Su šautuvu – į lėkštelių medžioklę

Gūdus miškas. Galbūt net pelkė. Išsirikiavę stovi šeši šauliai. Kažkas staiga krūmuose sušnara. Šūvis! Nieko baisaus, visi gyvi. Tiesiog taikliai paleisti šratai sudaužė taikinį – lėkštutę. Nes šie šauliai – ne medžiotojai. Jie – sportininkai, dalyvaujantys Europos ir pasaulio čempionatuose. 

Šią sporto šaką lietuviškai galima apibūdinti kaip šaudymą į skriejančius taikinius iš medžioklinių ir sportinių šautuvų. Mūsų šalyje jos mėgėjus sieja Lietuvos medžioklinio šaudymo federacija (LMŠF), kurios prezidentas, o kartu ir vienas geriausių šalies šaulių yra Virgilijus Grybė. Jis taip pat yra ir Tarptautinės medžioklinio šaudymo federacijos (FITASC) techninės komisijos narys.

Medžioklinis šaudymas – tai sporto šaka, susidedanti iš keliolikos įvairių rungčių, kai į specialiais aparatais paleistas lėkštutes, pagamintas iš trapios medžiagos, šaudoma lygiavamzdžiu šautuvu, užtaisytu smulkiais šratais. Taikiniai atkartoja įvairių paukščių ir gyvūnų judėjimo trajektorijas. Lietuvoje ir visame pasaulyje populiariausios rungtys – sportingas ir paprastesnė šio versija „compak“ sportingas. Jų varžybos vyksta įvairiose lauko vietovėse su skirtingu reljefu.

„Sportingo varžybose iš esmės viskas vyksta taip: šaulys užima poziciją ir turi pataikyti į skirtingomis kryptimis skriejančias lėkšteles. O jos skrieja pagal visą įmanomą kampų, greičių, aukščių, atstumų, trajektorijų įvairovę. Skirtingi ir patys taikiniai. Šiuo metu jie yra penkių skirtingų formų, skersmenų ir įvairių spalvų. Ir, nors atrodo, kad didelio skirtumo, kokios spalvos lėkštelė atskrenda, nėra, patikėkite, skirtumas didelis. Jei varžybos vyksta kalnų fone Kipre ar Dubajaus dykumoje ir atskrenda oranžinis taikinys, jį nušauti labai sunku, kaip ir žalią taikinį lietuviškų miškų fone“, – medžioklinio šaudymo subtilybes dėsto V. Grybė.

Ko gero, žinomiausias žmogus mūsų šalyje, susijęs su šaudymo sportu, yra Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Ji yra 2000 m. Sidnėjaus olimpinė čempionė šaudymo į skriejančius taikinius tranšėjinėje aikštelėje rungtyje. Pasak V. Grybės, ši rungtis ir medžioklinis šaudymas turi daug bendro, tačiau turi ir visiškai skirtingų dalykų.

„Olimpinės rungtys – šaudymas tranšėjinėje ir apvaliose aikštelėse – skiriasi nuo mūsų rungčių. Negaliu pasakyti, kad mūsų rungtys yra sunkesnės, bet jos tikrai sunkios. Tau atėjus į šaudymo vietą, pavyzdžiui, kalnuose, ežerų pakrantėse, miškuose, teisėjai vieną kartą parodo galimą skrydžio trajektoriją ir turi iškart šaudyti. Čia skiriasi lėkštučių skriejimo greičiai, skersmenys, atstumas iki taikinio, skirtingos pačios lėkštutės – jos gali būti ir žeme riedančios, ir skriejančios danguje, ir spalvų derinys gali būti skirtingas. Jos gali būti juodos, oranžinės, žalios, mėlynos, rožinės. Olimpiečiams viskas labiau nuspėjama“, – įsitikinęs V. Grybė.

 

Gegužės pradžioje Lenkijoje vykusiame Europos „Compak“ sportingo čempionate V. Grybė užėmė aštuntąją vietą, taikliais šūviais sudaužęs 194 iš 200 lėkštučių. Šiose varžybose kovojo beveik pusė tūkstančio dalyvių. Iki bronzos medalių lietuviui pritrūko viso labo dviejų taiklių šūvių.

Liepą Vengrijoje vykusiame pasaulio čempionate V. Grybė taip pat pakilo aukščiausiai iš šiose varžybose dalyvavusių 17 lietuvių – jis užėmė 86-ąją vietą tarp daugiau nei 1 000 šaulių iš viso pasaulio.

Jeigu pats svajojate sudaužyti krūvą lėkščių ne tik bardamasis su savo antrąja puse, bet ir šaudydamas, tam prireiks šiek tiek paišlaidauti. Medžioklinio šaudymo atstovai naudoja sportinius ir medžioklinius šautuvus. Turint leidimą ginklui, tokie šautuvai nėra sunkiai prieinami – pradedantieji šautuvą gali įsigyti ir už 700 eurų. Tiesa, profesionalams skirti, aukščiausio lygio meistrų šautuvai kainuoja ir per 15 tūkst. eurų. 

Tačiau be šautuvo šauliai turi ir dar kelis svarbius atributus – akinius bei ausines. Akiniai saugo nuo sudaužytų lėkštučių atplaišų, o ausinės – nuo garsių šūvių. Daugiau nėra nuo ko saugotis.

„Mūsų sportas yra vienas saugiausių, čia beveik nepatiriama traumų. Saugumui skiriamas didžiulis dėmesys, nes jis labai svarbus. Nėra buvę tokio atvejo, kad per varžybas ar treniruotę kas nors būtų pašautas. Žmonės, kurie tuo užsiima, yra susipažinę su šiuo sportu, žino, kaip elgtis su ginklu, yra gavę leidimus ir išlaikę saugaus elgesio egzaminus. Visi supranta atsakomybę aikštelėje, todėl tas privalomas ypatingas atsargumas ir yra saugumo garantas“, – šauliams suprantamus dalykus aiškina V. Grybė.

Kaip ir dažnai Lietuvoje įprasta, šauliams trūksta sporto bazių. V. Grybė pokalbio metu bent kelis kartus dėkojo Lietuvos olimpiniam šaudymo sporto centrui, kuriame šauliai gali treniruotis ir rengti Lietuvos medžioklinio šaudymo varžybas. Vienintelė bazė, atitinkanti tarptautinius sportingo reikalavimus, yra Kėdainiuose. Lietuvos „Compak“ sportingo taurės etapai ir čempionatai gali vykti Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Anykščiuose ir Klaipėdoje.

2014 m. Vilniuje vyko ir „Compak“ sportingo Pasaulio taurės etapas, kurį organizavo LMŠF. „Sulaukėme labai gero įvertinimo iš FITASC. Jie sakė, kad laisvai galėtume organizuoti Lietuvos čempionatą. Bėda ta, kad neturime kur“, – teigia V. Grybė.

Tarp kitko, V. Grybės teigimu, Lietuvos šauliai yra vieni geriausių Rytų Europoje. Jis pats yra tapęs ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos čempionu. Visose varžybose, kuriose šauliai atstovauja Lietuvai, dalyvauja už savo lėšas. „Kažkada, prieš keletą metų, buvome remiami valstybės ir miesto, bet dabar jau seniai to nebėra. Norėtųsi plėtoti šį sportą Lietuvoje ir į daugiau čempionatų nuvykti, į tolimesnes šalis, bet mes juk ir darbus čia, Lietuvoje, turime, negali visko taip mesti. Galų gale ir pačių pinigų ne visada užtenka. Nors prizų fondai kai kur siekia ir milijoną dolerių, bet, jei važiuosi su mintimi užsidirbti, tai tikrai nelaimėsi“, – įsitikinęs V. Grybė.

Gauti valstybės finansavimą, kaip kitoms olimpinėms ir neolimpinėms sporto šakoms, Lietuvos medžioklinio šaudymo federacijai sunkiau ir dėl vienos priežasties – FITASC nėra pasirašiusi tarptautinio antidopingo kodekso.

Tačiau tam taip pat yra viena priežastis – šis sportas aprėpia paties įvairiausio amžiaus sportininkus ir yra demokratiškas visiems. Pavyzdžiui, varžybose dalyvauja vos 15-os sulaukę ir 70-metį perkopę sportininkai. Vyriausieji vartoja įvairius vaistus nuo ligų, dėl kurių galėtų įkliūti ir dopingo kontrolieriams. Tačiau atsakyti į klausimą, kokį poveikį dopingas gali turėti šaudymui, V. Grybė negali. „Aš niekada tuo nesidomėjau, nes esu švaraus sporto šalininkas. Jeigu galva blogai dirba, joks dopingas nepagelbės šaudant“, – kalba mūsų pašnekovas.

Na ir pagaliau tai, kodėl šis sportas vadinamas būtent medžiokliniu šaudymu? „Tiesiog, verčiant iš tarptautinio prancūziško pavadinimo, žodis „medžioklinis“ čia atsirado. Jo čia būti neturėtų. Viskas, ką mes bendra turime su medžiokle, tai medžiokliniai ginklai ir lėkštučių skriejimo trajektorijos, galinčios atkartoti paukščių ir gyvūnų judėjimo trajektorijas. Na, ir kai kurie šauliai laisvalaikiu mėgsta medžioti“, – paaiškina taikliausias Lietuvoje lėkštelių medžiotojas.