Savo gimtadienių Lietuvos mokinių ir studentų sporto centro (LMSSC) direktorė Ona Babonienė niekada nesureikšmina ir sako, kad ir dabar negalėtų išskirti, kuris laikotarpis iš tų šešių dešimtmečių buvo pats reikšmingiausias. „Man visi metai buvo geri, malonūs ir džiaugsmingi. Kasmet turėjau kokių nors planų, užduočių. Ar dirbau Raseiniuose, ar Seime, ar Švietimo skyriuje, ar mokykloje, ar Lietuvos mokinių ir studentų sporto centre. Visur mūsų komanda buvo darbinga, nuoširdi, geranoriška.
Bendravimas buvo paprastas, gerbėme vienas kitą. Tačiau šie metai man patys sunkiausi – galbūt per daug matau ir suprantu gyvenimą bei galimybes. Matau, kad galėtų būti kitaip, nei yra. Pinigai sportui, vaikų užimtumui neskiriami tokie, kokių reikėtų. Juk viso sporto pradžių pradžia – jaunimas, todėl ir finansavimas turėtų būti kitoks. Nenoriu kaltinti vieno ar kito, tačiau savo jubiliejinį gimtadienį sutinku nedžiaugsmingai“, – sako O. Babonienė.
Visi stebisi jūsų ištverme, energija, sveikata. Niekas jums neduoda tiek metų. Kokia jūsų paslaptis?
Ta paslaptis labai paprasta. Gražus sutarimas, kuris labai tinka mano pareigybei, darbui. Mūsų bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų, kolegijų renginiuose, konkursuose, akcijose nieko nėra to paties ir vienodo. Vis kitas renginys, vis kiti laimėjimai ir rezultatai. Tai, ką planuoji ir padarai – didelis džiaugsmas, vienintelis energijos šaltinis.
Ir ne tik darbas. Tai ir namų aplinka, gražus bendravimas su dukra Vida, žentu Ričardu, dviem vaikaitėmis – dar poros metukų nesulaukusia Roneta ir šešerių metų Vilte, kuri jau lanko teniso treniruotes ir smuiko klasę Montessori mokykloje. Mažoji lekia išskėstomis rankytėmis manęs pasitikti ir šaukia: „Čiūte“, tiek ji tepajėgia ištarti. Vaikaitės man suteikia daug papildomų jėgų dirbti.
Jus irgi matome sportuojančią: dalyvaujančią dviračių ir turistiniuose žygiuose, plaukiojančią, dažnai į darbą einančią pėsčiomis, bėgiojančią upių pakrantėmis, vaikščiojančią nacionaliniuose parkuose, irkluojančią baidarę....
Su sportu susidraugavau dar vaikystėje, o dabar su juo jau negaliu išsiskirti. Jaunystėje dalyvaudavau baidarių irklavimo žygiuose, daug metų netgi važinėjau motociklu „Java“. Dalyvavau orientavimosi sporto ir šaudymo varžybose. Didelis mano pomėgis – turizmas, įvairūs sąskrydžiai su nakvynėmis ir laužais.
Išvažinėjau visą buvusią Sovietų Sąjungą, vėliau – kone visą Europą. Tačiau per pastaruosius ketverius metus jau niekur nekeliauju, esu užimta darbe. Bet mūsų žmones nuolat skatinu kuo daugiau važinėti po tarptautines varžybas. Negaliu sakyti, kad esu sportiška direktorė, aš tik propaguoju sveiko gyvenimo būdą. Sau bandau pritaikyti ne vieną sporto šaką, kuri man patinka.
Ankstesniais metais Mokinių sporto centras merdėjo, apie jį mažai kas žinojo, o jums atėjus jis tapo gerai žinomas visoje Lietuvoje. Ar daug reikėjo pastangų perorganizuoti visą darbą, kad centras taptų toks, koks yra dabar?
Ir iki mano atėjimo centras dirbo, rengė varžybas. Atėjusi pastebėjau, kad per mažai bendraujama su visomis mokyklomis, mūsų šalies sporto institucijomis ir jų vadovais. Pamaniau, kad apie mūsų centrą turėtų daugiau žinoti ir mokyklų vadovai, ir kūno kultūros mokytojai.
Vienas tikslų ir buvo rengti daugiau varžybų, festivalių, konkursų, akcijų, kad visi galėtų džiaugtis sportine veikla. Pradėjome labiau draugauti su žiniasklaidos atstovais, susitvarkėme savo interneto svetainę. Jau esame matomi visoje Lietuvoje, rezultatus mato ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai, klasės draugai. Su savo komanda susidėliojame elementarius dalykus, ko anksčiau nebuvo daroma.
Glaudesni, pagarbesni tapo mūsų ryšiai su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu, Švietimo ir mokslo ministerija, Sporto departamentu. Visi olimpiečiai pirmiausia peržengia mūsų laiptelį, pirmos nesėkmės ir laimėjimai patiriami moksleivių sporte.
Apibūdinkite save.
Užsispyrusi, atvira visokiems sprendimams, nemėgstanti slėpynių. Nešykščiu pagyrimo žodžių tiems, kurie dirba, skatinu iniciatyvas. O tiems, kurie tingi dirbti, pasakau tiesiai į akis.
Gal tai sporto mokymo įstaigos vadovo etalonas?
Vadovas turi būti reiklus, principingas, sugebėti aiškiai išdėstyti savo tikslus visai komandai. Na, ir savo kolektyvui visur rodyti pavyzdį.
Prasitarėte, kad savo jubiliejų pasitinkate būdama nelabai geros nuotaikos. Ar taip yra dėl prasto finansavimo?
Finansavimas šiandien, matyt, tik toks ir yra galimas. Turėtų būti rimtesnis visos Lietuvos vadovybių požiūris į vaikų užimtumą, o ne vien tik į nusikalstamumo prevenciją ar smurto patyčių mažinimą. Taip pat į sporto bazių plėtrą, geresnį sporto mokymo įstaigų, sporto centrų finansavimą. Visa tai mane labai jaudina. Turiu viltį, kad, matydami kaimynių šalių sporto bazes, kur bet kada galima sportuoti, ir mes tą padarysime.
Kai atsiras daugiau erdvių sportuoti, mūsų kompleksuose nuo ryto iki vakaro šurmuliuos jaunimas ir suaugusieji. Reikėtų pasiekti, kad sporto mokymo įstaigoms nereikėtų mokėti mokesčių, tegul mokyklose sportuoja kuo daugiau vaikų, o dabar net nepakanka lėšų joms išlaikyti. 2007 m. Vyriausybės strateginė komisija priėmė nutarimą, kad reikia gerinti mokyklų sporto bazę, bet kol kas nieko nedaroma. Kai pagerės mokyklų sporto bazė, jose bus ir lankytojų. O kai jų bus, tauta gyvens sveikai.