Lietuvių žaidimas visą laiką išsiskyrė kultūra, savitu braižu, niekada nebuvo šiurkštus, besiremiantis jėga.
Šiemet Lietuvos futbolas švenčia 95 metų gimtadienį – 1922 m. įvyko pirmasis oficialus šalies futbolo čempionatas. 70 metų jubiliejų mini ir Lietuvos klubų futbolo flagmanas Vilniaus „Žalgiris“
Iš šiandienos tuščių stadionų tribūnų galima atsigręžti atgal į nueitą ilgą ir nelengvą mūsų šalies futbolo vystymosi kelią ir suprasti, kad jis nebuvo tuščias ir beprasmis. Ką jis paliko dabartinei ir būsimoms kartoms?
Nuomonės – įvairios
Po sėkmingo 1969 m. Vilniaus „Žalgirio“ pasirodymo SSRS A klasės antros grupės zoninėse varžybose (buvo užimta pirmoji vieta, vyr. treneris A. Vosylius, treneris R. Simaška), populiariame to meto žurnale „Švyturys“ pasirodė žurnalisto R. Mintauto straipsnis „Lietuviškas futbolas. Ar yra toks?“. Jis rašė: „Tame laikmetyje buvo populiarūs posakiai, išskiriantys atskiros šalies futbolo žaidimą, pasižymintį savita specifika.
Buvo sakoma ir rašoma – tarybinis futbolas, braziliška sistema, anglų žaidimo stilius. Tarybiniame futbole dažnai buvo naudojamos tokios sąvokos, kaip – maskviečių, ukrainiečių, gruzinų futbolo žaidimo stilius. Rečiau, bet tuo metu vis dažniau girdėdavome dvidešimto amžiaus 7–9 dešimtmečiuose ir apie lietuvišką futbolą. Mūsų respublikos žinomų sporto specialistų nuomonės buvo įvairios, tačiau nebuvo pastebėta ryškių nacionalinių, savito žaidimo bruožų mūsų futbole.“
Toliau sekė toks šio straipsnio autoriaus prierašas: „Ir pernai Maskvoje buvo išleista nauja serijos „Viskas apie futbolą“ knyga „Klubai“. Greta kitų pajėgiausių tarybinių futbolo komandų joje rašome ir apie Vilniaus „Žalgirį“. Geriausia mūsų respublikos vienuolikė apibūdinama štai kaip: „Šiuo metu „Žalgiris“ yra viena stipriausių A klasės antrosios grupės komandų. Ji demonstruoja savitą žaidimo stilių, gerą fizinį ir techninį pasirengimą, taktinį sugebėjimą, išimtinį korektiškumą. Sugeba „duoti garo“ daugeliui žinomų kolektyvų. Skiriamasis komandos bruožas – remiasi tik savais žaidėjais. Tačiau kasmet netekdama geriausių futbolininkų, komanda negali iškovoti didesnių laimėjimų.“
Šiame leidinyje „Žalgiris“ figūruoja tarp 30 geriausių SSRS komandų.
Štai ką rašė tais metais po pirmojo pirmenybių rato žinomi SSRS treneriai S. Cholodkovas ir S. Zolotoriovas laikraštyje „Sovetskij sport“: „Jeigu mums užduotų klausimą, kuriai iš pirmų šešių vienuolikių mes atiduotume savo simpatijas („Žalgiris“ turnyrinėje lentelėje buvo antras – aut. past.), nedelsiant atsakymas būtų gautas – „Žalgiris“. Ir štai dėl ko: nežiūrint į nepavykusį startą, vilniečiai neprarado savo taktinio veido, tikėjimo savo jėgomis. „Žalgiris“ žaidžia ryškiai kombinaciniu stiliumi, protingai naudodamas visą techninių veiksmų arsenalą.“
Po karo turėjo savo braižą
Praūžus karo audrai Lietuvos futbolas daugeliui metų buvo įtrauktas į įvairias SSRS varžybų struktūras. 1946 m. Lietuvos rinktinės vardu startavo SSRS čempionato III lygoje. Komandą sudarė geriausi Kauno futbolininkai, dar žaidę prieškario nacionalinėje Lietuvos rinktinėje. Jie ir suteikė komandai esminį taktinį braižą. Štai ką rašė to meto spauda: „Komandos žaidimo taktinis braižas yra tas, kad puolėjų penketukas vieną kartą po kito kartoja darnias tarpusavio kamuolio perdavimo kombinacijas ir apšaudo varžovų vartus. Viena iš kombinacijų, kurią dažnai naudoja mūsiškiai, tai saugų Ganusausko ir Galvičiaus geras susižaidimas su centro puolėjais. Šis mūsiškių taktinis ir techninis brandumas, skirtingai nuo varžovų (daugumoje – maskviečių) komandų, leido mums pasiekti gražių pergalių ir baigti šį, pirmąjį, neįprastą futbolo sezoną garbingoje 3-iojoje turnyrinės lentelės vietoje.“
Mūsų šalies futbolui laipsniškai integruojantis į sovietų sistemą, jis susipažino su lietuviams neįprastu tarybiniu futbolo žaidimo stiliumi. To metų vengrų laikraštis „Nepsport“ rašė: „Tarybinis futbolo stilius yra visiškai priešingas vidurio Europos – čekų, austrų, vengrų stiliui (kaip tik iš jo lietuviai beveik 20 nepriklausomybės metų ir mokėsi šio žaidimo – aut. past.). Mes dažnai naudojame „minkštus“, tikslius kamuolio perdavimus, „raičiojam kamuolį“, „žaidžiame ant žolės“. Tarybiniai futbolininkai paprastai naudoja ilgus, stiprius kamuolio perdavimus. Labiau apgalvotame mūsų šalių žaidime naudojame daugiau klaidinančių veiksmų, technikos gudrybių. Todėl vengrų futbolas (kaip ir lietuvių – aut. past.) išraiškai daug gražesnis, o sovietinis – rezultatyvesnis.“
1947 m. Lietuvos rinktinės vardas buvo pakeistas į Vilniaus „Dinamo“ (vėliau – „Spartaką“, „Žalgirį“).
Po rungtynių su Maskvos „Piščeviko“ komanda mūsų spauda rašė: „... mūsiškiai ne tik kovingumu, bet ir meistriškumu pranoko svečius, pasiekė gražią pergalę 5:3. Puolimas parodė technišką žaidimą bei sugebėjimą tiksliai „šaudyti“ į vartus. Tai įspūdinga mūsų futbolo sėkmė – pademonstruotas savitas, techniškas ir rezultatyvus žaidimas.“
Tų metų komandoje savitu žaidimu išsiskyrė Z. Ganusauskas, V. Saunoris, V. Rilys, D. Ilgūnas, S. Petraitis, V. Kučinskas, H. Jakimavičius, J. Šlyžius, S. Paberžis, S. Skalskis.
Išsiskyrė jaunimas
Pirmaisiais pokario metais ypač nustebino Lietuvos jaunieji futbolininkai. Jie tapo 1946 ir 1947 m. SSRS jaunių čempionais.
Sovietiniais metais mūsų šalies futbolas pirmą kartą lyg auksas pelenuose sužibėjo 1952 m., kai Vilniaus „Spartakas“ iškopė į SSRS aukščiausiąją lygą.
Mūsų futbolininkai (ir jaunieji, ir suaugusieji) parodė, kaip jie moka žaisti jiems suprantamą savito stiliaus futbolą.
Apie mūsų jaunųjų futbolininkų pergales 1947 m. „Tarybų Lietuva“ rašė: „Lietuviai, pajutę savo techninį pranašumą, lengvai 4:0 įveikė leningradiečius ir 2:0 maskviečius. Techniški mūsų žaidėjai pranoko fiziškai stiprius varžovus.“
Netaikė „spirk ir bėk“ taktikos
Dar nepriklausomybės laikotarpiu mūsų futbolininkų išmokti, o vėliau drąsiai taikomi ir propaguojami mūsų geriausių žaidėjų savito žaidimo stiliaus bruožai pagaliau įrodė Lietuvos futbolo teigiamas ypatybes ir tai, kad tvirtai einama teisingu keliu. Reikėjo įveikti įvairiatautes B klasės komandas, kurių dauguma žaidė pagal tuo metu populiarų sovietinio futbolo modelį „spirk ir bėk“, paremtą jėga ir šiurkštumu. Tai buvo įspūdingas mūsų tautinio futbolo laimėjimas, įrodantis, kad neįsivėlėme į šį modelį ir žengėme savu keliu – mūsų šalyje įsitvirtinusiu technišku, kūrybingu žaidimu, kuriam dar reikia ir mąstymo.
Neatsitiktinai 1959–1960 m. Vilniaus „Spartako“ meistrų komanda dėl ryškaus savitumo buvo kviečiama į Maskvą treniruotėms ir draugiškoms rungtynėms. Kodėl šie išskirtiniai kvietimai buvo siunčiami reprezentacinei Lietuvos komandai? Dauguma futbolo kolektyvų Europoje tuo laiku žaidė tokiu pat stiliumi, kaip ir Vilniaus spartakiečiai, todėl ir maskviečiams prieš atsakingas rungtynes ir buvo reikalingas būtent toks partneris.
Po nuopuolio – atgimimas
1962 m. „Žalgiriui“ palikus SSRS aukščiausiąją futbolo lygą, Lietuvos futbolo pakilimas kuriam laikui baigėsi.
1965–1966 m. „Žalgiris“ vėl buvo „ant bangos“. Komanda buvo arčiausiai tikslo – patekimo į SSRS aukščiausiąją lygą. Ji tapo antrosios lygos vicečempione (treneriai Z. Ganusauskas ir A. Kulikauskas).
Svarbiausia, kad vilniečiai demonstravo jiems būdingą technišką žaidimą. Komandos sudėtyje buvo aukšto meistriškumo futbolininkai, išsiskiriantys savitu žaidimu.
Pagaliau 1977 m. „Žalgiris“ (vyr. treneris V. Zelkevičius, treneris S. Ramelis) laimėjo II lygos turnyrą ir pelnė taip ilgai lauktą kelialapį į I lygą. Kolektyve atsiskleidė nauji veidai – žaidėjai, ne tik turėję techninių gebėjimų, bet ir blizgėję savitais, individualiais veiksmais. Tai: J. Jurgelevičius, A. Mackevičius, V. Dirmeikis, G. Paberžis, E. Riabovas, K. Latoža, S. Danisevičius, V. Jurkus ir kt. Drąsiai galime sakyti, kad šiuo atgimimu ir nauja futbolininkų plejada prasidėjo šviesesni pragiedruliai Lietuvos futbolo padangėje. Tačiau tik 1982 m. sezonas „Žalgirio“ meistrams atnešė išsvajotą sėkmę – laimėtas SSRS I lygos turnyras, iškovota teisė žaisti SSRS aukščiausioje lygoje. Lygiai po 30 metų.
Kokiais komponentais „Žalgirio“ žaidimas buvo stipriausias? Gerai subalansuotos buvo visos komandos linijos. Pagrindinį vaidmenį atliko saugai: S. Danisevičius, A. Mackevičius, E. Malkevičius, V. Rasiukas. Jų žaidime vyravo ryškūs kombinaciniai veiksmai. Gynybos grandyje patikimai žaidė K. Latoža, vartuose – V. Jurkus, rezultatyvus buvo puolėjas S. Jakubauskas (23 įvarčiai).
Šių lyderių žaidimas puikiai tarnavo komandiniams tikslams ir tai buvo vienas pagrindinių turiningo kolektyvo žaidimo komponentų.
Žaidė tik savi auklėtiniai
Žinomas savaitraščio „Futbol-Chokej“ korespondentas G. Larčenkovas straipsnyje „Devizas – ataka“ rašė: „Lietuvos futbolininkai ir anksčiau pasižymėjo, demonstruodami technišką futbolą. Kaip žinia, „Žalgiryje“ visada žaidė tik savi auklėtiniai. Išryškėjo geras komandos papildymas jaunaisiais futbolininkais, išaugusiais Lietuvoje. Tačiau „Žalgiris“ visada liko ištikimas savo žaidimo stiliui. Puolime komanda žaidžia su išmone, techniškai, kombinaciniais veiksmais. Jo pagrindinis devizas – ataka. Geriausias to patvirtinimas – įmušti 65 įvarčiai. Galima drąsiai sakyti, kad į aukščiausiąją lygą atėjo savita komanda, išaugusi gražiose lietuvių futbolo tradicijose.“
1983 m. – sėkmingas „Žalgirio“ debiutas SSRS aukščiausioje lygoje – penktoji vieta. Laikraštyje „Sportas“ apžvalginiame straipsnyje „Gražus „Žalgirio“ debiutas“ rašiau apie žalgiriečių žaidimą: „Galima drąsiai tvirtinti, kad „Žalgirio“ komanda yra viena iš techniškiausių SSRS futbole. Šis privalumas – viena iš kolektyvo savito žaidimo galių. Žalgiriečių techninių veiksmų arsenale išryškėjo tokia savybė – šių veiksmų įvairovė – improvizaciniai elementai sunkiose situacijose: dvikovose su varžovu. Jie demonstravo racionalų futbolą, kuris pasireiškė kolektyviniais veiksmais, sprendžiant taktinius uždavinius.“
1984 m. sezonas žalgiriečiams buvo nelengvas – tik devintoji vieta. „Sporte“ rašiau: „Svarbu ne tiek komandos užimta vieta, o kiek jos per ilgą ir sunkų sezoną demonstruotas turiningas ir žiūrovą džiuginantis žaidimas. Galima tvirtinti, kad mūsų futbolininkai sugebėjo išlaikyti jiems būdingus savito žaidimo bruožus. Tai pagrindinis taktinis ginklas ir tik jo pagalba galima pasiekti norimų rezultatų. Tai ne tik mūsų meistrų, bet ir viso respublikos futbolo pripažinimas sąjunginėje arenoje. Pastarieji čempionatai patvirtino, kad vilniečių komandinių veiksmų stiprioji pusė – žaidėjų atliekami technikos–taktikos veiksmai; aukštas jų efektyvumas. Tai įtikinamai parodė žalgiriečių namuose žaistos rungtynės su Maskvos „Spartako“ vienuolike. Minėtų veiksmų efektyvumas siekė net 82 proc. Prie tokio žalgiriečių žaidimo braižo buvo nelengva prisitaikyti daugumai geriausių SSRS futbolo kolektyvų.“
1987 m. SSRS čempionato aukščiausiame divizione Vilniaus „Žalgiris“ iškovojo bronzos medalius. Tais pačiais metais žalgiriečiai tapo ir pasaulinės Universiados čempionais.
Štai ką rašė tuometė sovietinė spauda apie žalgiriečių žaidimą. Buvęs SSRS futbolo rinktinės kapitonas, nusipelnęs sporto meistras I. Netto laikraštyje „Sovetskij sport“ akcentavo: „Grįždamas į čempionato rungtynes, noriu atkreipti dėmesį į Vilniaus „Žalgirio“ žaidimą. Vilniaus komanda rodo futbolo žaidimą, pas mus nepanašų į jokios kitos. Protingai gindamiesi, jie atakuoja, kaip sakoma, „plačiu žingsniu“ – greitai ir įvairiai. „Žalgirio“ žaidėjai augaloti, atletiški. Komanda pasirinko teisingą kelią.“
Tų pačių metų „Vakarinių naujienų“ laikraštyje žurnalistė R. Mundrytė cituoja SSRS olimpinės rinktinės vyriausiojo trenerio A. Byšoveco žodžius: „Žalgiris“ šį sezoną demonstruoja labai įdomų, turiningą futbolo žaidimą. Komandoje išryškėjo talentingi vaikinai: A. Narbekovas, S. Baranauskas, V. Sukristovas, V. Ivanauskas. Treneriui B. Zelkevičiui pavyko sukurti savitą monolitinį kolektyvą, ypač stiprų komandiniais veiksmais.“
1988 m. laikraštyje „Sovetskij sport“ SSRS nusipelnęs treneris A. Sevidovas rašė: „Neslėpsiu, man patinka vilniečių klubo žaidimo stilius, paremtas kolektyvizmu, aukšta išmintimi ir kultūra. Jų atliekamuose techniniuose veiksmuose. Visų pirma jie stengiasi galvoti ir priimti teisingus sprendimus kiekviename žaidimo epizode. Pirmiausia – mintis, o po to jau veiksmas. Šio principo mūsų futbolininkai laikosi labai retai.“
Po įspūdingo „Žalgirio“ 1987 m. sezono „Sporto“ laikraščio apžvalginiame straipsnyje rašiau: „Vienas iš esminių komponentų, nulėmusių „Žalgirio“ pasiekimus 1987 metais – pastovi komandos pagrindinė sudėtis per pastaruosius 5–6 metus. Tai subrandino kolektyvą, kuris metus iš metų pastebimai tobulėjo, augo žaidėjų meistriškumas. Tai padėjo pasiekti ir sutvirtinti savitą žaidimą, mūsų visų pastangomis sukurtą ir patobulintą iki reikiamo lygio. Šiandien galima drąsiai teigti – lietuvišką, mums būdingą žaidimo stilių, kuris išsiskyrė iš kitų sovietų komandų tarpo, nes atitiko mūsų futbolininkų ir trenerių mentalitetą ir sugebėjimus.“
Aikštėje vyravo protas
Lietuvos futbolas, keliaudamas nuo savo gimtadienio – tarpukario nepriklausomybės metų, patikimai išgyveno ir tvirtais žingsniais sėkmingai praėjo daugiau nei keturis dešimtmečius trukusią įvairių SSRS futbolo sistemų „mėsmalę“ ir iš esmės nenukrypo nuo tik mūsų futbolui būdingo savito žaidimo stiliaus. Lietuvos futbolas – savitas iš esmės ir dėl to, kad Lietuvos meistrų futbolo kolektyvuose žaidė tik vietiniai futbolininkai (išskyrus 1960–1962 m., kai į Vilniaus „Spartako“ gretas buvo integruoti keli svetimtaučiai, bet eksperimentas nepasiteisino ir sužlugo). Visos mūsų šalies futbolo pergalės ir laimėjimai yra susiję su mūsų futbolininkų ir trenerių tautybe bei profesionalumu.
Sovietmečiu Lietuvos rinktinės vardas tarptautinėje futbolo arenoje neskambėjo. Tačiau Vilniaus „Žalgiris“ iš esmė buvo Lietuvos rinktinė, nes šį kolektyvą iš pagrindų sudarė gabiausi ir talentingiausi visų Lietuvos miestų ir miestelių futbolininkai.
Mes neatradome ir nesukūrėme ypatingų futbolo žaidimo bruožų ar modelio, kad tai būtų galima vadinti nacionaliniu lietuvišku stiliumi. Bet lietuviškas futbolas visais jo gyvavimo periodais išsiskyrė savo žaidimo kultūra, savitu žaidimo braižu, niekada nebuvo šiurkštus, besiremiantis jėga. Lietuviai (ypač sovietmečiu) nemėgdžiojo ir nekopijavo kitų žaidimo modelių, visada išliko savimi. Ar sėkmingais, ar prastais periodais mūsų komandiniuose žaidimo veiksmuose vyravo žaidėjų protiniai gebėjimai – išmintis.