| lietuviuzaidynes.lt | 2017 m. birželio 9 d. 11:42 |
Lietuvis - britų regbio šlovės muziejuje
Britai lietuvį praminė „Laukiniu buliumi“, spaudoje jis buvo lyginamas su legendiniu to metu Argentinos sunkiasvoriu boksininku Luisu Angelu Firpo.
Lietuviuzaidynes.lt rubrikoje „Lietuvių kilmės sporto žvaigždės“ pristatome dar vieną tituluotą regbio žaidėją, turintį lietuviškų šaknų – Vince’ą Karalių. Už įspūdingas karjeros akimirkas jis buvo įtrauktas į Didžiosios Britanijos regbio šlovės muziejų.
Vince’as Karalius
Gyveno: 1932-10-15 – 2008-12-13
Šalis: Anglija
Sporto šaka: regbis
Titulai: Didžiosios Britanijos regbio šlovės muziejaus narys, klubų rinktinių pasaulio taurės laimėtojas
Sportininkas, kurio tikrasis vardas buvo Vincentas Peteris Patrickas Karalius, gimė 1932-aisiais Anglijos mieste Vidnese, Lankašyro grafystėje, daugiavaikėje aštuonių vaikų Škotijos lietuvio ir airės šeimoje. Vince’o Karaliaus seneliai iš tėvo pusės buvo išeiviai iš Lietuvos, XIX amžiuje persikėlę į Didžiąją Britaniją.
V. Karaliaus pozicija regbio aikštėje buvo laisvasis puolėjas. Jis turėjo bebaimio kovotojo reputaciją, garsėjo kaip geras bėgikas, drąsiai kibdavęs į mikrodvikovas siekiant perimti iš varžovų kamuolį. Lietuvių kilmės regbininkas buvo galingo sudėjimo, tvirtų rankų ir taip pat pasižymėjo tiksliais bei efektyviais perdavimais. O jo pavardės reikšmė puikiai atitiko laikyseną aikštėje.
Trys Vince’o broliai taip pat žaidė regbį, bet nė vienas nepasiekė tokių aukštumų. V. Karalius regbį su vyrais ėmė žaisti nuo 15 metų Vidneso „West Bank“ komandoje, o profesionalu tapo sulaukęs 19 metų, kai persikėlė į Mersisaido „St. Helens“ komandą. Jai atstovavo 10 metų, vėliau rungtyniavo gimtojo miesto klube „Widnes“, jame taip pat ėjo kapitono pareigas. Su šiuo klubu V. Karalius užėmė trečiąją vietą Anglijos čempionate ir laimėjo 1964-ųjų šalies Iššūkio taurę, finale „Wembley“ stadione 13:5 įveikdami Halo „Kingston Rovers“ komandą.
Pažymima, kad šio regbininko gynybos įgūdžiai buvo „labai vidutiniai“, tačiau puolime jis buvo itin efektyvus. Apie V. Karaliaus drąsų ir ryžtingą žaidimo stilių greitai ėmė sklisti legendos. Britai šį žaidėją praminė „Laukiniu buliumi“, spaudoje jis buvo lyginamas su legendiniu to metu Argentinos sunkiasvoriu boksininku Luisu Angelu Firpo, kuriam yra pavykę savo varžovą išmesti iš ringo.
Šešerius metus V. Karalius buvo kviečiamas į Didžiosios Britanijos rinktinę ir su ja 1958-aisiais lankėsi garsiojoje turnė Australijoje, kur britai sužaidė epines rungtynes su šeimininku rinktine. Nors rungtynės buvo parodomosios, dėl šiurkštaus žaidimo ir pražangų gausos jos pramintos „Brisbeno mūšiu“, o regbininkai pasakojo, kad aikštėje jautėsi lyg karo lauke. Britai išplėšė pergalę, tačiau Alanas Prescottas rungtynes baigė sulaužyta ranka, o V. Karalius – kęsdamas didžiulius nugaros skausmus. Britų rinktinės vadybininkas Tomas Mitchellas vėliau savo prisiminimuose pasakojo, kad V. Karalius Brisbene elgėsi lyg triuškinamus nokdaunus patyręs atkaklus bei nepalaužiamas boksininkas – vis prisikeldavo ir lėtais, tačiau užtikrintais žingsniais judėdavo pirmyn.
Išeivių iš Lietuvos giminaitis yra ir 1960-ųjų pasaulio regbio taurės laimėtojas. Šiose varžybose kovojo Didžiosios Britanijos, Australijos, Naujosios Zelandijos ir Prancūzijos vietinių klubų rinktinės. Namie rungtyniavę britai laimėjo visas trejas rungtynes ir iškovojo trofėjų.
2000 metais V. Karalius tapo pirmuoju puolėju, patekusiu į Didžiosios Britanijos regbio šlovės muziejų. Britų žiniasklaida tuomet jį apibūdino kaip vieną kiečiausių ir nuožmiausių regbininkų, kada nors žaidusių jų šalyje.
Išėjęs į pensiją V. Karalius vertėsi metalo laužo verslu. Paskutinius gyvenimo metus jis leido Meno saloje Airijos jūroje. Ten mirė 2008-ųjų gruodį, eidamas 77-uosius gyvenimo metus.
Viename interviu paklaustas apie kibų ir bekompromisį savo žaidimo stilių, V. Karalius sakė: „Niekada nenorėjau niekam nuolaidžiauti, visur stengiausi būti pirmas. Visą laiką stiprinau savo kūną ir raumenis, nes negalėjau leisti, jog mane kas nors mindytų aikštėje. Mėgau vyrišką kovą, tačiau stengiausi neperžengti ribos ir netoleravau chuliganizmo stadione. Kiekviena dvikova privalėjo būti korektiška. Regbis kontaktinis sportas ir tai neatsiejama šio verslo dalis. Dar Senovės Romoje žmonės mėgo klasikinius gladiatorių susirėmimus dėl kontaktinės kovas. Būtent tuo regbis man patiko.“
1964-ųjų Anglijos Iššūkio taurės finalas
Vince’as Karalius
Gyveno: 1932-10-15 – 2008-12-13
Šalis: Anglija
Sporto šaka: regbis
Titulai: Didžiosios Britanijos regbio šlovės muziejaus narys, klubų rinktinių pasaulio taurės laimėtojas
Sportininkas, kurio tikrasis vardas buvo Vincentas Peteris Patrickas Karalius, gimė 1932-aisiais Anglijos mieste Vidnese, Lankašyro grafystėje, daugiavaikėje aštuonių vaikų Škotijos lietuvio ir airės šeimoje. Vince’o Karaliaus seneliai iš tėvo pusės buvo išeiviai iš Lietuvos, XIX amžiuje persikėlę į Didžiąją Britaniją.
V. Karaliaus pozicija regbio aikštėje buvo laisvasis puolėjas. Jis turėjo bebaimio kovotojo reputaciją, garsėjo kaip geras bėgikas, drąsiai kibdavęs į mikrodvikovas siekiant perimti iš varžovų kamuolį. Lietuvių kilmės regbininkas buvo galingo sudėjimo, tvirtų rankų ir taip pat pasižymėjo tiksliais bei efektyviais perdavimais. O jo pavardės reikšmė puikiai atitiko laikyseną aikštėje.
Trys Vince’o broliai taip pat žaidė regbį, bet nė vienas nepasiekė tokių aukštumų. V. Karalius regbį su vyrais ėmė žaisti nuo 15 metų Vidneso „West Bank“ komandoje, o profesionalu tapo sulaukęs 19 metų, kai persikėlė į Mersisaido „St. Helens“ komandą. Jai atstovavo 10 metų, vėliau rungtyniavo gimtojo miesto klube „Widnes“, jame taip pat ėjo kapitono pareigas. Su šiuo klubu V. Karalius užėmė trečiąją vietą Anglijos čempionate ir laimėjo 1964-ųjų šalies Iššūkio taurę, finale „Wembley“ stadione 13:5 įveikdami Halo „Kingston Rovers“ komandą.
Pažymima, kad šio regbininko gynybos įgūdžiai buvo „labai vidutiniai“, tačiau puolime jis buvo itin efektyvus. Apie V. Karaliaus drąsų ir ryžtingą žaidimo stilių greitai ėmė sklisti legendos. Britai šį žaidėją praminė „Laukiniu buliumi“, spaudoje jis buvo lyginamas su legendiniu to metu Argentinos sunkiasvoriu boksininku Luisu Angelu Firpo, kuriam yra pavykę savo varžovą išmesti iš ringo.
Šešerius metus V. Karalius buvo kviečiamas į Didžiosios Britanijos rinktinę ir su ja 1958-aisiais lankėsi garsiojoje turnė Australijoje, kur britai sužaidė epines rungtynes su šeimininku rinktine. Nors rungtynės buvo parodomosios, dėl šiurkštaus žaidimo ir pražangų gausos jos pramintos „Brisbeno mūšiu“, o regbininkai pasakojo, kad aikštėje jautėsi lyg karo lauke. Britai išplėšė pergalę, tačiau Alanas Prescottas rungtynes baigė sulaužyta ranka, o V. Karalius – kęsdamas didžiulius nugaros skausmus. Britų rinktinės vadybininkas Tomas Mitchellas vėliau savo prisiminimuose pasakojo, kad V. Karalius Brisbene elgėsi lyg triuškinamus nokdaunus patyręs atkaklus bei nepalaužiamas boksininkas – vis prisikeldavo ir lėtais, tačiau užtikrintais žingsniais judėdavo pirmyn.
Išeivių iš Lietuvos giminaitis yra ir 1960-ųjų pasaulio regbio taurės laimėtojas. Šiose varžybose kovojo Didžiosios Britanijos, Australijos, Naujosios Zelandijos ir Prancūzijos vietinių klubų rinktinės. Namie rungtyniavę britai laimėjo visas trejas rungtynes ir iškovojo trofėjų.
2000 metais V. Karalius tapo pirmuoju puolėju, patekusiu į Didžiosios Britanijos regbio šlovės muziejų. Britų žiniasklaida tuomet jį apibūdino kaip vieną kiečiausių ir nuožmiausių regbininkų, kada nors žaidusių jų šalyje.
Išėjęs į pensiją V. Karalius vertėsi metalo laužo verslu. Paskutinius gyvenimo metus jis leido Meno saloje Airijos jūroje. Ten mirė 2008-ųjų gruodį, eidamas 77-uosius gyvenimo metus.
Viename interviu paklaustas apie kibų ir bekompromisį savo žaidimo stilių, V. Karalius sakė: „Niekada nenorėjau niekam nuolaidžiauti, visur stengiausi būti pirmas. Visą laiką stiprinau savo kūną ir raumenis, nes negalėjau leisti, jog mane kas nors mindytų aikštėje. Mėgau vyrišką kovą, tačiau stengiausi neperžengti ribos ir netoleravau chuliganizmo stadione. Kiekviena dvikova privalėjo būti korektiška. Regbis kontaktinis sportas ir tai neatsiejama šio verslo dalis. Dar Senovės Romoje žmonės mėgo klasikinius gladiatorių susirėmimus dėl kontaktinės kovas. Būtent tuo regbis man patiko.“
1964-ųjų Anglijos Iššūkio taurės finalas