Penkios skrybėlės olimpinių ženkliukų

Į parolimpinį sportą žmonės dažniausia ateina patyrę gyvenimo negandų. Taip nutiko ir buvusiam Daugų žemės ūkio technikumo auklėtiniui, dziudo imtynininkui, svarsčių kilnotojui, tais laikais pogrindiniam atletinės gimnastikos mėgėjui ir netgi sprinteriui, 100 m bėgusiam per 11,4 sek., Algirdui Tatuliui. 1978-aisiais po nelaimingo atsitikimo darbe jam buvo amputuota kairė koja. Nuplaukė svajonės stoti į Kūno kultūros institutą, siekti sportininko ir trenerio karjeros. Žaizdos gijo ilgai ir sunkiai. Tik po poros metų koja pradėjo gyti. Tada jau buvo galima ir protezą pritaikyti. O su juo teko iš naujo mokytis vaikščioti.
 

Sportas neleido dvasiškai palūžti. Atletinės gimnastikos klube A.Tatulis pirmą kartą išgirdo apie rengiamas neįgaliųjų varžybas. Jau buvo 38-erių. Apie jo ketinimus dalyvauti neįgaliųjų varžybose sužinojo treneris Anatolijus Šumovičius. 

Tvirtas vyras pabandė mesti diską. Pirmas startas buvo sėkmingas – tapo Pabaltijo čempionu. Vėliau įvairiose varžybose A.Tatulis mėtė diską, ietį, stūmė rutulį. Vis dėlto pagrindine rungtimi tapo diskas. Dalyvavo ketveriose olimpinėse žaidynėse – Atlantoje (1996 m., 4 vieta), Sidnėjuje (2000 m., 5 vieta), Atėnuose (2004 m., 3 vieta), Pekine (2008 m., 12 vieta – visus tris kartus diskas krito už sektoriaus ribų). Jis Europos čempionas, pasaulio čempionatų prizininkas, įvairių tarptautinių varžybų nugalėtojas. A.Tatulis – ilgametis Alytaus neįgaliųjų sportinio sveikatingumo klubo „Viltis“ pirmininkas, padedantis įvairių negalių kamuojamiems žmonėms nepalūžti, rasti vietą gyvenime. Sukaupęs didelę patirtį šioje srityje jis ruošia socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą projektus, juos įgyvendina. Turi daug apdovanojimų, o pats mieliausias – po Atėnų parolimpinių žaidynių iš prezidento Valdo Adamkaus rankų gautas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžius. 

O kaip tapote kolekcininku? – paklausiau Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos nario A.Tatulio, surengusio Alytaus savivaldybėje savo parolimpinių bei olimpinių suvenyrų parodą.

Draugavau su daugiške Milda Rakauskaite. Ji rinko ir į drobinį rankšluostį segė Dauguose, Alytuje ir kitose Lietuvos vietose pasirodančius miestų, rajonų ar kokiai nors progai pagamintus ženkliukus, vienas kitas atkeliaudavo iš kaimyninės Latvijos ir jau visai ypatingas būdavo lenkiškas. Aš kur nutvėręs kokį ženkliuką irgi nešdavau Mildai. Ji jau daug metų mano žmona ir dabar dėl gausybės namuose esančių ženkliukų, kitų suvenyrų kartais papriekaištauja. Nors būtent ji pirmoji kažkada paakino rinkti ženkliukus.
 

Kai nuvykau į pirmąsias varžybas už Lietuvos ribų, pamačiau, kad sportininkai keičiasi ženkliukais. Pabandžiau ir aš. Iš Atlantos parolimpinių žaidynių parsivežiau apie 500 ženkliukų! Ir užsivedžiau...

Bet 1996-aisiais ir 500 lietuviškų ženkliukų mainams nebuvo lengva gauti. Ypač sportinių. 

Gelbėjo PDG. Pamenate, tarybiniais laikais moksleiviams ir jaunimui reikėdavo laikyti tokius sportinius normatyvus, kurie vadinosi „Pasiruošęs darbui ir TSRS gynybai“. Sutrumpintai visi vadino PDG. Išlaikiusieji gaudavo ženkliuką. Aš iš vieno pažįstamo, nesugebėjusio laiku išdalyti, nupirkau kelis tūkstančius tokių ženkliukų. Jų vežiausi į Atlantą, Sidnėjų. Mainikauti sekėsi puikiai. Daug pasaulio parolimpiečių mano dėka yra „išlaikę“ PDG normas...

Įvairiausių esu priskaičiavęs apie 14 tūkstančių. Parolimpiniais ir olimpiniais buvau apsegiojęs penkias dideles skrybėles nuo viršaus iki plačių brylių apačios ir net olimpinius žiedus iš jų sudėliojau. Mačiusiems tas vaizdelis patiko.
 

Renku įvairius olimpinius bei parolimpinius suvenyrus ir viską, kas susiję su disko mėtymu. Štai ir šioje parodoje matėte diskininkų skulptūrėlių, monetų su disko metikais. Kolekcionuoju šalies sporto federacijų, draugijų ženkliukus, apdovanojimus. Dukra Evelina, gyvenanti JAV, nupirko ir atsiuntė visų Amerikos NBA – krepšinio, NHL – ledo ritulio ir NFL – amerikietiškojo futbolo klubų ženkliukus.

Ne. Nei ji, nei sūnus, net ir žmona, kažkada mane patį sudominusi ženkliukais, kolekcionavimu nesižavi. Anksčiau anyta mėgdavo apžiūrinėti apdovanojimus, įdėmiai klausydavo mano pasakojimų, kas, kam ir už ką skiriamas.

Nuolatinė mano parengta ekspozicija yra Kauno protezavimo kombinate, kuriam vadovauja Algimantas Astrauskas. Alytaus savivaldybėje surengiau atsitiktinę parodą: eidamas koridoriumi pamačiau laikinai tuščius stendus ir įsiprašiau kelioms savaitėms su savo turtais. Esu kai ką rodęs Kaune sporto muziejuje. 

O, taip. Pastaruoju metu nekantriai laukiu savaitgalių, kai galiu važiuoti į Vilnių, Kauną, net Rygą ar Lenkiją: į kolekcininkų susibūrimus, muges, parodas. Vykstu keistis, „medžioti“. Bet į kazino nevaikštau, kortomis nelošiu. Esu stalo tenisą iš vištos žaidęs, bet tik tam, kad galėčiau nepasiturinčiam žmogui pietus parūpinti.
 

Dažniausia tenka norimą daikčiuką pirkti. Bet nesu turtuolis, todėl viską turiu daryti proto ribose. Kartais pavyksta sėkmingi mainai.

Vyno negeriu. Tai aišku, ką imčiau.
 

Visų pirma pasitarti su patyrusiais kolekcininkais. Negriebti visko iš eilės, kas tik po ranka pasitaiko. Visko neapžiosi. Derėtų pasirinkti konkrečią sritį. Mano nuomone, Lietuvos jaunimas apskritai mažai domisi kolekcionavimu. Gal todėl, kad tai nepigus malonumas, o gal susiranda įdomesnių pramogų pinigams leisti. Į kolekcininkų renginius dažniausia renkasi solidesnio amžiaus vyrai. Taip, vyrai, nes ir moterų, sporto atributikos kolekcininkių, nedaug.
 

Nepalūžti. Aišku, tam reikia labai stiprios valios. Daug gali padėti sportas ir sporto aplinką kuriantys, su neįgaliaisiais dirbantys žmonės. Sau kažkada sakiau: jeigu sportuosiu, tvirtai atsistosiu ant kojų, būsiu pirmas varžybose. Su neįgaliaisiais, deja, ne visur dirba tikrai norintys jiems padėti žmonės. Pavyzdžiui, šiandien patekau į sunkią padėtį. Noriu treniruoti vieną gabų vaikiną, bet nėra nei inventoriaus, nei pinigų. Kreipiausi į Lietuvos neįgaliųjų sporto federaciją. O ten man atsakė: jis ne rinktinės narys, jo negalime finansuoti... Jei paremtų, manau, jis ateityje būtų ir rinktinės narys.