Pekine ir Londone Lietuvos imtynininkai pelnė po medalį, o iš Rio grįžo tuščiomis. Ar federacijoje įvykusios permainos prisidės prie pokyčių Tokijuje?
Naujuoju Lietuvos imtynių federacijos prezidentu tapęs vilnietis Giedrius Dambrauskas viliasi suburti tokią komandą, kuri dirbs imtynių, trenerių labui ir populiarins šią sporto šaką. Kaip ir ankstesni federacijos vadovai, jis ir toliau vienys imtynininkus bei stengsis pateisinti graikų-romėnų, laisvųjų imtynių ir moterų trenerių lūkesčius.
Buvote ilgametis Lietuvos imtynių federacijos viceprezidentas, o dabar tapote prezidentu. Kodėl nutarėte siekti šio posto? Gal kuo nors netenkino ankstesnė federacijos veikla?, - LTOK žurnalas „Olimpinė panorama“ paklausė G.Dambrausko.
Nemanau, kad ankstesnė federacija, vadovaujama Valentino Mizgaičio, blogai dirbo. Iš jo ir dar ankstesnių federacijos prezidentų daug mokiausi, stengiausi perimti gerąsias savybes. Federacijos veikloje dalyvauju nuo 1992-ųjų: ketverius metus dirbau generaliniu sekretoriumi, o nuo 1996 m. su nedidele pertraukėle buvau viceprezidentas.
Įsiklausydavau į trenerių nuomones, kurios federacijos administracijai, manau, yra pačios svarbiausios. Federacija dirbo pagal savo pajėgumą, neviršydama lūkesčių. Daugiausia kuravau vieną sporto šaką – graikų-romėnų imtynes, kurias geriausia išmaniau, nes 17 metų dirbau treneriu. Viliuosi, kad mano vadovaujamos federacijos stiprioji pusė bus komanda. Tikiuosi ją suburti tokią, kuri dirbs imtynių, trenerių labui ir populiarins mūsų sporto šaką.
Su kokiomis viltimis pradedate naują darbą, kokie pagrindiniai iššūkiai laukia?
Imtynių kartelė užkelta labai aukštai. Jeigu prieš 12–15 metų būčiau kam nors užsiminęs, kad mes turėsime olimpinių žaidynių medalininkų, iš manęs būtų gardžiai nusijuokę, pasakę, kad imtynės – ne lietuvių sportas. Bet ankstesnių federacijos prezidentų Andrejaus Gribojedovo, Dariaus Čepausko bei visos jų komandos kruopštus darbas padėjo mūsų treneriams išugdyti du olimpinius medalininkus: kaip paaiškėjo, Mindaugas Mizgaitis Pekino olimpinėse žaidynėse tapo vicečempionu, o Aleksandras Kazakevičius Londone pelnė bronzą.
Be jų, pasaulio ir Europos pirmenybių medalių laimėjo Mindaugas Ežerskis, Valdemaras Venckaitis, svariai pasirodyta ir kitų amžiaus grupių čempionatuose. Lietuvos imtynių federacija iš eilinės tapo pastebima, sukūrėme gerai veikiančią sistemą. Būsiu nusivylęs savo darbu, jei kažko panašaus nepasieksime ir per šią kadenciją.
Mūsų iššūkiai – tie patys, o tikslai patys aukščiausi. Per Tokijo žaidynes ant olimpinio kilimo norime matyti dėl medalių ar aukštų vietų kovojančius ne vieną ir ne du mūsų imtynininkus bei imtynininkes.
Remdamasis graikų-romėnų imtynininkų pavyzdžiu norėčiau suformuoti aukšto meistriškumo sportininkų piramidę. Jos kontūrai jau matyti žvelgiant į moterų, o atsidarius Šiaulių sporto gimnazijai – ir į laisvąsias imtynes.
Šiaulių sporto gimnazijoje suburta jaunųjų imtynininkų grupė. Šios gimnazijos auklėtinis Mantas Adomaitis 2015 m. Europos jaunių čempionato svorio kategorijos iki 85 kg varžybose pelnė bronzos medalį. Be piramidės ir profesionalaus trenerių bei imtynininkų požiūrio į sportą nieko nebus. Galime išugdyti Lietuvos, Baltijos šalių čempionų, bet toliau niekur nenueisime.
Žinome, kad jūs – buvęs Vadovybės apsaugos departamento skyriaus viršininkas, į atsargą išėjęs 2016-ųjų sausį, vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas, aštuoniskart Lietuvos čempionas, kad jums 54-eri, o ko dar nežinome?
Gimiau ir augau Kaune, čia mokiausi iki septintos klasės, po to persikėlėme gyventi į Vilnių. Esu iš disidentų šeimos: mano tėtis Liudas Dambrauskas, pagal profesiją chemikas technologas, Maskvoje apsigynęs mokslo daktaro disertaciją, sovietiniais metais buvo persekiojamas ir už antisovietinę veiklą dukart teistas. Kai jis antrą kartą buvo nuteistas ir išsiųstas į Mordviją, aš mokiausi Vilniaus pedagoginio instituto trečiame kurse. Po tėvo teistumo mano, kaip sportininko, vieno Lietuvos imtynių rinktinės lyderių, keliai labai susiaurėjo. Po studijų dirbau Vilniaus rajone Rukainiuose geografijos ir kūno kultūros mokytoju, treniravau imtynininkus.
1988-aisiais aktyviai dalyvavau rajone kuriant Sąjūdį, dirbau jo renginių apsaugos tvarkdariu – „žaliaraiščiu“. Taip susiklostė, kad 1990 m. buvau tarp tų žmonių, kurie pirmieji pradėjo saugoti Seimą, profesorių Vytautą Landsbergį. Pradėjau dirbti Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriuje. Šią veiklą iš pradžių pavyko suderinti su trenerio darbu, bet vėliau tapus skyriaus vadovu ir pradėjus vadovauti pareigūnų profesiniam rengimui ėmė trūkti laiko.
Be to, vedžiau. Su žmona Daiva, dirbančia draudime, auginame tris dukras – Aistę, Viltę ir Eglutę. Sūnus Ignas, baigęs aukštuosius mokslus, gyvena atskirai ir tvarkosi savarankiškai. Mano abu broliai – irgi buvę imtynininkai. Vidmantas – laisvųjų imtynių kandidatas į sporto meistrus, o brolis dvynys Saulius, šiuo metu garsus advokatas, kaip ir aš, – graikų-romėnų imtynių atstovas.
Imtynėmis nesusižavėjo tik mūsų sesutė Dalia, kuri nemažai laiko praleisdavo baseine, o vėliau rankinio aikštelėje. Šiuo metu ji yra aukščiausios kvalifikacijos gydytoja-kardiologė.
Imtynininku tapau vyriausiojo brolio Vidmanto, kuris dabar yra Kapčiamiesčio seniūnas, dėka. Mano pirmasis treneris buvo kaunietis Valentinas Bagdonavičius, po to mane treniravo kaunietis Algis Matuza ir vilniečiai, dabar jau šviesaus atminimo Vladas Ščeponas ir Eduardas Fainšteinas.
Buvote ir vienas tų, kurie Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC) būrė imtynių grupę iš visos Lietuvos.
Taip, man tai buvo didelė garbė. Vaikščiojau ir įrodinėjau, kad turime gerą sporto bazę, tad iš rajonų sukelti sportininkai turės su kuo treniruotis, nes mano grupė, kurioje treniravosi Lietuvos jaunimo ir jaunių čempionatų medalininkai, buvo pajėgi tapti treniruočių partneriais.
Į LOSC atėjau su gražiomis mintimis ir idėjomis, mano pagrindinis tikslas buvo išugdyti aukšto meistriškumo imtynininkų. Subūriau dešimties sportininkų grupę, plius dar buvo apie 16 mano auklėtinių.
Talentingų sportininkų atvažiavo iš Tauragės, Anykščių, Joniškio. Mano grupėje treniravosi ir panevėžietis Marius Baranauskas, kuris dabar dirba treneriu Panevėžio sporto gimnazijoje, taip pat Anykščiuose treneriais dirbantys Renatas Puikys ir Algirdas Pupkis.
Startas nebuvo lengvas, bet auklėtiniai ir jų treneriai manimi patikėjo, nė vienas jų nepabėgo ir negrįžo į savo miestelius. Iš pradžių dirbau vienas, po to paprašiau, kad man padėtų pirmasis A.Kazakevičiaus treneris Remigijus Gustas bei Viktoras Ivankinas, nes jau dirbau Vadovybės apsaugos departamente.
Tuo metu buvo labai gera praktika: ir kiti Vilniaus imtynių treneriai vyresnius savo auklėtinius siųsdavo į tą grupę, kuri treniravosi su LOSC sportininkais. Buvo didelė konkurencija, nesidalindavome, kad čia mano auklėtinis, o čia ne mano – treniravomės visi kartu. Su pirmąja sportininkų grupe į LOSC atvyko ir būsimieji olimpiečiai Edgaras ir Valdemaras Venckaičiai, Svajūnas Adomaitis, kiti puikūs imtynininkai. Augau ir brendau kartu su imtynėmis.
Šių metų Lietuvos imtynių čempionato graikų-romėnų turnyre nedalyvavo olimpinių žaidynių medalininkai A.Kazakevičius ir M.Mizgaitis, pajėgus Laimutis Adomaitis. Ar jie jau baigė aktyviai sportuoti?
Sunku pasakyti. Jeigu nusprendei dar likti sporte, turi susitaikyti su mintimi, kad dirbsi visą ketverių metų ciklą. Tačiau būna taip, kad sportininkai, metus pailsėję po fizinio ir psichologinio nuovargio, patirto per beprotišką pasirengimo olimpiadai laiką, vėl sugrįžta. Kažkada sugrįžo ir M.Ežerskis, ir M.Mizgaitis.
Minėtiems imtynininkams jau gerokai per 30 metų. Vienam gal tai riba, kitam gal ne – gerbsiu bet kokį jų pasirinkimą. Labai norėčiau, kad jie nenutoltų nuo šios sporto šakos. L.Adomaitis išvažiavo į Šiaulius ir sporto gimnazijoje dirba treneriu. Ozo gimnazijoje treneriu dirba ir A.Kazakevičius, nuo sporto dar nenutolo ir M.Mizgaitis, kuris toliau treniruojasi. Be to, Mindaugas su Aleksandru yra kariškiai, o šiemet rugpjūčio mėnesį Klaipėdoje vyks pasaulio kariškių imtynių čempionatas, todėl manau, kad jie atstovaus mūsų šaliai.
Panevėžyje vykusiame Lietuvos čempionate visus medalius iškovojo trenerio Olego Antoščenkovo auklėtiniai. Ką daro kiti treneriai?
O.Antoščenkovas – Lietuvos olimpinio sporto centro treneris, į jo rankas patenka visi geriausi šalies imtynininkai. Jis dirba kartu su Ruslanu Vartanovu ir Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu, mokslų daktaru M.Ežerskiu. Jie yra pasidaliję grupėmis, todėl sportininkų medaliai – visų šių trijų trenerių laimėjimas. Sportininkai į LOSC atvyko iš įvairių miestų, kuriuose turėjo savus trenerius, bet jie patikėjo centro specialistais ir gabiausius atidavė treniruoti kitiems. Dabar šalia LOSC dar yra Ozo gimnazija, kurioje mokosi apie dešimt imtynininkų. Jie čia gyvena, treniruojasi, yra prižiūrimi medikų. Dėl LOSC esu ramus, bet galvą skauda dėl to, kad Vilniuje graikų-romėnų imtynininkai teturi vos vieną treniruočių vietą, o „laisvūnai“ – dvi. Sostinei tiek mažoka.

Kokie pagrindiniai imtynių miestai Lietuvoje?
Graikų-romėnų – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Tauragėje, Joniškyje, Anykščiuose, Visagine, Trakuose, Utenoje, Kupiškyje, Kuršėnuose, Vilkaviškyje, Šiaulių, Klaipėdos, Plungės ir Šalčininkų rajonuose, labai stiprus klaipėdiečių centras, kuriam vadovauja treneris Artūras Ševelkovas.
Laisvųjų imtynių centrai daugmaž irgi yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o pats stipriausias – klaipėdiečių, tradiciškai stiprūs Raseinių ir Radviliškio imtynių centrai. Pastaraisiais metais ypač sustiprėjo Vilkaviškio, Pagėgių ir Kelmės „laisvūnai“, gabaus jaunimo suburta Šiaulių sporto gimnazijoje.
Pačios geriausios Lietuvos imtynininkės iš įvairių vietovių suburtos Šiaulių centre, kuriame profesionaliai su jomis dirba treneris Aivaras Kaselis. Moterų imtynes kultivuoja Vilnius, Kaunas, Anykščiai, Troškūnai, Kavarskas, Vilkaviškis, Pagėgiai, Kupiškis, Viešintos.
Moterų imtynės ypač populiarios Skandinavijos šalyse – Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, jų imtynininkės pasiekia svarių rezultatų. Mūsų vienas tikslų – bendradarbiauti su Šiaurės šalių imtynių populiarintojais. Šiemet gegužės mėnesį Panevėžyje bus surengtas Šiaurės šalių imtynių čempionatas.
Kokios imtynininkų galimybės siekti kelialapių į Tokijo olimpines žaidynes?
Praėjusį olimpinį ciklą tikėjomės, kad kelialapius į Rio de Žaneiro žaidynes gali iškovoti keturi mūsų graikų-romėnų meistrai ir Danutė Domikaitytė. Tačiau viltys neišsipildė. Dabar mūsų žvilgsniai krypsta į Tokiją.
Kelialapio į olimpinį graikų-romėnų imtynių turnyrą sieks Europos iki 23 m. čempionato prizininkas, klaipėdiečio trenerio A.Ševelkovo surastas ir dabar LOSC besitreniruojantis sunkiasvoris Mantas Knystautas, kuris yra nugalėjęs ne vieną pasaulio elito sunkiasvorį.
Tarp realių kandidatų – iš Panevėžio kilęs vidutinio svorio atletas, labai motyvuotas Kristupas Šleiva, kuris iš 66 kg svorio kategorijos turėtų pereiti į didesnę, nes Tokijo žaidynėse olimpinė bus ne 71 kg svorio kategorija, o iki 75 kg, todėl Kristupui reikės nemažai priaugti svorio.
Didelių ambicijų turi Londono ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis Edgaras Venckaitis, į Tokiją pretenduos 2012 m. pasaulio jaunimo čempionas sunkiasvoris Vilius Laurinaitis, kuris per universiadą Kazanėje patyrė sunkią traumą, bet dabar po truputį atsigauna. V.Laurinaitis turi puikių sparingo partnerių, to paties svorio atletų – „žaidžiantį trenerį“ M.Ežerskį bei Romą Fridriką, su kuriuo susitiko per šiųmetį Lietuvos čempionatą Panevėžyje. Manau, Romas su Viliumi padės vienas kitam tobulėti ir vienas iš jų tikrai pelnys kelialapį į Tokiją.
Debiutuoti olimpinėse žaidynėse sieks Malmės universiteto antrame kurse studijuojantis trenerio Sauliaus Liaugmino auklėtinis Eividas Stankevičius, šiemet pirmą kartą nesunkiai tapęs svorio kategorijos iki 85 kg Lietuvos čempionu. Ketverių metų ciklas sporte nėra labai ilgas, bet mes tikimės daugiau malonių atradimų.
Kuklesnės laisvųjų imtynių atstovų galimybės. Nežinau, ar aštuoniolikmečiai ir devyniolikmečiai „laisvūnai“, kurie savo amžiaus grupėse dabar rodo gerus rezultatus, per ketverius metus sugebės pasirengti dvikovoms su suaugusiais. Tačiau tas jaunimas bus pakeliui į olimpines žaidynes ir dalyvaus atrankos turnyruose.
Manau, puikių galimybių pamatyti savo sportininkes ant Tokijo olimpinio kilimo turi moterų imtynių puoselėtojai. Be minėtos rinktinės lyderės D.Domikaitytės, realių galimybių patekti į Tokiją turi šiuo metu Švedijoje besitreniruojanti Europos žaidynių penktos vietos laimėtoja Giedrė Blekaitytė.
Įspūdingai atrodo artimiausia lyderių pamaina: pasaulio jaunių pirmenybių trečios vietos laimėtoja Kamilė Gaučaitė, penktą vietą užėmusi Auksė Rutkauskaitė, aštunta likusi Kornelija Zaicevaitė ir kitos. Potencialą turime tikrai neblogą, tad mūsų sportininkams ir treneriams belieka palinkėti atkaklaus triūso bei sėkmės varžybose, o federacijai – susitelkimo visokeriopai remiant jų pastangas.