Permainos šalies sporte – neišvengiamos

Daug metų Lietuvos sporto mėgėjams Kęstutis Smirnovas buvo žinomas kaip vienas geriausių šalies bušido kovotojų. Jo trofėjų kolekcijoje – daugybė įvairių Rytų dvikovos sporto šakų Lietuvos čempionatų aukso medalių, Europos čempiono diržas, planetos pirmenybių bronza.

Dar žengdamas profesionalaus sportininko keliu šakiškis aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje, net tris kadencijas buvo Šakių rajono savivaldybės narys. K.Smirnovo dėka Lietuvoje įsitvirtino graplingo imtynės – jis buvo ne tik mūsų šalies, bet ir tarptautinės šios sporto šakos federacijos prezidentas. 2002 m. žinomas kovotojas baigė Kūno kultūros akademiją, 2008 m. Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame apsigynė edukologijos magistro darbą.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys 40-metis K.Smirnovas į Seimą pateko pernai laimėjęs rinkimus Vilkaviškio rinkimų apygardoje, kurioje pranoko tuometį ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių. Kur sunkiau priimti sprendimus – Seime ar ringe? – LTOK žurnalas „Olimpinė panorama“ paklausė K.Smirnovo.

Sunkiau politikoje. Tiksliau, čia nėra sunku priimti sprendimus, bet daug sunkiau juos įgyvendinti, pasiekti tinkamą rezultatą. 

Ta patirtis man labai naudinga, nes sporte perėjau visus laiptelius nuo sportininko ir trenerio iki klubo bei federacijos vadovo. Todėl galiu laisvai ir sėkmingai bendrauti su bet kurio lygmens sporto žmogumi, nes viską žinau iš vidaus. Esu ten, kur tikrai galiu atlikti darbą kompetentingai ir profesionaliai. Darbo dienos grafikas labai įtemptas – kone kas valandą susitinkame su sporto, mokslo specialistais, federacijų, skėtinių organizacijų vadovais, išklausome jų siūlymus, kartais skundus. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau nuomonių. O tai gerai, nes visažinių, kurie vieni gali numatyti visus įmanomus variantus, nėra. Vėliau svarbiausius klausimus drauge aptariame komisijos posėdžiuose. 
 

Komisijoje yra ir daugiau su sportu labai artimai susijusių žmonių, tarp jų – dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna ir legendinis krepšininkas Sergejus Jovaiša, žinomas sveikatingumo puoselėtojas Dainius Kepenis. Visi kiti nariai vienaip ar kitaip irgi susiję su sportu ar sveikatingumu. Tai padeda dirbti. Kartu mes tikimės daug nuveikti ne tik sporto, bet ir fizinio aktyvumo, visuomenės sveikatinimo srityse. 

V.Alekna ir S.Jovaiša – opozicijos atstovai, jų komisijoje yra ir daugiau. Kaip pavyksta suderinti interesus ir būti viena komanda?

Kol kas dar nė karto nepajutau, kad jie būtų opozicijoje. Visi supranta šią sritį, esame praktikai, tad komisijos darbe politikavimo praktiškai nėra, problemas sprendžiame iš esmės. Žinoma, daug diskutuojame, nuomonių įvairovė didelė, bet darbas vyksta sėkmingai.

Tai neatsiejami dalykai. Kuo jaunesnis žmogus pradės sportuoti, tuo jis bus stipresnis, sveikesnis ir, reikia tikėtis, sportuos visą gyvenimą. Jaunimas turi būti aktyvus, o tai pasiekiama per sportą. Sveika gyvensena svarbi ir meno, mokslo, kitas gyvenimo kryptis pasirinkusiems jaunuoliams. Man tai puikiai pažįstamos sritys, nes visuomeninėje jaunimo veikloje esu nuo 15 metų, savivaldybėje irgi dirbau Jaunimo reikalų komisijoje. 
 

Mes to siekiame. Finansavimo sistema tikrai keisis ir federacijos bus finansuojamos ne iš fondo, kuris yra skirtas fiziniam aktyvumui skatinti. Juk be fizinio aktyvumo skatinimo nebus pamainos, pakeisiančios dabartinius didelio meistriškumo sportininkus. Turėtų keistis ir paties sporto valdymo sistema, struktūra.

Mūsų visuomenė labai dažnai sako, kad yra blogai. Bet kai kas nors pasiūlo kažką nauja, iškart pasigirsta, kad bus blogai, nors net nežinome, kaip viskas vyks. 
 

KKSD nebūtų prijungtas, bet susijungtų su ministerija. Atsirastų sporto reikalų viceministras, ministerijoje dirbtų sporto specialistai, kurių šiuo metu Švietimo ir mokslo ministerijoje nėra, nors jai priklauso per 40 sporto mokyklų. O kitos sporto mokyklos gyvena pagal KKSD tvarką. Toks dubliavimasis, skirtingi finansavimo, trenerių atlyginimų nustatymo, atsakomybės kriterijai visai nereikalingi. Išeina sumaištis. Būtų viena ministerija, kurios pavadinime būtų žodis „sporto“, šią sritį iškeltų į reikšmingesnį lygmenį. Sporto reikalai būtų tvarkomi aukščiausiu lygiu. 
 

Ne vienoje šalyje yra bendros švietimo ir sporto arba jaunimo ir sporto ministerijos. Švietimas – tai ir kūno kultūros pamokos, ir sporto mokyklos. Jaunimas beveik iki 25 metų sukasi švietimo sistemoje, čia ugdomas jų fizinis aktyvumas. Jau baigus mokslus pasirenkama, ar liekama profesionaliai sportuoti. O visi kiti gali laisvalaikiu užsiimti fizine veikla.

Savivaldybės visą laiką skyrė lėšų jaunųjų sportininkų ugdymui per savo sporto mokyklas, centrus, sporto gimnazijas. Tik buvo nemažai dubliavimosi – kartais tie patys sportininkai ir treneriai priklausė ne tik savivaldybių struktūroms, bet ir LOSC, dar gaudavo lėšų iš federacijų. Dabar sistema aiški – už didelį sportinį meistriškumą atsakingas LOSC. Ten aukščiausius kriterijus atitinkantys sportininkai, treneriai gauna finansavimą tiesiai iš valstybės. Jų tikslas – aukščiausi rezultatai.
 

Dabar labai svarbus pasidarė sporto federacijų vaidmuo, tad jos turi būti stiprios, kad tinkamai vykdytų savo funkcijas, užtikrintų savo sporto šakos plėtrą, rengtų varžybas, siektų aukštų rezultatų, nes už tai ir gauna finansavimą – kuo geresni rezultatai, tuo daugiau lėšų. Todėl visos turi būti suinteresuotos, kad pasiektų aukščiausią lygmenį. 

Federacija sportininką augina nuo mažens. Netiesiogiai – per sporto klubus, mokyklas. Varžybas rengia federacija, suburia rinktines, veža į įvairaus amžiaus pasaulio ir Europos čempionatus. Viską kontroliuoja federacija, todėl ji ir turi lydėti savo atstovą iki aukščiausio laiptelio, kurį pasiekus visą naštą perima valstybė. Ateityje taip nebus – federacija bus atsakinga už visus žingsnius. Už visą procesą bus atsakingos nevyriausybinės organizacijos, nes valstybė negali apsiimti ruošti sportininkus. Valstybė skiria lėšų ir nustato reikalavimus, o nevyriausybinis sektorius turi įgyvendinti tuos planus.

Iki šiol buvo valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų veiklos mišinys. Nesakau, kad viskas buvo blogai – tą rodė rezultatai, bet trūko skaidrumo, aiškumo. 

Dabar į procesą labiau įsitraukė federacijos, patys sportininkai ir treneriai. LTOK tiesiogiai stiprina federacijas, o ne per LOSC, nes tada federacijos likdavo nustumtos į šoną, tarsi stebėtojos, nedalyvaujančios visame procese. Dabar jos atsakingos ir veiksnios, o neilgai trukus bus atsakingos už visą pasirengimo procesą, kurį galėtų kontroliuoti arba LTOK, arba Lietuvos sporto federacijų sąjunga, arba kita visuomeninė organizacija. 

Mano nuomone, už didžiausio meistriškumo sportininkų rengimą turėtų būti atsakingas LTOK, kuris ir veža atletus į olimpines žaidynes. Jis turėtų ir dalyti federacijoms pinigus pagal valstybės nustatytus kriterijus – ir skiriamus tiesiogiai iš valstybės biudžeto, ir numatytus LTOK biudžete. Būtų viena atsakinga organizacija. Kontroliuojanti institucija būtų ministerija, kuri nustatytų kriterijus ir taisykles.

Neįgalieji sportininkai turėtų būti įtraukti į bendrą sporto sistemą, naudotis sveikųjų bazėmis, būti savo sporto šakų federacijų dalis. Daug kalbame apie neįgaliųjų integravimą į visuomenę, todėl tai turi būti daroma ir sporto srityje. Jiems finansavimas turėtų būti skiriamas per konkrečių sporto šakų federacijas – krepšinio, lengvosios atletikos, plaukimo ir kitas, žinoma, atsižvelgiant į tai, federacijai turėtų būti skiriama atitinkamai lėšų. 
 

Manau, kad Kauno „Žalgiriui“ ar Vilniaus „Lietuvos rytui“ būtų garbė savo struktūroje turėti neįgaliųjų komandų, kurios susitiktų tose pačiose arenose prieš pagrindinių ekipų kovas. Tai būtų didelis impulsas neįgaliųjų sportui populiarinti.
 

Dabar lėšų paskirstymas neįgaliesiems yra chaotiškas. Buvau susitikęs ir su parolimpiniu čempionu Mindaugu Biliumi, kuris prisipažino, kad net būdamas tos sistemos dalis nelabai supranta, kaip ji veikia. 

Sunkiai, bet randu. Pabėgioju, dalyvauju ir pusmaratoniuose, nueinu į treniruoklių, kovos menų salę. Porą kartų per savaitę stengiuosi pasportuoti.

Ne, aš labiau individualių sporto šakų mėgėjas. 

Taip, to išmokau vadovaudamas įvairioms organizacijoms, nes tik komandinis darbas gali duodi rezultatų. Tą darau jau 17 metų. Bet visada atsakomybę prisiimu pats.

*  *  * 

 

Kęstutis Smirnovas: 1995–1998 m. – Lietuvos kovinės savigynos čempionas, 1998–1999 m. – Lietuvos džiudžitsu čempionas, 2000 m. – Lietuvos „Bušido rings“ absoliutaus čempiono diržo laimėtojas, 2004 m. – tarptautinio turnyro „Bušido karalius“ absoliutus nugalėtojas, 2006 m. Europos bušido „Shooto“ profesionalų čempionas ir pasaulio bušido čempionato „Hero‘s“ bronzinis prizininkas.