Nepalūžti toli nuo gimtinės padėjo sportas

Alytuje Sigitas Urbanavičius žinomas kaip vienas aistringiausių sporto sirgalių bei „Bočių“ pensininkų bendrijos sporto koordinatorius. Kiekviena jo diena prasideda pusantros valandos mankšta.

Alytiškis lankosi ne tik jaunystėje pamėgtos lengvosios atletikos, bet ir krepšinio, rankinio, tinklinio, plaukimo varžybose, atidžiai seka ir visos Lietuvos sportinį gyvenimą. Nenuostabu, nes jo sūnus Edis - Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius.

 

Gimiau Alytaus r., prie Simno. Tėvai buvo turtingi ūkininkai, turėjo gal 500 ha žemės, todėl 1944-aisiais buvo išvežti į Sibirą. 
 

Man tada tebuvo vos dveji metukai, o dabar jau šviesaus atminimi broliukui Juozui – aštuoneri. Buvome atskirti nuo tėvų, mus kažkur palikoprie Uralo, o tėvus išvežė tolyn į Sibirą, Krasnojarsko link. 
 

Augau vaikų namuose, kur buvo didelis skurdas, neturėjau jokios paramos. Pačiam  reikėjo kabintis į gyvenimą. Kai negyvenau su tėvais, nemokėjau lietuvių kalbos. Kada paaugau, supratau, kad kažką reikia daryti, nes buvo visos galimybės prasigerti. Visą gyvenimą buvau vienas, nuo mažens labai mėgau sportą. Aplinkui buvo daug  sniego, o aš neturėjau nei slidžių, nei pačiūžų, nei lazdų pažaisti ledo ritulį. Tačiau visur lakstydavau, kambaryje neužsidarydavau. Pats pasidariau lazdas. Susipažinau su draugais, kurie irgi mėgo sportą. 

Baigęs septynias klases, apie 1959-uosius įstojau studijuoti į Žemutinio Tagilo mašinų gamybos technikumą. Būtent čia ir pradėjau rimčiau sportuoti. Gyvenau varganai, todėl man didelė parama buvo gauti 10 rublių stipendiją. 

Į technikumą stojau todėl, kad norėjau sportuoti ir kaip nors išgyventi. Per Žemutinio Tagilo miesto kroso varžybas, neturėdamas normalesnės sportinės aprangos, bėgau vos ne su kaliošais ir 1000 m distancijoje užėmiau trečią vietą. 
 

Visiems tai buvo didelė staigmena, manęs, dar 18-os nesulaukusio, pradėjo klausinėti, kur aš treniruojuosi.  Miesto treneriai man pasiūlė treniruotis su geriausiais lengvaatlečiais. Juos globojo viena iš Žemutinio Tagilo karinių gamyklų, kurioje dirbo 11 tūkst. darbuotojų. Atstovavau tos gamyklos rinktinei, joje buvau apiformintas, gaudavau algą. Technikume įgijau suvirinimo technologo specialybę.  
 

Labiausiai patiko 800 m nuotolis, kurį įveikdavau kandidato į sporto meistrus lygio rezultatu.  400 m distanciją nubėgdavau per 51,5- 52 sek., o 1500 m nuotolyje nepavyko pasiekti geresnių rezultatų. 
 

Žemutiniame Tagile iš arti pamačiau žinomą Lietuvos lengvaatletį Adolfą Aleksejūną, kuris buvo bebaigiantis karinę tarnybą ir, matyt, su dviem savo draugais buvo kalbinamas irgi studijuoti tame technikume.  

Tėvai grįžo anksčiau, gal 1959-aisiais, o aš - 1969-ųjų pabaigoje. Grįžau ne iš Žemutinio Tagilo, o iš Archangelsko, kur penkerius metus dirbau karo gamykloje meistru. 
 

Kai sugrįžau į Lietuvą, mane tiesiog užbūrė gražuoliai beržai ir į Archangelską jau nenorėjau grįžti. Alytuje iš pradžių dirbau Mašinų gamykloje, jai atstovaudavau įvairiose kroso, slidinėjimo varžybose. 

1970-aisiais sukūriau šeimą su lietuvaite Albina, mums gimė sūnus Edis, kuriuo be galo džiaugėmės. Kaip sportininkas, sūnų visaip grūdinau. 1976-aisiais mums gimė dar vienas sūnelis Aidukas, tačiau jam gyventi buvo lemta vos trejus metus. 

     

Edį nuo mažens raginau sportuoti, anksti rytais daryti mankštas. Kai jis lankė gal trečią klasę, Alytuje buvo labai populiarus krepšinis, todėl ir sūnus pasirinko šią sporto šaką.  Dvejus metus lankė treniruotes, pirmasis jo treneris buvo Užuolas, po to su grupe dirbo Baušys, vėliau Dumbliauskas. Tačiau pastarasis susirgo, todėl sūnų nukreipiau į rankinį. Jis man priešinosi, nes žavėjosi krepšiniu. Ne, sakau, sporte pertraukos negali būti – turi lankyti rankinį. 
 

Nuo šeštos iki dvyliktos klasės Edį treniravo kūno kultūros mokytojas, puikus rankinio treneris Vladas Zokas. Sūnus tapo neblogo lygio žaidėju, nuolat lankiausi jo rungtynėse. Sūnus į namus parsinešdavo daug įvairiausių diplomų ir medalių.

Rankinį jis gerai žaidė ir studijuodamas Lietuvos edukologijos universitete. Su šios aukštosios mokyklos komanda sūnus rungtyniavo Lietuvos aukščiausioje lygoje, o nuo 1994-ųjų pats pradėjo  rūpintis „Šviesos“ komanda, ją treniravo. Kai Edis buvo Lietuvos rankinio federacijos prezidentas, labai stengėsi dėl jaunimo, siekė, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau rankininkų.

O kaipgi! Režimas yra režimas. Keliamės šeštą valandą ryto ir einame sportuoti. Tik dabar sūnus skundžiasi kelio skausmais. 
 

Edžio labai atsakingas darbas, didelė įtampa, o visiems geras nebūsi. Man labai svarbu, kad jis nepalūžtų psichologiškai, ištvertų. Neabejoju sūnumi: jis sportininkams, o ne funkcionieriams nori tik gero.

Taip. Keliuosi šeštą valandą ryto ir pusantros valandos mankštinuosi. Alytuje yra susibūrusi miesto pensininkų draugija „Bočiai“, kurioje esu atsakingas už sportą.  Iš pradžių sporto entuziastų buvo vos keli, o dabar – jau visas būrys. Mums leidžia   sportuoti Suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos sporto salėje, renkamės triskart per savaitę. 
 

Vieną kartą per savaitę plaukiojame baseine, visi pamėgome šiaurietiškąjį vaikščiojimą, žaidžiame tenisą. 

Turiu sodybą, kur vasarą praleidžiu nemažai laiko, ten mėgstu ir padirbėti. Niekada negėriau ir nerūkau.  

Kauno „Žalgiriui“, Vilniaus „Šviesai“, kurią anksčiau treniravo mano sūnus. Patinka ramūs, tokie kaip Dainius Adomaitis, treneriai.  
 

Nežinojau, ką ir sakyti, nieko negalėjau patarti. Edis pats pasiryžo eiti. Su savo sūnumi palaikau ypač glaudžius ryšius, jį nuraminu, jei kas nors ne taip. Visą laiką skambinamės, džiaugiuosi, kada jį pamatau per televizorių.