Lietuvos rinktinė sovietmečiu virto meistrų komanda, o futbolininkai tapo sporto instruktoriais, statybininkais, inžinieriais.
Šie metai Lietuvos futbolui subrandino ne vieną sukaktį: prieš 105 metus (1912) įvyko pirmosios tarpmiestinės rungtynės Kaunas–Vilnius, prieš 95 m. (1922) startavo pirmosios Lietuvos futbolo pirmenybės, įkurta LGSF (Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija) – paskutinio Laisvos Lietuvos čempionato (1939) laimėtoja, prieš 80 metų (1937) Lietuvos futbolininkai debiutavo pasaulio čempionato atrankos varžybose, prieš 70 metų (1947) pradėtos rengti „Tiesos“ (LFF) taurės varžybos, prieš 65 metus (1952) Vilniaus „Spartako“ meistrų komanda iškopė į SSRS pirmenybių aukščiausiąją grupę, prieš 35 metus (1982) Vilniaus „Žalgiris“ parkartojo „Spartako“ žygį – iškovojo teisę žaisti SSRS aukščiausiojoje lygoje, o prieš 30 metų (1987) laimėjo net tik Sovietų Sąjungos pirmenybių bronzą, bet ir pasaulinės universiados aukso medalius.
Geriau panaršę, rastume ir dar ne vieną progą futbolo paveldui prisiminti, tėvams ir protėviams – pradininkams ar vedliams – pagerbti.
70-metį šiemet nutarė švęsti ir Vilniaus „Žalgiris“, daug metų buvęs neoficialia Lietuvos rinktine.
Rinktinė virto meistrų ekipa
1946 m. SSRS įstojus į Tarptautinę futbolo asociacijų federaciją (FIFA), o, Lietuvai joje praradus narystę, mūsų šalis tapo sovietų futbolo sistemos eiliniu sraigteliu.
Lietuva, kaip ir likimo sesės – Latvija ir Estija, 1946 m. įtrauktos į SSRS pirmenybes. Kitaip sakant, buvusios laisvos šalies valstybinei rinktinei suteikta „garbė“ dalyvauti gamyklų, fabrikų komandų pirmenybėse.
1947 m. Lietuvos rinktinė, pavadinta „geležinio“ Felikso Dzeržinskio sporto organizacijos „Dinamo“ vardu, iš Kauno perkelta į Vilnių, gavo meistrų komandos statusą.
Tokias komandas turėjo visos respublikos, dažniausiai – sostinėse. Maskva, Leningradas, RTFSR, Ukraina ir periodiškai Gruzija ar Baltarusija jų turėjo po kelias, o, sovietmečiui sustiprėjus ekonomiškai – ir po keliolika. 1948 m. „Dinamo“ tapo „Spartaku“, 1962 m. – „Žalgiriu“.
Lietuvoje, be Vilniaus „Spartako, 1960–1962 m. Kaune gyvavo „Bangos“, o ją likvidavus – 1963–1989 m. – Klaipėdos „Granito“ (nuo 1967 m. „Atlantas“) meistrų ekipos. Paskutiniais sovietmečio metais Kaunas dar kartą turėjo meistrų komandą – „ASMM-Inkarą“.
Žaidėjai tapo ne žaidėjais
Meistrų komandos – neoficialaus profesionalų futbolo surogatas. Jos buvo valstybės išlaikomos, žaidėjai įforminami kaip sporto instruktoriai, atlyginimai diferencijuoti, atsižvelgiant į meistriškumą, nuo eilinio darbininko (160 rublių per mėnesį) iki kvalifikuoto (220 rublių). Treniruočių dienomis – maitinimo talonai, išvykose – komandiruotpinigiai. Įvairūs mecenatai (statybos organizacijų, maisto pramonės ir pan.) futbolininkus apiformindavo kaip fiktyvius darbuotojus – statybininkus, inžinierius ir pan.
Futbolininkams buvo skiriami talonai (teisė gauti) deficitinėms prekėms – baldams, automobiliams ir kt. Geriausiems ar perspektyviems žaidėjams galėjo būti be eilės išskirti butai.
1946 m. prasidėjęs skilimas į didįjį ir masinį – gamybinių kolektyvų, mokymo įstaigų ir pan. – futbolą, 1947 m. dar labiau išryškėjo. Meistrai turėjo reprezentuoti respubliką, o likusi futbolo infrastruktūra jam tarnauti – ugdyti rezervą.
Visa sovietinio futbolo sistema (meistrų komandos ir t. t.) buvo piramidės viršūnės – SSRS rinktinės – sovietinio futbolo veido materialinis pagrindas, resursų šaltinis. Į masinio futbolo plėtrą, be sporto organizacijų, buvo įtrauktas Komunistų partijos rezervas – komjaunimo, pionierių organizacijos, karinės įstaigos.
Vadinamasis masinis – mėgėjų futbolas, skirtas ruošti visuomenę „darbui ir gynybai“, t. y. gerinti dirbančiųjų masių sveikatingumą, fizinį parengimą ir auklėti komunistine dvasia, kartu turėjo ugdyti meistrų komandoms rezervą. Be to, meistrų komandos turėjo ir pačios rengti pamainą, prie jų sudarytose „parengiamosiose“ grupėse, vėliau tapusiose futbolo mokyklomis. Atžalyno pradinio futbolo mokymo baze buvo švietimo sistemos mokymo įstaigos, specialios sporto (vaikų ir jaunių) mokyklos. Aukščiausios klasės pirmenybių komandos turėjo vadinamąsias dublerių – antrąsias – komandas.
Centrinės sporto draugijos – „Spartakas“, „Dinamo“ ar CSKA – buvo apraizgiusios visą šalį filialais, iš jų viliojo kylančius talentus. Štai iš Vilniaus „Spartako“ į Maskvos „Spartak“ iškeliavo V. Tučkus, V. Žitkus, į CSKA – J. Bauža. Geresnius futbolininkus persiviliodavo ir finansiškai pajėgesnės komandos, pavyzdžiui, iš Ukrainos Donbaso angliakasių regiono.
Meistrų komandos teoriškai buvo pavaldžios sporto organizacijoms, gamybiniams kolektyvams, mažesnėse respublikose, pavyzdžiui, Lietuvoje, buvo aukščiausių sporto ir partinių organizacijų dėmesio akiratyje.
Už futbolo ir viso kito sporto būklę respublikose buvo atsakingi Kūno kultūros ir sporto komitetai prie Ministrų Tarybų. Juose buvo vienas ar keli mokami futbolo specialistai, vadinami vyr. treneriais. Ant jų pečių guldavo visi masinio ir didžiojo futbolo rūpesčiai. Futbolo federacijos (iš pradžių futbolo sekcijos), visuomeninės organizacijos turėjo patariamąjį balsą. Jose praktinį organizacinį darbą atlikdavo atsakingieji sekretoriai – dažniausiai vyr. treneriai.
Antrasis ešalonas
Vilniaus meistrų komanda – Sovietų Lietuvos futbolo flagmanas, kuriam dirbo (ne visi ir ne visada noriai) visos struktūros, nuėjo sunkų ir vingiuotą kelią – nuo dugno sovietmečio pradžioje iki viršūnės artėjant imperijos agonijai. Lietuvos rinktinė (vėliau – meistrų ekipa), 1946 m. pradėjusi žaisti žemiausioje pakopoje, 1952 m. rudenį iškopė į aukščiausiąją lygą.
Po 1953 m. sezono ją apleidusi ne vieną kartą bandė į ją sugrįžti. Pakilimo metais laikytini 1966, 1969, 1975, 1977 ir 1983 metai, aukso amžiumi galima vadinti – 1987-uosius. Blogio ženklu paženklintas – 1971–1976 m. laikotarpis, kai „Žalgiris“ žaidė III lygoje.
Iki pirmojo didžiojo šuolio prireikė septynerių metų.

Kova – ne tik aikštėje
Ruošiantis 1952 m. futbolo sezonui, Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas J. Uloza siunčia raštą Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui K. Preikšui, kuriuo informuoja, kad, siekdamas gerinti Vilniaus „Spartako“ meistrų komandos pasirodymą SSRS pirmenybių B klasėje, numato „pakeisti komandos vyr. trenerį ir viršininką, SSRS sporto meistrą drg. Protasovą, kuris nesugebėjo įvykdyti iškeltų uždavinių...“.
Nors kitų komandų žaidėjai buvo ne tik kviečiami, bet ir verčiami žaisti Vilniaus „Spartako“ komandoje, tačiau ne visi į tai reaguodavo.
1952 m. kovo 14 d. J. Uloza skundžiasi LSSR Ministrų Tarybai, kad „nežiūrint LSSR Ministrų Tarybos nurodymo, kad kai kurių žinybų vadovai nevykdė ir neprisiuntė žaidėjų į surengtą stovyklą geriausių (be spartakiečių) futbolininkų: Kulikausko („Dinamo“, Vilnius), J. Ziemiaus („Inkaras“, Kaunas), P. Škėlovo („Lima“, Kaunas). Todėl prašo pakartotinai įpareigoti žinybų vadovus juos skubiai prisiųsti į stovyklą“.
1952 m. Vilniaus „Spartakui“ laimėjus SSRS B klasės zonines varžybas, LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas K. Preikšas kreipiasi į SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoją K. Vorošilovą su prašymu SSRS B klasės pirmenybių finalines varžybas iš Charkovo, Baku ar Ivanovo perkelti į Vilnių. Tačiau į prašymą nereaguota – varžybos vyko Charkove.
Bet vilniečiams tai nesutrukdė finalinėje grupėje užimti antrąją vietą ir gauti teisę 1953 m. žaisti SSRS pirmenybių A klasėje.
1952 m. spalio 27 d. respublikinė „Spartako“ Taryba, vadovaudamasi LTSR Ministrų Tarybos nutarimu, Vilniaus „Spartako“ meistrų komandai, SSRS B klasės čempionate užėmusiai prizinę vietą ir perėjusiai į SSRS pirmenybių A klasę, išskyrė premijas: dešimt žaidėjų – po 1 200 rublių, aštuoniems – po 1 000 rublių, dviem – po 500 rublių. Taip pat vieną (gydytojui) – 690 rublių ir vieną – 2 200 rublių (komandos viršininkui J. Chodotovui).
Vilniaus „Spartakui“ perėjus į A klasę, Respublikinės „Spartako“ sporto draugijos prezidiumo pirmininkas Pilkauskas kreipėsi į K. Preikšą su prašymu „leisti surengti treniruočių stovyklą, sezono metu skirti žaidėjams papildomą maitinimą, išskirti komandos reikmėms autobusą ir lengvąjį automobilį „Pobeda“, leisti įsigyti 30 porų bucų, 50 proc. sumažinti futbolo aikštės bei 40 proc. stadiono nuomą“.
Pritaikė brazilų taktiką
Pirmaisiais sezonais „Spartake“ žaidimo toną uždavė prieškary iškilę futbolininkai: S. Skalskis, D. Ilgūnas, V. Dzindziliauskas, V. Saunoris, J. Šlyžius, S. Paberžis, H. Kersnauskas, B. Galvičius. Prie jų derinosi prieškario ir karo metais brendusi jaunoji karta: J. Zieminis, Z. Ganusauskas, P. Štriupkus, S. Petraitis, V. Kučinskas, E. Eismontas, A. Stelmokas, M. Daukša, S. Penkauskas, P. Liutkevičius, R. Liutkevičius, P. Škėlovas, A. Mačiulis, V. Latoža.
Pergalingų 1952-ųjų „Spartako“ vinjetėje šie veidai: A. Mačiulis (21 rungtynės), S. Petraitis (21), V. Saunoris (21, 6 įvarčiai), B. Balinskis (17), J. Mačiulis (17, 1), M. Daukša (15, 2), R. Prikockis (15, 4), V. Latoža (13), H. Jakimavičius (11, 2), V. Tučkus (11, -10, vartininkas), A. Stelmokas (10, -11), P. Škėlovas (9, 5), V. Rylis (5), R. Grušas (3), R. Beinoravičius (2, 1), treneris – J. Chodotovas.
Prie komandos vairo stovėjo E. Pastoris (1946), J. Citavičius ir V. Jaškevičius (1947), G. Glazkovas ir J. Citavičius (1948), G. Glazkovas (1949, 1950, 1951), A. Protasovas (1951 m. antroji pusė), J. Chodotovas (1952, 1953), S. Paberžis (1953 m. asistentas).
Po 36 metų nuo patekimo į A klasę (1988) Maskvos žurnalas „Sportyvnyje igri“ („Sportiniai žaidimai“, Nr. 11) rašė: „1952 m. Vilniaus „Spartako“ skrydis aukštyn nebuvo atsitiktinis. Nuo pat pirmųjų komandos dalyvavimo metų SSRS B klasės čempionate vilniečių žaidimas buvo banguotas… 1951 m. nuolydis – 7-oji vieta B klasėje – buvo savotiškas atsitraukimas, jėgų kaupimas prieš lemiamą šuolį. Atėjęs į komandą naujasis treneris J. Chodotovas (penktas per 7 metus) teisingai nustatė komandos nepastovaus žaidimo diagnozę. Čia jo pateiktos pastabos tikrai vertos dėmesio. Komandoje šlubavo bendras ir specialus fizinis parengimas, žaidėjų funkcinis parengimas neleido komandai žaisti dideliu tempu visą žaidimo laiką. Techniniu pasirengimu komanda priklausė geriausių komandų grupei, tačiau technika ne visuomet tarnaudavo taktikai, t. y. žaidėjai mėgaudavosi kamuoliu, nenoriai su juo skirdavosi, šlubavo taktinė disciplina. Komanda mėgo labiau atakuoti, gal tai ir neblogai, jeigu tai nebūtų gynybos sąskaita. Buvo pastebimas silpnas ryšys tarp linijų ir grandžių. Trūko charakterio ir psichologinio stabilumo. „Spartakas“ pagal įmuštus įvarčius būdavo tarp pirmaujančių, bet daug ir praleisdavo į savus.
Treneriui pavyko rasti bendrą kalbą su komanda, ją mobilizuoti įtemptam darbui, sukurti bendrą ir specialų fizinį bei funkcinį parengimą, pritaikyti žaidimo taktiką pagal individualų techninį-taktinį ir fizinį pasirengimą, modernizuoti taktiką, žaidimo sistemą, kuri priminė 1958 metais brazilų panaudotą pasaulio čempionate Švedijoje.
Baigiantis zoninėms varžyboms, komandai labai padėjo iš Kauno pakviestas judrus puolėjas P. Škėlovas. Komandą taip pat papildė du Kauno KKI absolventai – R. Grušas ir V. Čiegis, vėliau daugelį metų darbavęsis „Žalgirio“ ir Lietuvos futbolo labui. J. Cholodkovui aktyviai ir nuoširdžiai talkino buvęs žaidėjas, tapęs savotišku tarpininku, S. Paberžis. Komandos branduolį sudarė kapitonas, drausmingas ir patyręs saugas Z. Ganusauskas (daugiausia metų dirbęs treneriu), vidurio gynėjai B. Balinskis ir V. Latoža, kraštiniai gynėjai P. Liutkevičius ir A. Mačiulis, saugai – techniškasis S. Petraitis, ištvermingasis, kibus ir darbštus J. Mačiulis, R. Beinoravičius, puolėjas – kairysis manevringas R. Liutkevičius, dešinysis veržlusis R. Rylis, pusiau puolėjas – techniškasis M. Daukša. Pagrindine smogiamąja jėga buvo daug žaisdavęs be kamuolio, judrus V. Saunoris.“
„Treneriui pavyko rasti bendrą kalbą su komanda, ją mobilizuoti įtemptam darbui, sukurti bendrą ir specialų fizinį bei funkcinį parengimą, pritaikyti žaidimo taktiką pagal individualų techninį-taktinį ir fizinį pasirengimą, modernizuoti taktiką, žaidimo sistemą, kuri priminė 1958 metais brazilų panaudotą pasaulio čempionate Švedijoje.“
Ko neskelbė spauda
1948 m. kovo 10 d. SSRS sporto komiteto prie Ministrų Tarybos įsakymas Nr. 225 „Apie priemones futbolo meistrų komandų darbui gerinti“ skaitome: „įvesti meistrų komandose vyr. trenerio padėjėją politiniam auklėjamajam darbui; neleisti meistrų komandų žaidėjams dalyvauti ledo ritulio varžybose, paruošiamajame periode treniruotis 6 val. dienoje, varžybiniame – 5 val., skelbti 33 geriausius SSRS futbolininkus, žaidėjams, neįvykdžiusiems kontrolinių normatyvų, neleisti žaisti; nuo 1950 m. neleisti dirbti treneriams, neturintiems specialaus išsilavinimo“.
* * *
Nutarta prašyti SSRS sporto komiteto ir „Spartako“ draugijos nukreipti į Vilniaus „Spartako“ komandą vyr. trenerio ir viršininko pareigoms patyrusį specialistą SSRS sporto meistrą J. Chodotovą.
* * *
1951 m. „Spartako“ komandos veiklos analizės pagrindu pasiūlyta iš komandos atleisti politvadovą Baroną.
* * *
1951 m. sausio 12 d. Vilniaus „Spartako“ meistrų komandos politinio auklėjamojo darbo plane rašoma: „V. I .Lenino ir J. V. Stalino biografijų nagrinėjimas (16 val.), VKP (b) Trumpojo kurso nagrinėjimas (88 val.), paskaitos tarptautinėmis temomis (14 val.), politinformacijos (28 val.) – viso 146 val.“
* * *
1952 m. liepos 10–17 d. stipriausiems futbolininkams surengtoje treniruočių stovykloje maitinimui 1 asmeniui skirta po 35 rublius per dieną. Vėliau stovykla buvo pratęsta.
* * *
Žaidėjams išskirtos nuo 100 iki 500 rublių dydžio pašalpos gydymo tikslais. Respublikos „Spartako“ prezidiumas nutarė: „ryšium su komandos dalyvavimu SSRS pirmenybėse, leisti komandai skristi lėktuvu į Alma Atą, Charkovą, komandiruoti gydytoją“.