Su žolės rieduliu – koja kojon

Jubiliatas keturias kadencijas nuo 2003-iųjų yra Europos žolės riedulio federacijos (EHF) Vykdomojo komiteto narys.
 

Skubantis, paskendęs rūpesčiuose, bet nepamirštantis pajuokauti, visada besilaikantis duoto žodžio, beprotiškai įsimylėjęs žolės riedulį - toks yra L. Čaikauskas. 

Laimingas, kito gyvenimo neturėjau. Tiesa, norėjau ir galėjau tapti geru futbolininku, žaidžiau Lietuvos aukščiausioje lygoje, gynėjo, saugo pozicijose.  Mano, futbolininko, karjerą labiausiai sugadino tarnyba sovietų kariuomenėje. 1976-1978-aisiais, atlikdamas karinę tarnybą, nemačiau futbolo, kai mano  bendraamžiai jau beldėsi į reprezentacinės „Žalgirio“ komandos duris.    

Kada sukūriau šeimą, reikėjo ją išlaikyti ir uždirbti pinigus. Šeimoje augo dukra Lina, kuri šiuo metu yra motinystės atostogose, ir sūnus Lukas, prieš ketverius metus sugrįžęs iš Amerikos ir užsiimantis video verslu.  

Šeimoje buvau vienintelis žolės riedulininkas, tiesa, Lukas Čikagoje buvo aistringas riedlenčių entuziastas. 

Sporto komitete dirbau 1985-1989-aisiais ir kuravau badmintoną, tenisą ir žolės riedulį.  1989-aisiais jau buvau išrinktas Lietuvos žolės riedulio federacijos generaliniu sekretoriumi ir juo dirbau ketverius metus. 
 

1992-2000-aisiais buvau federacijos viceprezidentas, o nuo 2000-ųjų iki šiol vadovauju Lietuvos žolės riedulio federacijai. 


 

Klubas sėkmingai plėtoja žolės riedulį, yra suburtos merginų ir vaikinų komandos, kurios sėkmingai žaidžia Lietuvos moterų ir vyrų čempionatuose, pelno medalių. 
 

Gerai dirba klubo treneriai, puoselėjamos gražios tradicijos. Palaikome glaudžius ryšius su sportininkų tėvais, organizuojame įvairius turnyrus. Turime puikų stadioną.       

Absoliuti Lietuvos vasaros ir žiemos čempionė - Šiaulių „Tauro“ (kuri vėliau tapo „Tauras-Eurovil“ ir HFTC) moterų komanda, vadovaujama mano brolio Rimanto Čaikausko. Ji aukso medalius yra iškovojusi, berods, 18 kartų. 
 

Dabar jai ant kulnų lipa trenerio Vaidoto Vaičeliūno vadovaujama „Gintra-Strekte-Universitetas“, 16 kartų tapusi Lietuvos čempione. 
 

Šiauliuose žolės riedulys kultivuojamas „Klevo“ sporto mokykloje, kur devyniose amžiaus grupėse dirba devyni treneriai. Jie ugdo žaidėjas reprezentacinei miesto bei kitoms komandoms. To trūksta Vilniuje, kur yra du žolės riedulio klubai. 

Per pastarąjį Pasaulio lygos čempionatą Lietuvos moterų rinktinei atstovavo devynios šiaulietės iš dvidešimties nacionalinės ekipos narių. 

Šiemet Lietuvos žolės rieduliui sukanka 40 metų ir ta proga mūsų internetiniame puslapyje paskelbsime konkursą – prašysime žolės riedulio entuziastų, trenerių iki gegužės pabaigos sudaryti simbolinę visų laikų Lietuvos moterų rinktinę.
 

Ką mačiau per savo vadovavimo Lietuvos žolės rieduliui metus, sudaryčiau tokią rinktinę: vartininkės Rasa Čepienė ir Viktorija Vileikytė, atskirų pozicijų žaidėjos Irina Malyševa-Dildienė, Ramunė Petrauskaitė, Onutė Šimkutė-Kanaporienė, Virginija Povilonytė-Čaikauskienė, Angelė Maldonytė-Bučmienė, Simona Grubliauskaitė, Aušra Janutaitė, Raminta Žukaitė, Joana Gulbinaitė-Gaidamavičienė, Jūratė Juodytė, Jūratė Žvinklytė, Dovilė Jakaitė-Kuklienė ir sesės dvynės Irma ir Renata Matjušaitytės. 

Su tokia komanda mes labai rimtai pretenduotume patekti į Tokijo olimpines žaidynes, visas pasaulio moterų žolės riedulio žvaigždynas sunerimtų. 

Tačiau simbolinė rinktinė yra simboline – vienos žolės riedulininkės jau nebežaidžia, o kitos visu pajėgumu rungtyniauja ir siekia svarių pergalių.