Utenos teniso klubo „Pasaga“ prezidentas Kazys Damidavičius savo mėgstamoje sporto šakoje niekada neskaičiuoja valandų
65 metų sukakties proga Lietuvos tautinis olimpinis komitetas K. Damidavičių, 1988–2016 m. LTOK generalinės asamblėjos narį, apdovanojo atminimo medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“.
Ilgametį sporto draugijos „Žalgiris“ Utenos tarybos pirmininką ir draugijos prezidiumo narį pagerbė ir „Žalgirio“ sporto draugija.
Visą gyvenimą praleidote sporte, ar buvote nuo jo kažkur pabėgęs? - paklausėme K. Damidavičiaus
Niekada niekur nebuvau pabėgęs. Aštuonias klases baigiau Utenos r. Sudeikiuose, vaikystė bėgo prie gražuolio Alaušo ežero.
Po to mokiausi Utenos 2-oje vidurinėje mokykloje. Lankiau sporto mokyklą, buvau lengvaatletis, bėgiojau vidutinius nuotolius.
Studijuojant tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute geografiją ir kūno kultūrą, mane treniravo Povilas Karoblis.
Nebuvau tarp lyderių, kaip bėgikas, manau, neturėjau talento. Tačiau buvau lieknas, aukštas, treneriai su manimi siejo nemažas viltis. Bet juos nuvyliau.
Prizininku pavykdavo tapti tik per „Žalgirio“ draugijos čempionatus. Kitoje sporto šakoje gal būčiau daugiau pasiekęs.
Kur tęsėsi jūsų sportinė veikla, baigus institutą?
Visi žinojo, kad noriu grįžti į savo gimtą miestą Uteną. Turėjau pasiūlymą likti Vilniuje ir dirbti „Žalgirio“ draugijos lengvosios atletikos treneriu.
Tačiau grįžau į savo gimtą miestą. Tuometinis rajono švietimo skyriaus vedėjas paprašė, jog Saldutiškio mokykloje dirbčiau kūno kultūros mokytoju. Ten dirbau trejus metus, vaikams ir mokytojams pavyko įskiepyti meilę kūno kultūrai ir sportui.
Mokykla tapo sportiška, kai kuriose sporto šakose, ypač lengvojoje atletikoje, ji netgi nugalėdavo miesto mokyklas.
Saldutiškyje praleisti metai man buvo patys mieliausi ir labiausiai įsimintini. Buvau jaunas, dirbau atidavusiai, puikiai sutariau su vaikais.
Vėliau buvau pakviestas dirbti rajono savivaldybės švietimo skyriaus inspektoriumi. Tačiau dirbti teko su dokumentais, popieriais, o tai visiškai netiko mano charakteriui.
Porą metų padirbėjus, 1980-aisiais rajono valdžia pasiūlė vadovauti rajono „Nemuno“ sporto draugijai, kuri vėliau susijungė su „Žalgiriu“.
Tapau rajono „Žalgirio“ tarybos pirmininku ir dirbau iki 1992-ųjų. Kai Utenos sporto mokykla buvo reorganizuota į daugiafunkcį sporto centrą, buvau pakviestas dirbti direktoriaus pavaduotoju.
Ar dirbate iki šių dienų?
Ne. Dabar vadovauju „Pasagos“ teniso klubui. Šiai sporto šakai nuo pat instituto laikų jaučiau dideles simpatijas, tenisas man yra priimtiniausias.
Dirbdamas Sporto centre, 1995-aisiais subūriau teniso entuziastus ir įkūriau klubą. Veikla plėtėsi, visur važinėjome, draugavome su kitais šalies teniso klubais.
Kai sukako pensinis amžius, 2015-aisiais padaviau pareiškimą išeiti iš daugiafunkcio sporto centro.
Pasinėriau į tenisą, dabar esu ir klubo prezidentas, ir VšĮ, užsiimančios teniso bazės plėtra bei visa veikla, direktorius.

Ar tenisas populiarus Utenoje?
Tenisą aktyviai žaidžia per šimtą žmonių. Turime keturias grunto aikšteles, atitinkančias visus tarptautinius reikalavimus.
Dabar baigiamas statyti administracinis pastatas su dušais, persirengimo kambariais. Tai – verslininkų, kuriuos sudominau tenisu, iniciatyva.
2014-aisiais jie nutarė Utenoje pastatyti gerą šiuolaikinę teniso bazę ir į ją investavo pinigus.
Vieno verslininko, bendrovės „Virmebas“ direktoriaus Vytauto Babelio šeima išmoko žaisti tenisą ir šios sporto šakos plėtotei skiria pinigų. Į teniso aikšteles jis pritraukė ir daugiau verslininkų.
Kai baigsim statyti teniso kompleksą, galbūt, galvosime, apie uždaras teniso aikšteles, nes dabar žiemą esame priversti nuomotis bendrovės „Utenos trikotažas“ sporto salę.
Vienas mūsų uždavinių bus ir profesionalaus trenerio, dirbančio su vaikais ir jaunimu, paieška.
Klube esu vienintelis treneris, ugdau jaunuosius žaidėjus ir mėgėjus, tačiau mano metai jau apriboja šią veiklą: krūvis jau per didelis, reikia jauno, energingo žmogaus, kuriam mes esame pasirengę padėti.
Ar jūs pats tenisą irgi aktyviai žaidžiate?
Žaidžiu tik savo malonumui, nes esu priverstas kontroliuoti savo krūvį. 2008-aisiais perlenkiau lazdą, dirbdamas nualinau savo organizmą - likimas perspėjo, kad reikia sustoti.
Sušlubavo mano kraujotaka ir buvau priverstas skirti daugiau dėmesio organizmo atsigavimui. Tačiau ačiū Dieve, tenise galiu dirbti.
Tenisas – žavus sportas, verčiantis aikštelėje dirbti ir fiziškai, ir protiškai.
Jeigu esi sąžiningas, aikštelėje irgi elgsiesi sąžiningai. Jeigu turi truputį trūkumų, jie aikštelėje irgi pasimato.
Tenise niekada neskaičiuoju valandų, negalvoju, ar uždirbu pinigų, ar ne. Tenisas man – ir poilsis, ir darbas.
Bandžiau į teniso sąjūdį įtraukti savo žmoną Aldoną, mokyklos matematikos mokytoją, tačiau ji pasakė, kad užtenka, jog aš tenisą žaidžiu.
Tenisą žaidžia ir mano 39-erių sūnus Vaidas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Latvijoje.
Žaisti tenisą išmokiau visus tris savo anūkus Matą, Saulę ir Vytę. Prievarta jų į aikštelę nevarau, kiek jie nori, tiek žaidžia. Vidurinioji anūkė Saulė intensyviai lanko teniso pratybas.