Geriausias medalis – žmonių padėka

Jaunystėje A. Jucevičius net 17 kartų tapo Lietuvos turizmo sporto čempionu, 12 kartų – kalnų turizmo, tris kartus – slidžių, pėsčiųjų ir motociklų turizmo. Sukaupta didelė patirtis nenuėjo veltui, jis tapo puikiu kelionių ir įvairių sporto renginių organizatoriumi. 

Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ viceprezidentas, Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas dabar paskendęs darbuose: artėja tradicinis festivalis „Sportas visiems“ Palangoje, Pasaulio lietuvių sporto žaidynės Kaune, ekspedicijos į kalnus, daugybė kitų renginių.

Balandžio 30 d. jums sukanka 75-eri, tačiau krūvių nemažinate. Vadinasi, gerai jaučiatės, sveikata nesiskundžiate? – paklausėme A. Jucevičiaus.

Pirmiausia noriu pasakyti, kad 75-eri – tai ne šventė, o liūdna akcija, primenanti, kad per tą laiką daug ko nepadariau ir ne kažin kiek laiko liko kažką nuveikti. Tikrai liūdna, kad nebespėju įgyvendinti visų tų įsipareigojimų, kuriuos esu susirikiavęs. 
 

Nemoku sakyti „ne“ ir tai yra mano didžiausia bėda. Vėliau išgyvenu, nesugebėjęs įvykdyti pažadų. Kiek galiu, judu, tačiau akumuliatorius po truputį senka. 

Per tuos metus kažką nuveikiau. Tūkstančius žmonių išvežiau į kalnus, 50 metų organizuoju „Snaigės“ žygius ir kitus sveikatingumo renginius, nuo 1973 m. visuomeniniais pagrindais vadovauju Vilniaus keliautojų klubui. 

Tačiau šį mėnesį iš Vilniaus savivaldybės sulaukiau akibrokšto: gavau raštą, kad mūsų klubas turi palikti patalpas, nes jos reikalingos kitoms reikmėms. Tos patalpos reikalingos ne senjorų jubiliejams švęsti.

Čia nuolat vykdoma keliautojų mokymo programa. Rengiame įvairias parodas, vyksta konkursai, turime 2,5 tūkst. kelionių ataskaitų biblioteką, kitų dokumentų. Jos yra reikalingos žmonėms. Mane žeidžia, kai
girdžiu sakant, jog reikia lėšų vaikų darželiams, socialinėms funkcijoms. O ar Vilniaus keliautojų klubas, tūkstančiams vilniečių organizuodamas fizinį aktyvumą skatinantį poilsį gamtoje, neatlieka socialinės funkcijos?

Atlyginimą gaunu Lietuvos asociacijoje „Sportas visiems“. Ordinų ir medalių man nereikia. Man nėra geresnio apdovanojimo už tą, kai, tarkime, surengus „Snaigės“ žygį, tūkstančiai žmonių šypsosi ir dėkoja už gražiai praleistą laiką gamtoje. 
 

Su savo mielais bendražygiais visada ieškome naujų, patrauklesnių formų, renginių. Iki šiol festivalį organizuodavome prieš Palangos kurorto šventę, tačiau šiemet kurorto šventė vyks tomis pačiomis dienomis, kaip ir mūsų festivalis.
 

Atsirado papildomų rūpesčių. Festivalyje dalyvaus visos 19 mūsų organizacijų. Renginyje stengsimės ir poilsiautojus pakviesti į renginius, ir pamokyti, kaip visą vasarą pajūryje ilsėtis aktyviai. Artėjant valstybės atkūrimo 100-mečiui, norėtųsi praturtinti festivalį iki 100 renginių. Be ekspedicijos į Tian Šanį, vyks Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kuriose yra ir keliautojų programa, daugiau renginių. Jeigu aš, diedukas, sulauksiu Naujųjų metų, tai dar ilgai gyvensiu.

Ką reiškia didelis patriotas? Darbe taip pat puošiuosi tautine kaklajuoste. Tai tik simbolis. Patriotizmas turi būti patvirtinamas konkrečiais darbais. Kiek galiu, prisidedu prie gimto krašto populiarinimo. Bet, kaip gali kraštą mylėti, jei jo nepažįsti? Kas antrą mėnesio pirmadienį Mokytojų namuose organizuoju renginį „Pažinkime Vilnių“, skatinantį keliauti pažinimo keliais. Sostinės apylinkės yra pačios nuostabiausios, kai tik galiu, vedu sostinės gyventojus į žygius po Vilniaus apylinkes.
 

Artėja Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis. Organizuojame akciją „Aplankykime 100 Tėvynės kalnų“. Tai kopimas į žymius Lietuvos kalnus, piliakalnius ir lietuviškąsias viršūnes pasaulio kalnuose. Šiemet organizuoju ekspedicija į Tian Šanį, kopsime į Gedimino Akstino viršūnę, kurioje esu pabuvojęs jau 11 kartų. Į ją jau įkopė daugiau kaip 700 mūsų žmonių iš Lietuvos.

Kartais pagalvoju, kad savo gyvenimą galiu baigti ir kalėjime. Keliavimas kalnuose gana pavojingas, tačiau šiandien labai populiarus. Nesu kažkokia agentūra, tas keliones organizuojame savo klubo nariams ir prijungiame kitus norinčiuosius keliauti. Neseniai klube turėjau susitikimą su tais, kurie rengiasi į Tian Šanį. Pasikonsultavęs su advokatu, parengiau deklaraciją, kur kiekvienas pasirašė, kad už save atsako pats. 
 

Žmones kalnai traukia, juos užburia. Norint keliauti po kalnus, reikia išmokti alpinistinės technikos. Kaip ir anksčiau, šią vasarą organizuosiu dvi akcijas: pradedantiesiems į Kaukazą, o turintiesiems daugiau patyrimo – į Tian Šanį.

Mokiausi tuometėje 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Buvo labai lemtinga, kad mums, vaikams, leido patiems keliauti. 1959-aisiais, kai man buvo dar tik 16 metų, jau vadovavau žygiui į Karpatus. Nuo to laiko viskas ir prasidėjo. Sovietmečiu buvome ribojami teritorijos, todėl keliavome į Kaukazą, Tian Šanį, Pamyrą, Altajų, Arktį, Kamčiatką. 
 

Keliautojams ir dabar perteikiu savo patirtį ir žinias, kurias geriausiai žinau, kur viskas žinoma, išvaikščiota. Kurie kalnai man gražiausi? Yra toks pasakymas: tie, kurių dar nemačiau. Visi kalnai skirtingi. Tarkime, Kaukazą būtų galima palyginti su puošnia moterimi – čia pat miškas, alpinės pievos, aukščiau – ledynai, uolos, snieguotos viršūnės. Viskas aprėpiama vienu žvilgsniu, gražu, kompaktiška. Labai graži natūrali Altajaus gamta, lyginama su gražuole lietuvaite.

Nenorėčiau prisiimti didelių nuopelnų dėl tų žygių. Ta mintis kilo tuomečiams Kūno kultūros instituto dėstytojams, kurie 1963 m. surengė „Snaigės“ žygį iš Ąžuolyno į Karmėlavą. Tada buvau mokinukas ir dalyvavau tame žygyje. Kai 1967 m. pradėjau dirbti Kauno turistų klube, visus penkerius metus organizavau „Snaigės“ žygius Kauno apylinkėse, joms sudėtingas reljefas nebūdingas. 
 

Kai buvau pakviestas dirbti į respublikinę turizmo ir ekskursijų tarybą ir atvykau į Vilnių, rengdamas pirmąjį „Snaigės“ žygį Sapieginėje, penkias dienas plušau, įrengdamas trasą, kad ją slidininkai įveiktų saugiai. Nepaisydamas, ar žiemos geros, ar blogos, šį, sau mielą darbą su bendražygiais tęsiu iki šiol.