Marius Naruševičius 2017 m. kovo 22 d. 10:28

Kelio pradžia – džiunglėse

Helmutas Lisinas ne tik pats iškovojo daugybę apdovanojimų ir išugdė tituluotų stalo tenisininkų, bet ir sukūrė žaidimą helpongą.

Įveikė ne vieną pasaulio ir Europos čempionatų prizininką. Savo rankomis įsirengė iki šiol gyvuojantį stalo teniso klubą Vilniuje. Parašė dvi autobiografines knygas. Išugdė 20 kartų Lietuvos čempionu tapusį Gintautą Juchną, Europos jaunių ir pasaulio studentų universiados vicečempionę Kristiną Totilaitę ir, atšventęs 60 metų sportinės veiklos jubiliejų, raktą nuo stalo teniso klubo „Ping-Pong“ perdavė savo dukrai Kornelijai. 

Visa tai – apie mažosios raketės virtuozą iš Mažeikių  Helmutą Lisiną, kovo 22 dieną švenčiantį 75 metų jubiliejų. 

Sportavo trys broliai
 
„Aš pradėjau sportuoti su savo dviem broliais – Edgaru ir Vladu. Kaimiečiai su vyžomis, po karo, kamuoliukai, kuriuos atveždavo iš tuomečio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), kainuodavo, kaip mes sakydavom, karvę nusipirkti galėtum už tuos pinigus, – pokalbį pradeda H. Lisinas. – Mano tėtis buvo mašinistas, iš pradžių gyvenome Radviliškyje. Traukinių depe stovėjo stalo teniso stalas, ten pirmąkart ir pamačiau šį sportą. Tėvas buvo sporto mėgėjas, jam yra tekę žaisti ir su Viliumi Variakoju, dalyvavusiu keturiuose pasaulio čempionatuose. Po to apsilankymo depe kažkas liko atmintyje apie stalo tenisą“, – pasakoja H. Lisinas.

Jau vėliau, kai Helmuto šeima persikėlė į Mažeikius, trys broliai pradėjo rimtai sportuoti. Netoli jų namų veikė sporto klubas, kurį visi vadino džiunglėmis, mat ten, mažesniame nei 30 kv. m kambarėlyje, sportavo boksininkai, šachmatininkai, stalo tenisininkai ir kiti. Brolių Lisinų rezultatai vis gerėjo, o Helmutas tapo visos Lietuvos moksleivių čempionu. Po tos pergalės tuometis LTSR ministras pirmininkas Mečys Gedvilas paskambino į Mažeikius ir pareikalavo atidaryti pirmąją sporto mokyklą. 

Pergalės pasipylė viena po kitos – tapęs Lietuvos jaunių čempionu, H. Lisinas dalyvavo SSRS jaunių čempionatuose. Pirmuosiuose – Maskvoje ir Sankt Peterburge – tapo prizininku, o Tbilisyje užlipo ant aukščiausio pakylos laiptelio. 1960 m. jam buvo suteiktas SSRS sporto meistro vardas.

„Aš su viso labo trečiu atskyriu išvažiuoju į SSRS čempionatą, peršoku visus barjerus, net kandidatu į sporto meistrus būti nespėjau – iškart gavau sporto meistro ženkliuką“, – prisimena H. Lisinas, su komandos draugais kopęs ir ant SSRS suaugusiųjų čempionato garbės pakylos.

Maskva, Baku ir Mažeikiai

Bene labiausiai H. Lisinui įsiminė Maskvoje vykęs draugiškas mačas su Jungtinių Amerikos Valstijų komanda. 

„Vyko šaltasis karas. Atrodė, kad bus neįmanomas dalykas. Prieš varžybas turėjome mėnesio trukmės stovyklą, kurioje ne tik treniravomės, bet ir klausėme instrukcijų, kaip elgtis su užsieniečiais. Atėjo diena, kai atvyko amerikiečiai, mus išsiuntė į oro uostą jų pasitikti. Niekas nemokėjome tada angliškai, jie, aišku, rusiškai, todėl pabendrauti neteko. Ir tada, po kelių dienų, pripumpuoti sovietinės propagandos, politinių nesąmonių, turėjome žaisti. Va čia tai buvo fantastika“, – mintimis į praeitį nusikelia H. Lisinas.

Tąkart rinktinę sudarė 12 žaidėjų, o tie trys laimingieji, kurie stos akis į akį su varžovais, paaiškėjo paskutinę naktį. Į kambarį, kuriame vyko susirinkimas, įžengė treneris ir paskelbė: žais Genadijus Overinas iš Maskvos, Nikolajus Novikovas iš Baku ir H. Lisinas iš Mažeikių. „Jūs įsivaizduojat? Maskvietis, azerbaidžanietis ir aš, vaikis iš kažkokio kaimo, kuriame keturios gatvės ir ožkos aplinkui ganosi (juokiasi). Man teko garbė prie stalo stoti pirmam ir aš laimėjau“, – pasakoja H. Lisinas.

Sportą paliko dėl šeimos

Tiesa, sportininko karjera truko labai neilgai. Būdamas 23-ejų lietuvis visiems laikams padėjo profesionalo mažąją raketę į stalčių. 

„Buvo sunkūs laikai, ir nors galėjau versti kalnus sporte, teko grįžti pas tėvus į Mažeikius ir padėti jiems. Niekas mums nemokėjo, reikėjo patiems suktis iš padėties, – kalba sporto klubo „Ping-Pong“ vadovas. – Jau vėliau baigiau mokslus Kūno kultūros akademijoje, išauginau Europos čempionatų dalyvius, daugkartinius Lietuvos čempionus. Mano auklėtiniai dalyvavo atrankoje į olimpines žaidynes.“



H. Lisino stalčiuose – krūva garbingų apdovanojimų iš Vilniaus miesto merų, Seimo narių ir pirmininkų, ministrų, net prezidento Valdo Adamkaus. 

Kornelija apie tėvą atsiliepia pačiais gražiausiais žodžiais: „Jis yra be galo geras ir dėmesingas, tik kad mūsų pokalbiai dažniausiai būna apie stalo tenisą, lieka vis mažiau tėčio ir dukters santykio.“

Atrado stalo teniso pusbrolį

Per savo sportinės veiklos karjerą H. Lisinas ne tik skynė titulus, bet ir sukūrė helpongą – žaidimą, kurį pats vadina stalo teniso pusbroliu. Po sėkmingo jo auklėtinių pasirodymo Europos kadetų festivalyje Švedijos tenisininkai nutarė aplankyti Lietuvą ir čia sužaisti draugišką mačą. Prieš pat jų vizitą 1994 m. nuskendo keltas „Estonia“, tad švedų delegacija atvyko lėktuvu, be to, vietoje žaidėjų Lietuvoje viešėjo sporto funkcionieriai. 

„Man reikėjo juos kuo nors užimti, nes nuo maniškių būtų gavę. Salės kampe pamačiau tuščią šiukšliadėžę, tai ir mėtėme į ją kamuoliukus“, – pasakoja H. Lisinas.

Dabar helpongo žaidimas yra patobulintas – jam sukurta speciali statinė, nudažyta trimis spalvomis. Tiek kamuoliukas, tiek raketė yra gerokai didesni už įprastą stalo teniso inventorių. Žaidėjas privalo atsistoti keturių metrų atstumu nuo statinaitės ir šešiais bandymais surinkti kuo daugiau taškų. „Savo jėgomis, savo lėšomis apvažinėjau visą Lietuvą, beveik kiekviename kaimelyje buvau – helpongą išbandė per šimtą tūkstančių vaikų. Šį žaidimą gali žaisti visi, net ir patys mažiausieji, o patyrus pergalės džiaugsmą pradedamas kelias į tikrą sportą. 2009-aisiais šitą žaidimą įtraukė ir į Pasaulio lietuvių žaidynes“, – pasakoja H. Lisinas.

Užmarštis namuose

Mažeikiuose išgarsėjęs H. Lisinas siekė, kad jo vardas bent jau stalo teniso salėse nebūtų užmirštas, tačiau pripažino, kad jaučia begalinę nuoskaudą šio miesto valdžiai.

„Po nepriklausomybės atgavimo siūliau organizuoti Mažeikiuose Helmuto taurę, bet kai gavau varžybų nuostatus, nė vieno žodžio apie Lisinus nebuvo – tada labai supykau. Vėliau buvau pasiryžęs bent kartą per mėnesį važiuoti į Mažeikius, vesti treniruotes, išmokyti technikos, bet, pasirodo, niekam to nereikia“, – apmaudo neslepia H. Lisinas.