Sportas tapo verslininko kasdienybe

Bendrovės „Gija“ generalinis direktorius, „Gerumo ąžuolo“ sambūrio iniciatorius Valdas Pacevičius įsitraukė ir į sportinį judėjimą.

Bendrovės „Gija“ generalinis direktorius, 61-erių V. Pacevičius domisi visų sporto šakų atstovų pasiekimais. O kai kuriuos ir remia. „Remiame tuos, kurie nėra profesionalai, nes esame per silpni padėti profesionaliam sportui. Ten – jau dideli pinigai, kurių mes neuždirbame“, - sako nuo 1992–ųjų bendrovės generaliniu direktoriumi dirbantis V. Pacevičius.

Prieš maždaug šešerius metus užsimezgė „Gijos“ ir Lengvosios atletikos asociacijos (LAA) draugystė.

Kasmet jauniesiems sportininkams per įvairius LAA renginius bendrovė skiria 100 ar net daugiau megztinių, kuriais jaunimas būna ypač patenkintas.

Negaila jų dovanoti?, - Birštone per Maskvos olimpinio čempiono lengvaatlečio Remigijaus Valiulio taurės varžybas paklausėme „Gijos“ vadovą.

„Megztiniai juk skirti nešioti, o ne spintoje gulėti“, - atsakė šypsodamasis.

Kur jus surado Lengvosios atletikos asociacija?

Labai aktyvus yra LAA valdybos pirmininkas Algirdas Maldūnas. Su juo susipažinome per buvusio Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės prezidento, dabar šviesaus atminimo Viktoro Majausko jubiliejų. Taip visi ir suėjome į būrį.

Nuolat stebite lengvosios atletikos varžybas, ar domitės šia sporto šaka?

Šiek tiek. Šiaip jau, kaip ir visi lietuviai, ypač kauniečiai, domiuosi krepšiniu. Po truputį krepšinį su veteranais irgi mėgėjiškai žaidžiu. Tačiau jėgos jau ne tos. Dažnai lankausi įvairiose krepšinio varžybose.

Savo fizinę formą palaikau ir mindamas dviračio pedalus. Visiškai neseniai dviračiu važiavau iš Juodkrantės iki Nidos ir atgal. Buvo pasakiškas pasivažinėjimas. Dukart per savaitę žaidžiu tenisą. Žaidžiu ne dėl savo rezultatų, bet dėl sveikatos. Priklausau teniso klubui Domeikavoje. Kartais pasikviečiame trenerį, kuris mus pamoko teniso subtilybių. Mus šiek tiek pakonsultuoja ir patreniruoja daugkartinis Lietuvos teniso dvejetų čempionas Stasys Labanauskas. Jo patarimai man ypač naudingi.

Gal dalyvausite birželio pabaigoje Kaune prasidėsiančiose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse?

Tikriausiai ne. Gyvenime viskam turi būti savo vieta. Pasaulio lietuvių sporto žaidynės ypač gundančios, tačiau mano meistriškumas yra per žemas.

Dažnai būnate tarp jaunimo per mūsų legendų taurės varžybas.

Patinka būti ir bendrauti ne tik su olimpiniais čempionais, bet ir su jaunimu. Man malonu, jog jaunimas sportuoja, o ne sėdi namuose.

Ar jūsų „Gija“, kaip ir jos vadovas, sportiška?

Savęs sporto žmogumi nelaikyčiau. Sporto žmogus yra tas, kuris pasiekia rezultatų, o aš esu mėgėjas.

Per visą Lietuvą „Gija“ turi apie 400 darbuotojų. Yra dar ir filialai Jurbarke, Kalvarijoje, Kaune, Skaidiškėse, Vilkijoje.

Negaliu sakyti, kad mūsų kolektyvas sportiškas. Siuvėjoms nelabai yra kada sportuoti. Po darbo visos skuba namo, o tarp jaunimo siuvėjos specialybė nėra paklausi.

Ar „Gija“ šiandien gerai gyvuoja?

Nepasakyčiau, kad šiandien bendrovei lengva. Lietuvos tekstilės pramonė turi daug problemų, darbas nėra gerai apmokamas.

Visa laimė, kad mums pavyko išsilaikyti, o daugelis tekstilės pramonės įmonių užsidarė. Pavyko suburti tikrai gerą, darbštų kolektyvą. Esu tos nuomonės, kad, jeigu kolektyvas geras, tai ir jos vadovas – pusę bėdos (šypsosi ...).

Žinome, kad palaikote glaudžius ryšius su Prezidentu Valdu Adamkumi. Kada užsimezgė judviejų pažintis?

Užaugau Kaune, Žaliakalnyje, šalia Valdo Adamkaus namų. Likimas su Prezidentu mane suvedė 2006-aisiais, kai iš jo rankų gavau valstybinį apdovanojimą – ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“.

Prezidentas yra mūsų sambūrio „Gerumo ąžuolas“, kuris įkurtas prieš dvylika metų, dalyvis. Prezidentas su ponia Alma kartu su mumis sodino pirmąjį ąžuolyną Šakių rajone.

Tada pasodinome 3,5 tūkst. ąžuoliukų. Plaukėme Varėnoje Verknės upeliu ir rinkome šiukšles, gražinome aplinką.

Visi puola į politiką, o mes pasukome nepriklausomos gamtos puoselėjimo keliu. Turime apie 100 narių.