Neįsivaizduoja gyvenimo be futbolo

„Mano visas gyvenimas paskirtas futbolui. Kol dar turiu sveikatos, su futbolu ir toliau draugausiu, be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo“, - teigia Vilniaus futbolo mokyklos direktorius Kęstutis Paknys. Vasario 8 d. 60-metį šventęs vilnietis kartu su kitais jubiliejines sukaktis pažymėjusiais sporto žmonėmis praėjusį ketvirtadienį gavo Lietuvos taitinio olimpinio komiteto apdovanojimą.

K.Paknys gimė ir augo Ukmergėje, čia susidraugavo su futbolu. O didžiausią meistriškumą aikštėje pasiekė studijuodamas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Tada jis atstovavo stipriai Vilniaus „Šviesos“ komandai, kuri dalyvavo Lietuvos aukščiausios lygos čempionate. 

Komandą treniravo garsūs to meto Lietuvos futbolo specialistai Benjaminas Zelkevičius, Algirdas Vosylius. „Futbolą žaidė ir mano brolis Arvydas, kuris studijavo Universitete ir jį treniravo Algirdas Žilinskas. Buvau Lietuvos rinktinės lygio žaidėjas, visą laiką rungtyniavau gynėjo pozicijoje. Kai baigiau pedagoginį institutą, atsidūriau kryžkelėje: žengti profesionalo keliu, nes kvietė pajėgi Statybos ir remonto tresto komanda, ar pasirinkti organizacinį-trenerio darbą. Pasirinkau pastarąjį, kuris labiau traukė. Mano, futbolo žaidėjo, karjera buvo palyginti trumpa. 1980-aisiais, Maskvos olimpinių žaidynių metais, baigiau VPI ir pradėjau dirbti Vilniaus sporto komitete, buvau atsakingas už miesto futbolą“, - prisimena K. Paknys.

1989-aisiais pradėjau dirbti Vilniaus „Žalgirio“ futbolo mokykloje direktoriaus pavaduotoju. Tada mokyklai vadovavo didelę patirtį turintis Romualdas Grušas, su kuriuo puikiai sutarėme. Tačiau staiga, nieko neverčiamas, savo noru jis panoro išeiti į pensiją. Jį pakeitė buvęs „Žalgirio“ žaidėjas Stasys Danisevičius. 

Artėjo Lietuvos nepriklausomybė, mokykla 1990-1991-aisiais labai sunkiai gyveno, iš niekur negavo finansavimo. Mokyklą siūlė uždaryti, o trenerius nukreipti į kitas mokyklas. 1992-aisiais mūsų Futbolo mokykla prisijungė prie Tinklinio mokyklos ir buvo pavadinta Žaidimų sporto mokykla, kuri priklausė Vilniaus savivaldybei.

Miesto sporto skyriui pradėjus vadovauti Algimantui Liubinskui, 2001-aisiais buvo priimtas sprendimas atkurti Futbolo mokyklą. Laimėjau konkursą ir tapau mokyklos direktoriumi.

Sekasi gerai, nors ir rūpesčių pakanka. Mokykla yra pirmaujanti Lietuvoje, dirba 20 trenerių, tarp jų - buvę žinomi futbolininkai Algimantas Liubinskas, Kęstutis Latoža, Gintautas Buzas, Viktoras Osetrovas, kiti. 

Pratybas 35-iose grupėse lanko apie 600 jaunųjų futbolininkų. Man vadovaujant, mokykloje išaugo dabartinis Lietuvos nacionalinės rinktinės vyr. treneris Edgaras Jankauskas, Deividas Šemberas, Andrius Skerla. 

Dabartinėje šalies rinktinėje žaidžia buvę mokyklos auklėtiniai Fiodoras Černychas, Artūras Žulpa, Arvydas Novikovas, Egidijus Vaitkūnas. 

Daug mokyklos auklėtinių atstovauja ir Lietuvos jaunių bei jaunučių rinktinėms.   

Labai pagerėjo mūsų sporto bazė. Padedant miesto savivaldybei, prie Fabijoniškių vidurinės mokyklos turime naujos dangos stadioną, sportininkai treniruojasi ir Senvagės gimnazijos dirbtinėje aikštėje. 

Tačiau sporto bazių problema ir toliau lieka labai aktuali. Norėtųsi turėti bent keturias aikštes. Daug rūpesčių žiemą. Tėra vienintelis specializuotas futbolo maniežas, kuriame visi nori treniruotis. 

Ten didelės kainos, sunku į maniežą patekti. O bendrojo lavinimo mokyklų vadovai nenori, kad jų salėse būtų žaidžiamas futbolas. 

Visada didelę pagarbą jaučių žmonėms, treneriams. Su kiekvienu jų bendrauju, kalbamės, visi kartu sprendžiame problemas. 

Man kol kas viskas sekasi, kolektyve vyrauja gera nuotaika, nekyla jokių konfliktų. Džiugina ir geri rezultatai. 

Kažkada tie futbolininkai man buvo tikros legendos, idealai, tik per televiziją juos matydavau žaidžiančius. Kai dar buvau vaikas, žavėjausi „Žalgirio“ komanda. 

Dabar ne tik ankstesniųjų laikų legendoms vadovauju, su jais bendrauju, bet ir velnių duodu. Per susirinkimus manęs klauso Algimantas Liubinskas, Kęstutis Latoža. 

Situacija pasikeitė iš pagrindų. Augu kartu su treneriais, su jais man sekasi gerai sutarti.

Mes dažnai su futbolo bendruomene svarstome, kur gi pakištas tas pergalių raktas. Pasikeitė Lietuvos futbolo federacijos vadovybė, rinktinės vyriausiasis treneris. 

Lietuva  serga krepšiniu, maži vaikai labiausiai nori žaisti krepšinį. Sulaukę14-15 metų ir netapę krepšininkais, jie pavėluotai jau nori žaisti futbolą. 

Pirmiausiai vaikų klausiu, kokios sporto šakos pratybas prieš tai lankėte. Jeigu jie iš karto būtų patekę į futbolą, tikrai būtų daugiau pasiekę. 

Reikia tikėtis, kad ateis tokia diena. Nemažai tikiuosi iš Vilniaus „Žalgirio“ komandos, kurioje irgi žaidžia mūsų mokyklos auklėtinių. 

Gerėja laikai, statomos futbolo aikštės. Tačiau labai gaila, kad Lietuva – vienintelė Europos valstybė, neturinti gero stadiono. 

Atrankos praktiškai nedarome. Priimame vaikus nuo šešerių-septynerių metų. 

Lietuvos nacionalinės rinktinės vyr. treneris Edgaras Jankauskas, antrasis rinktinės treneris Igoris Morinas, Deividas Šemberas, Saulius Mikoliūnas, Andrius Skerla, Fiodoras Černychas. 
 

Buvo matyti, kad jie siekia savo tikslo, nori tapti gerais futbolininkais. Minėti futbolininkai buvo talentingi, tačiau labai rimtai žiūrėdavo ir į pratybas, jų stengdavosi nepraleisti.  Futbolas jiems buvo aukščiau už bet kokias pagundas. 

Labai padedančiųjų nėra, tėra vienas kitas. Ta parama mums tikrai reikalingas, jos niekada nebūtų per daug. 

Metai bėga greitai, ne nepajutau, kaip atėjo jubiliejus. Kol sveikata gera, atrodo, ar tau 40, ar 60 – jokio skirtumo. Kad man jau 60, tikrai nejaučiu, bet metams stengiuosi nepasiduoti. Vaikštau sportuoti į „Impuls“ klubą. Turiu sodą Rastinėnuose, kur vasarą fiziškai padirbu. 
 

Abu mano sūnūs, dabar jau 33-ejų Paulius ir 35-erių Mantas irgi žaidė futbolą, futbolininke nebuvo tik žmona pedagogė Aleksandra. 

Ne. Anksčiau buvau patyręs rimtą traumą, todėl nesinori rizikuoti. Tačiau nepraleidžiu nė vienų svarbesnių futbolo rungtynių, vykstančių Lietuvoje.

Prieš porą metų pirmą sykį teko pabuvoti legendiniame Wembley stadione, kur istorines Europos čempionato atrankos turnyro rungtynes Lietuva žaidė su Anglija.  

Įspūdis liko visam gyvenimui. Buvau vienas tų laimingųjų, kuris sėdėjau tarp 100 tūkstančių žiūrovų. 

Lietuvos rinktinei atstovavo ir keli buvę mūsų mokyklos auklėtiniai, buvo įdomu pamatyti, kaip jie žaidžia su futbolo grandais.