Tuo metu, kai nemažai jų bendraamžių dar žaidžia su lėlėmis, Žemyna Lekavičiūtė ir Greta Jaroševičiūtė jau pateko į moterų futblo lygos istoriją.
Dešimtmetės Žemyna Lekavičiūtė ir Greta Jaroševičiūtė jau atidarė savo įvarčių ir rezultatyvių perdavimų sąskaitas futbolo aikštėje, rungtyniaudamos su suaugusiomis Lietuvos moterimis I lygoje.
Ir, nors Žemynos su Greta treneris Olegas Kricunas neslepia, kad 10-metės jo auklėtinės dažniausiai aikštėje praleidžia dešimt ar šiek tiek daugiau minučių, tokio amžiaus žaidėjos suaugusiųjų varžybose daro įspūdį.
Trykštanti per kraštus energija mažąsias Žemyną ir Gretą nuviliojo į šalia namų esantį „Panerio“ stadioną, kur treniruotėje savo įgūdžius tobulino MFA „Žalgirio“ merginos. Iš pradžių Greta, o po kurio laiko ir Žemyna jau vilkėjo žaliuosius akademijos marškinėlius, kurie mergaitėms taip derėjo, kad jos vos per kelerius metus užaugo iki tokio lygio, kad abi galėjo debiutuoti antrajame pagal pajėgumą šalies moterų čempionate.
Dešimtmetė Žemyna ir keliais mėnesiais už ją vyresnė geriausia draugė gegužės 6 d. į aikštę dvikovoje su Vilkaviškio „Šešupe“ žengė antrajame kėlinyje, kai MFA „Žalgirio“ B komanda pirmavo 9:0. Netrukus jos drauge padidino persvarą: Greta įsirašė rezultatyvų perdavimą, o Žemyna – įvartį, kuris leido futbolininkei tapti jauniausia kada nors I lygoje pasiuntusia kamuolį į priešininkių vartus. Tądien jai buvo 10 metų ir 262 dienos. Rungtynes žalgirietės laimėjo 11:0.
„Mergaitės yra šaunuolės, – apie dvi jaunąsias auklėtines kalba jų treneris O. Kricunas. – Jos nepraleidžia treniruočių, labai gerai dirba, stengiasi, klauso trenerio. Aš esu įsitikinęs, kad iš jų išaugs puikios žaidėjos. Manau, kad jos gali ateityje tapti profesionalėmis. Juo labiau kad moterų futbolas visur populiarėja. Pastaraisiais metais jis ir Lietuvoje gerokai pakilo. Nors gal aš čia jas pernelyg išgyriau – užries dar nosis.“
MFA „Žalgirio“ pirmoji ekipa žaidžia Lietuvos moterų futbolo A lygoje, antroji – pirmosios lygos turnyre. Dešimtmetės treniruojasi su trečiąja MFA „Žalgirio“ komanda, kuri nežaidžia Lietuvos pirmenybėse, o dalyvauja įvairiuose trumpuose turnyruose. Joje panašaus amžiaus mergaičių pakanka. Tiesa, tokių, kurios galėtų varžytis su suaugusiomis moterimis, – nedaug.
„Šiuo metu Lietuvos rinktinėje žaidžia septyniolikmetė Gabija Gedgaudaitė. Ji irgi su suaugusiomis moterimis rungtyniavo nuo 11 metų. Dabar puikiai matyti jos rezultatai. Kaip futbolininkė, ji subrendusi ne pagal amžių ir pagal žaidimą atrodo, kad jai kokie 25-eri“, – sako O. Kricunas.
„Labai noriu patekti į A lygą ir į moterų futbolo rinktinę. Būčiau laiminga, jei komandoje kartu būtų geriausia draugė Žemyna“, – savo tikslus atskleidžia G. Jaroševičiūtė.
Ž. Lekavičiūtė teigia, kad į futbolą ją traukia ne tik pomėgis paspardyti kamuolį, bet ir geras kolektyvas, draugiška atmosfera, galimybė pabūti su draugėmis bei šansas tapti profesionalėmis. „Norėčiau pakelti Lietuvos moterų futbolo lygį“, – sako mergaitė.
Šie tikslai nėra nerealūs. Jaunimo ugdymu užsiimanti moterų futbolo akademija „Žalgiris“ šiemet į moterų futbolo rinktinę delegavo dvi auklėtines, U-19 rinktinę – penkias žaidėjas, U-17 – septynias, o U-16 rinktinės gretose į draugišką turnyrą Airijoje išvyko šešios gabiausios akademijos futbolininkės.

Kaip sugalvojote lankyti futbolą, kas į jį patraukė? – paklausėme jaunųjų futbolininkių.
Žemyna (Ž.): Futbolą lankau nuo pirmos klasės. Ant mūsų namo buvo prikabintas skelbimas, kviečiantis į futbolą. Nutariau pabandyti. Ši idėja ypač patiko tėčiui.
Greta (G.): Prieš trejus metus vasarą vykęs futbolo čempionatas užkrėtė visus kiemo vaikus. Žaidė ir mergaitės, ir berniukai. Mano tėtis su dėde ir dabar dar žaidžia futbolą Sekmadienio futbolo lygoje.
Kaip į jūsų pomėgį žiūri tėvai? Tiksliau – mamos. Nesako, kad futbolas – ne mergaičių sportas?
Ž.: Tėtis džiaugiasi, kad aš futbolininkė, o mama labai jaudinasi, kai užsigaunu ir pareinu iš treniruočių skaudančiomis ar apspardytomis kojomis.
G.: Mama pusę metų nesileido į kalbas apie futbolą, nes tuo metu lankiau gimnastiką. Tačiau po kiek laiko persigalvojo. Tada pradėjau žaisti su berniukais „Žalgirietyje“, o vėliau perėjau į moterų futbolo akademiją „Žalgiris“. Niekada nesigailėjau (šypsosi).
O kaip reaguoja klasiokai? Ar yra su kuo klasėje apie futbolą pasikalbėti?
G.: Klasiokai iš pradžių netikėjo, kad žaidžiu futbolą. Bet dabar jau niekas nesistebi. Mūsų klasė sportiška. Daug berniukų lanko įvairius sporto būrelius ir žaidžia krepšinį, futbolą, ledo ritulį, o mergaitės treniruojasi gimnastiką ir sportinius šokius. Aš vienintelė iš mergaičių žaidžiu futbolą (šypsosi).
Ž.: Manęs klasėje mažai kas klausinėja apie futbolą. Gal tik vienas berniukas labiau pasidomi. Labiau visi nustemba, kai parodau medalį ar išvažiuoju į varžybas.
Ar domitės tik pačiu futbolo žaidimu, ar mėgstate ir žiūrėti futbolą? Gal sergate už kokias nors komandas?
Ž.: Man gal labiau patinka žaisti. Aišku, su tėčiu pažiūrime per televizorių. Keletą sykių buvome žiūrėti „Žalgirio“ rungtynių. Kartą netgi apsilankėme „Pietų IV“ tribūnoje. Ten tėtis turi nemažai draugų. Žinoma, labiausiai noriu, kad visuomet laimėtų „Žalgiris“.
G.: Domiuosi futbolu, bet nelabai mėgstu jį žiūrėti. Mano mėgstamiausi futbolininkai: Robertas Lewandowskis, Lionelis Messi’is, Ronaldinho.
Be mokyklos ir futbolo, ar turite kokių nors pomėgių, užsiėmimų, žaidimų?
G.: Labai mėgstu piešti, užsiimti rankdarbiais. Mėgstu eiti į lauką su draugais ir klasiokais, „parkūriname“ (juokiasi).
Ž.: Aš dar lankau skautų ir dramos būrelius. Nes mėgstu turistauti ir vaidinti. Norėčiau lankyti ir dailės būrelį, bet tam trūksta laiko.