Tikslas pasiektas, svajonė – ne

Pirmą kartą Lietuvos biatlono istorijoje žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvaus net keturi mūsų šalies biatlonininkai. 

 

Kelialapių į kitąmet vasario 9–25 d. Pjongčange vyksiančias žiemos olimpines žaidynes dalybos dar nesibaigė, bet Lietuvos biatlonininkai jau žino, kad į Pietų Korėją keliaus keturiese.

Tai paaiškėjo susumavus devynių Pasaulio taurės etapų ir pasaulio čempionato Austrijoje rezultatus. Tiek mūsų vyrai, tiek moterys Tautų taurės įskaitoje užėmė 22 vietą. Patekus į pirmąjį dvidešimtuką į žaidynes galima siųsti po penkis vienos lyties sportininkus. O pirmos penkios vyrų ir moterų Tautų taurės komandos Pjongčange turės net po šešis sportininkus.

Iš viso olimpinėse žaidynėse varžysis po 115 vyrų ir moterų. Kol kas išdalyta 218 bilietų į Pjongčangą. Dar po šešis vyrus ir moteris paaiškės kitą sezoną, kai bus paskirstytos vadinamosios žaliosios kortos. Jos atiteks šalių, kurių atstovai šį sezoną nepateko į žaidynes, sportininkams pagal reitingą. Bet ne daugiau nei dviem iš vienos valstybės.

Kas lėmė, kad mūsų šalies biatlonininkai žaidynėse turės rekordinę rinktinę? Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arūnas Daugirdas teigia, kad tai dėsningo ir kryptingo darbo rezultatas. Juk į olimpines žaidynes kol kas nepateko tikrai aukšto lygio Estijos, Rumunijos, Kinijos moterų, Lenkijos vyrų komandos, kurioms belieka tikėtis kvietimų.
 

Lietuvoje suburta gera pagrindinė, arba vadinamoji A, komanda (Natalija Kočergina, Natalija Paulauskaitė, Diana Rasimovičiūtė, Gabrielė Leščinskaitė, Tomas Kaukėnas, Vytautas Strolia, Karolis Dombrovskis ir Rokas Suslavičius), kuriai iš pradžių vadovavo keturi, o vėliau trys treneriai. Rinktinės vyr. treneris – estas Meelis Aasmae. Jam talkino Aurimas Bučelis ir Ruslanas Nikitinas. 
 

Praėjusį sezoną prie komandos buvo prisijungusi ir kineziterapeutė, fizinio rengimo trenerė Laura Gedminaitė, kuri, kai galėjo, važiavo į treniruočių stovyklas ir varžybas. Nuo šių metų vasario iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto gavus didesnį finansavimą buvo pasamdytas slidžių tepėjas iš Estijos, vėliau iš Ukrainos.    

„Kai naujojo sezono išvakarėse įvyko mūsų komandos prisistatymas, sakiau, kad norai ir svajonės yra daug didesni. Kaip sakoma, koks kareivis nenori būti generolas. Pagal 2015–2016 m. rezultatus vyrų Tautų taurės įskaitoje netgi buvome pakilę į 20 vietą, todėl neatsitiktinai mūsų slaptos svajonės buvo tą patį padaryti ir olimpinės atrankos sezoną. 

Svajojome apie 20 vietą, bet galutinėje įskaitoje vyrai nukrito dviem laipteliais žemiau. Merginos liko toje pačioje 22 vietoje. Šias vietas mes realiai ir planavome. Tai – laimėjimas. Savo tikslą pasiekėme, bet svajonės žaidynėse turėti visos sudėties estafečių komandas neįgyvendinome. Realybė tokia, kad iš tų 30 komandų, kurios dalyvauja Pasaulio taurės varžybose, esame patys neturtingiausi, labiausiai nuskriausti ne tik finansiniais resursais, bet ir infrastruktūra Lietuvoje – nėra kitos komandos, kuri namie neturėtų reikalavimus atitinkančios šaudyklos“, – apgailestauja A.Daugirdas.

LBF prezidentas atskleidžia šias pagrindines bėdas: finansiniai ir žmogiškieji (trūko dar vieno trenerio, gydytojo, didžiąją sezono dalį nebuvo slidžių tepėjo) resursai, pasenęs transportas, kuriuo ypač daug važinėta, bei ligos, persekiojusios kone visus mūsų olimpinės rinktinės kandidatus. Tarkime, G.Leščinskaitė taip ir neatgavo sportinės formos per visą sezoną, dažnai sirguliavo N.Paulauskaitė, kuriai balandžio pradžioje teko operuoti gerklę. Rimtai sezono metu net kelis kartus sirgo K.Dombrovskis, T.Kaukėnas. 
 

Sportininkams teko labai didelis krūvis tiek per parengiamąjį periodą, tiek per varžybas – iki kovo 31 d. pagrindinių sportininkų treniruočių dienoraščiuose užrašyta, kad jie per 11 mėnesių treniravosi daugiau nei 220 dienų, dažnai po du kartus per dieną, nuo gruodžio iki kovo dalyvavo per 30 įskaitinių aukščiausio lygio varžybų. 

„Esame maža komanda, neturime atsarginių suolelio, negalime lyderiams leisti pailsėti ir tikslingai rengtis svarbiausiems startams. Viliamės, kad artimiausią sezoną jaunimas įvykdys Pasaulio taurės varžybų normatyvą, tada turėsime daugiau taktinės erdvės, lyderiai galės kitaip planuoti pasirengimą“, – viliasi A.Daugirdas.

Jam antrina A.Bučelis: „Turime tris stiprius biatlonininkus: T.Kaukėną, V.Strolią ir K.Dombrovskį, o R.Suslavičius dar yra šiek tiek žemesnio meistriškumo. Jeigu būtume turėję dar bent du aukštesnio lygio atletus, vyrų estafečių komanda be didesnių problemų būtų pelniusi kelialapį į žaidynes. 

Biatlonininkams teko didžiulis krūvis: sezoną pradėjome lapkričio 28-ąją, kiekvieną savaitgalį vyko varžybos – kai kada net po kelis startus per savaitgalį. Negalėjome praleisti nė vienų įskaitinių lenktynių. Tai labai išvargino. O kada pailsėti, atsigauti po sunkių kovų? Jau pats pirmasis Pasaulio taurės varžybų etapas Švedijoje parodė, kad visos komandos sustiprėjo – visi mobilizavo jėgas prieš olimpinę atranką: treneriai, tepėjai, gydytojai, psichologai, o kur dar naujausias inventorius ir kita pagalba. 
 

Tarp jų – ir mūsų pagrindiniai varžovai rumunai, anglai, lenkai, kazachai, slovėnai, korėjiečiai. O mes prieš pat olimpinį sezoną nukraujavome – rinktinę dėl sveikatos bėdų atsisakė treniruoti porą metų su ja dirbęs šaudymo treneris Aleksandras Akulevičius iš Baltarusijos.“

Kaip ir ankstesniais metais, Lietuvoje veikia penki biatlono centrai: Vilniuje, Vilniaus rajone, Visagine, Ignalinoje ir Anykščiuose. Būtent juose ir subrendo dabartinė komanda, kuriai tobulėti iš pradžių padėjo iš Baltarusijos pakviestas treneris Viktoras Korčaginas.

„Šiandien jau turime užsiauginę visavertę, konkurencingą, Pasaulio taurės vertą komandą. Pasaulio taurės varžybose esame išsikovoję trijų sportininkų, kurie renka įskaitinius taškus į Tautų taurės įskaitą, kvotą. Priklausomai nuo kvotos dalyvavimą Pasaulio taurės varžybose dalinai kompensuoja Tarptautinė biatlono sąjunga. Tačiau komandai išlaikyti reikia pridėti dar tiek pat savo lėšų. Gaila, bet neturime tiek pinigų, kad galėtume daugiau dėmesio skirti jaunimo komandoms, joms lieka tik trupiniai nuo A rinktinės“, – dėsto A.Daugirdas. 

Lietuvos biatlono olimpinė rinktinė paaiškės kitąmet, todėl dabar sportininkų laukia ne mažiau įtempti mėnesiai, kaip pasiekti pačią geriausią sportinę formą ir tapti olimpiečiais. Pasak LBF prezidento, apie komandos vidaus atranką, kriterijus dar anksti kalbėti, nes laukia ilgas ir intensyvus pasirengimo olimpinėms žaidynėms laikotarpis. 

Viskas bus paskelbta vėliau, išaiškinta tvarka, taisyklės, kad nebūtų jokių ginčų, nesusipratimų. Federacijos vadovai siekia, kad į Pjongčango olimpines žaidynes vyktų tie, kurie galėtų kovoti dėl aukščiausių vietų, būtų pasiekę savo geriausią sportinę formą ir visiems įrodę, kad šiandien yra stipriausi. 

Visą sezoną sėkmingai lenktyniavo visaginietė N.Kočergina – ji sprinto rungtyje keturis kartus pateko į 60-tuką. Sportininkė gimė Donecke, vėliau su tėvais įsikūrė atomine elektrine garsėjusiame Visagine.

Iš pradžių Natalija slidinėjo – ją treniravo Igoris Terentjevas. Kai ėmė mąstyti apie sportinės karjeros pabaigą, 2012-aisiais išgirdo trenerio Jevgenijaus Pečionkino siūlymą išbandyti jėgas biatlono trasoje. 

Natalija siekia ne tik sporto, bet ir mokslo aukštumų. Praėjusių metų gruodį Lietuvos sporto universitete ji apgynė daktaro disertaciją. „Truputį nukentėjo jos rezultatai, nes visas dėmesys buvo sutelktas į mokslą, buvo nelengva susikoncentruoti į pagrindinius metų startus. Bet šiemet ji viską atiduoda vien biatlonui“, – sako A.Bučelis. 

N.Kočergina tapo šio sezono Lietuvos moterų biatlono rinktinės lydere. O kas nutiko penktosioms olimpinėms žiemos žaidynėms besirengiančiai D.Rasimovičiūtei, kuriai šis sezonas buvo itin sunkus? 

Kovo mėnesį ignalinietei buvo diagnozuota reta plaučių liga, kurią teko gydyti. Po to laukė kitas smūgis – skyrybos su vyru latviu Ilmaru Briciu. Dar viena priežastis, trukdžiusi svariai startuoti, – Diana per anksti pradėjo treniruotis ant pirmojo sniego. Jau lapkričio mėnesį įgijo gerą sportinę formą, puikiai pasirodė atvirame Norvegijos čempionate, kuriame užėmė 12 vietą, bet šis pakilimas buvo trumpalaikis.

Su Latvijos sportininkais besitreniruojančią D.Rasimovičiūtę vėl ėmė treniruoti jau anksčiau su ja dirbęs Vitalijus Urbanovičius. Tačiau besibaigiant sezonui jis paliko komandą. Lietuvos biatlono federacija kalbino Dianą prisidėti prie Lietuvos rinktinės, su kitais rinktinės nariais ji dalyvavo dviejose treniruočių stovyklose. 

„Su Diana nuolat bendraujame, nuo mūsų ji niekur nepabėgo, yra šalia ir mums reikalinga. Sportininkės negalima nurašyti, nes jos potencialas didelis, jo viso dar neišnaudojo. Dabar rinktinės senbuvės laukia didelis iššūkis – patekti tarp dviejų geriausių šalies biatlonininkių ir nuvykti į penktąsias olimpines žaidynes. Rengtis reikės labai rimtai, nes yra ir daugiau norinčiųjų vykti į žaidynes“, – pasakoja A.Daugirdas. 

Pjongčange Lietuva vis dėlto turės estafetės komandą – mišrią. 2014 m. Sočyje mišrių estafečių varžybos buvo pirmą kartą įtrauktos į olimpinių žaidynių programą. Tada jėgas bandė 18 komandų, o Pjongčange jų bus ne daugiau nei 22. Tad mūsų šalies kvartetui atsiranda galimybė kovoti dėl gana aukštos vietos. 
 

„Dabar, kai artėja olimpiniai metai, su treneriais sėsime prie stalo ir bandysime nupiešti bendrą viziją, kaip sukomplektuoti komandą, kad jai nieko netrūktų gerai pasirengti olimpinėms žaidynėms. Tai padaryti mūsų sąlygomis bus ganėtinai sunku. Bet daugiau eksperimentuoti jau negalime. Norime išgryninti visas klaidas, kurias padarėme, ir jų nekartoti“, – sako A.Daugirdas. 

Pjongčange mūsų sportininkai dar dalyvaus sprinto, asmeninėse varžybose ir, atsižvelgus į sprinto rezultatus, jeigu kas nors pateks į geriausiųjų 60-uką, – startuos persekiojimo rungtyje. Olimpinėse žaidynėse bus ir bendro starto rungtis, joje varžysis tik 30 geriausių sportininkų – visi individualių rungčių olimpiniai medalininkai, atletai, patenkantys į sezono reitingo geriausiųjų 15-ukus, o likusieji pagal geriausius pasirodymus kitose olimpinių žaidynių rungtyse.

Keturiais olimpiniais kelialapiais reikia džiaugtis, bet ar neteks raudonuoti, kai mūsų biatlonininkai olimpinėse trasose užims paskutiniąsias vietas?

„Jeigu netikėtume komanda – nedirbtume. Aš ja visą laiką tikiu. Praėjusių metų rudenį gavau labai rimtų siūlymų dirbti su Lenkijos ir Korėjos rinktinėmis, bet nesusigundžiau. Noriu dirbti su saviškiais“, – pabrėžia A.Bučelis. 

A.Bučelis jaunystėje buvo neblogas slidininkas, vėliau slidinėjimo treneris, subūrė gerą sprinto komandą. Išugdė Vankuverio olimpietį Modestą Vaičiulį ir su juo turėjo vykti į žaidynes. Bet neišvyko. 
 

„Pasijutau, kad Lietuvos slidinėjimui esu nereikalingas, o norėjau tobulėti. Pasibaigus olimpiadai Lietuvos biatlono federacija pakvietė mane vykti į Europos čempionatą Estijoje, kurioje D.Rasimovičiūtė iškovojo du sidabro medalius. Sutikau, nes mačiau šios sporto šakos perspektyvą. Man veiklos netrūksta, čia atradau save. Mažesnių šalių treneriai turi ir slides tepti, ir prie žiūronų stovėti, šaudymo rezultatus fiksuoti ir analizuoti. Viską reikia sekti, fiksuoti, filmuoti. Mes sritimis nesiskirstome, visi turime padaryti gerą darbą, kad būtų matyti rezultatas. Valandų neskaičiuoju, dirbu nuo ryto iki vakaro“, – sako A.Bučelis. 

LBF prezidentas priduria, kad slidžių tepėjas komandoje atsiranda tik nuo lapkričio mėnesio ir būna iki kovo, kol vyksta varžybos. 
 

A.Bučelis atkreipia dėmesį į buvusį slidininką olimpietį V.Strolią, kuris šį sezoną iš mūsų biatlonininkų buvo greičiausias slidinėjimo trasoje. Kaip biatlonininkas, jis yra dar tik pradedantysis, todėl turi daug galimybių tobulėti. „Trys mūsų vyrai yra lygiaverčiai. Tik T.Kaukėnas sugebėdavo mobilizuotis ir susikaupti lemiamiems startams. Jis gimė po laiminga žvaigžde, mokėjo laimėti ir jaunių, jaunimo, o dabar – ir suaugusiųjų varžybas“, – patikina A.Bučelis. 

LBF prezidentas A.Daugirdas priduria, kad biatlonas – tokia sporto šaka, kur vieną dieną gali būti dešimtuke, o kitą toli nuo jo: „Yra labai nedaug sportininkų, kurie nuolat patenka į pirmąjį dvidešimtuką. Mūsų biatlonininkams, pasiekus gerą sportinę formą ir sėkmingai pasirodžius šaudymo varžybose, 30-ukas yra įkandamas. Prisiminkime sėkmingą T.Kaukėno pasirodymą per Sočio olimpines žaidynes. Jeigu paskutinėje ketvirtoje ugnies linijoje jis būtų buvęs taiklus, galėjo laimėti medalį.“ 

Nežinia dėl šaudyklos  
 

Netaiklūs šūviai jau senokai yra Lietuvos biatlonininkų Achilo kulnas, o Lietuvos žiemos sporto centras Ignalinoje – didelis galvos skausmas. Nors iškilo nauja šaudykla, sporto kompleksas, bet Lietuvos biatlono čempionatai vyksta Maduonoje, Latvijoje, o Ignalinoje nerengiamos ir pagrindinės treniruočių stovyklos. 
 

„Šaudykla neatitinka reikalavimų jos negalima tinkamai eksploatuoti. Kažkas panašaus, lyg turėtume plaukimo baseiną, bet jame nebūtų vandens. Senoji šaudykla Ažušilėje netgi labiau tinka pratyboms nei naujoji. Bet ten jau nuimti skydai“, – paaiškina A.Daugirdas.

Bet viltis atgimė – iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo skirta pinigų šaudyklos rekonstrukcijai, todėl biatlonininkai tikisi, kad jau šią vasarą šaudykla bus pertvarkyta. 

Sezoną Lietuvos biatlonininkai jau baigė. Paskutiniai tą padarė N.Kočergina, T.Kaukėnas ir K.Dombrovskis, kurie balandžio mėnesį dar palenktyniavo Suomijoje. Kiti buvo paleisti trumpų atostogų ir tvarkėsi mokslus, buities reikalus. Dabar rinktinė jau pradeda pasirengimą olimpinėms žaidynėms, bus surengtos pirmosios treniruočių stovyklos.
 

Gintaras Jasinskas. 10 km sprintas – 64 vieta, 20 km asmeninės lenktynės – 19 vieta.

Kazimiera Strolienė. 7,5 km sprintas – 27 vieta, 15 km asmeninės lenktynės – 28 vieta.
 

Gintaras Jasinskas. 10 km sprintas – 55 vieta, 20 km asmeninės lenktynės – 58 vieta.

Kazimiera Strolienė. 7,5 km sprintas – 48 vieta, 15 km asmeninės lenktynės – 62 vieta.

Liutauras Barila. 10 km sprintas – 59 vieta, 20 km asmeninės lenktynės – 43 vieta.
 

Liutauras Barila. 10 km sprintas – 82 vieta, 20 km asmeninės lenktynės – 62 vieta.
Diana Rasimovičiūtė. 7,5 km sprintas – 66 vieta.

Karolis Zlatkauskas. 10 km sprintas – 90 vieta.
Diana Rasimovičiūtė. 7,5 km sprintas – 18 vieta, 10 km persekiojimo lenktynės – 27 vieta, 15 km asmeninės lenktynės – 66 vieta.

Diana Rasimovičiūtė. 7,5 km sprintas – 25 vieta, 10 km persekiojimo lenktynės – 34 vieta, 15 km asmeninės lenktynės – 30 vieta.
 

Tomas Kaukėnas. 20 km asmeninės lenktynės – 23 vieta, 10 km sprintas – 48 vieta, 12,5 km persekiojimo lenktynės – 40 vieta.

Diana Rasimovičiūtė. 15 km asmeninės lenktynės – 42 vieta, 7,5 km sprintas – 51 vieta, 10 km persekiojimo lenktynės – 43 vieta.