Dziudo prasmė – ne tik sportas

Neseniai vykęs Vilniaus atvirasis dziudo čempionatas, skirtas Laisvės gynėjų dienai, sutraukė apie 100 sportininkų iš Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Anglijos ir Lietuvos. 

Šis turnyras – vienas didžiausių, bet ne vienintelis, kurio organizavimu rūpinasi Vilniaus dziudo federacija, jau beveik 10 metų vadovaujama Igorio Olchovičiaus. Pasak šio dziudo entuziasto, sostinėje ypač daug dėmesio skiriama vaikams.

Kaip šiandien gyvuoja Vilniaus dziudo?, - paklausėme I. Olchovičiaus.  

Negaliu sakyti, kad tai mūsų gražiausios dienos, bet tikrai ir ne prasčiausios. Visą laiką turime gerų dziudo meistrų, kurie mus džiugina svariomis pergalėmis ne vien Lietuvoje, bet ir tarptautinėje arenoje. 
 

Mūsų sportininkai daugiausiai priklauso Vilniaus miesto sporto centrui, kur juos ugdo aštuoni puikūs treneriai. Tai – tėvas ir sūnus Eduardas ir Albertas Techovai, Algis Mečkovskis, Stasys Bazys, Svetlana Vetrova, Anastasija Michailova, Artūras Zaicevas ir Darius Jukonis.   
 

Sporto centre treniruojasi apie 160 dziudo imtynininkų. Trenerio darbą pradeda jauni treneriai, kurie dar neseniai patys aktyviai sportavo. 

Vienas jų – Atėnų ir Pekino olimpinių žaidynių dalyvis Albertas Techovas. Dar ir dabar aktyviai treniruojasi 2016 m. geriausia Vilniaus dziudo imtynininkė moterų grupėje Anastasija Michailova, kuri pradėjo ir trenerės karjerą.  

Treneriais galime tik pasidžiaugti, jų srautas nenutrūkstamas, nuolatinė kaita. Vilniaus dziudo federacija dėl to ir gyva. 

Esu įsitikinęs, kad tikrai populiari ir perspektyvi sporto šaka, jos laukia graži ateitis. Matau, su kokiu dideliu užsidegimu dirba jauni treneriai, kurie į grupes pritraukia ypač daug vaikų. 
 

Vaikams skiriame didelį dėmesį, jiems rengiame turnyrus. Man vaikų varžybos - daug jausmingesnės nei suaugusiųjų. Suaugusiųjų turnyrai turi tam tikrą svarbą, o vaikų – labai nuoširdūs. Jų kovų ateina pasižiūrėti sportininkų tėvai. 

Tėvai ypatingai išgyvena dėl savo atžalų ir, stovėdami šalia kilimo, tarsi imasi kartu su vaikais. 

Vaikų turnyrų yra keli tradiciniai: kalėdiniai, kuriuose dalyvauja patys mažiausieji, ir įvairių amžiaus grupių miesto čempionatai. 

Kartu su Vilniaus miesto sporto centru kasmet rengiame tarptautinį turnyrą.

Gal šiandien mūsų dziudo meistrai ir nėra pačiose aukštumose, bet esu įsitikinęs, kad ateityje į tas meistriškumo aukštumas jie įkops.  

„Sportimos“ manieže esančioje salėje, mokyklose yra padėti tatamiai, treneriai sporto salėse yra įsirengę dziudo pratyboms skirtas vietas. 

Be tikėjimo ir vilties nebūtų net prasmės kažką galvoti. Dziudo – tai savotiška gyvenimo mokykla jaunam žmogui. Dziudo lavina, ugdo, verčia pagarbiai elgtis visur ir visada. Tai vėliau ypač naudinga gyvenime. 

Labai svarbu išugdyti ne vien čempionų. Tie, kurie praeina dziudo mokyklas ant tatamio, labai daug ko išmoksta kaip žmonės. Tai - prasminga.
 

Tikiu ir viliuosi, kad mūsų treneriams pavyks išugdyti sportininką, kuris pateks į olimpines žaidynes. 

Nesinori kažkuo skųstis, tai būtų nesantūru. ^iandien man džiugiu, kad aplink kažkas vyksta. Užimti vaikai, jaunimas, suaugusieji. 
 

Visų dvikovinių sporto šakų minusas – nepakankamas finansavimas. Tačiau tai neįvardinčiau pagrindine problema, o tik kaip trūkumą. 

Ne, jaunystėje lankiau lengvosios atletikos pratybas, stumdžiau rutulį. 
 

Tačiau taip sutapo, kad mano daug draugų buvo dziudo imtynininkų ir trenerių, tad bendraudamas su jais įsitraukiau į šią sporto šaką ir ją pamilau.

Jau apie 10 metų vadovauju Vilniaus dziudo federacijai. Tas gilesnis dziudo suvokimas, o ne tai, ką matome, man ypač artimas ir mielas.