Rankinio rinktinės vyrams netrūksta ryžto

Vienintelį kartą Lietuvos vyrų rankinio rinktinė Europos čempionato finaliniame etape žaidė 1998 m. ir finišavo devinta. Nuo to laiko visi bandymai peržengti atrankos etapą lietuviams buvo nesėkmingi. Per aukštas atrankos barjeras buvo ir šį kartą, nors, regis, trūko tiek nedaug – vienintelės pergalės. Tiesa, prieš pasaulio vicečempionus norvegus jų pačių tvirtovėje, nors namie lietuviai tituluotus varžovus buvo paguldę ant menčių. 
 

Taigi Lietuvos rinktinei nepavyko prasimušti tarp šešiolikos stipriausių Europos komandų, bet kovingas žaidimas nuteikia viltingai. O pasikeitusi 2020 m. Europos čempionato rengimo tvarka, pagal kurią į pagrindinį etapą keliaus ne 16, o 24 komandos, optimizmo prideda dar daugiau. Apie pasibaigusią atranką ir perspektyvas – pokalbis su Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu Artūru Juškėnu.

Tas žingsnelis iš tiesų labai didelis, nes reikėjo nugalėti arba pasaulio čempionus, arba pasaulio vicečempionus. Tik atrodo, kad viena pergalė – nedaug. Bet iš tikrųjų mums trūksta labai nemažai, kad nugalėtume tokias komandas. Sužaista buvo gerai, turėjome galimybių Klaipėdoje palaužti prancūzus arba su jais sužaisti lygiosiomis. Bet, kaip parodė vėlesni įvykiai, tai nieko nebūtų pakeitę, vis tiek nebūtume patekę. O tokioms pergalėms kaip Norvegijoje prieš norvegus dar reikia subręsti. To padaryti nepavyko net prancūzams. Tad nėra taip, kad mums trūksta labai mažai – reikia dirbti, arti ir kada nors ateis šventė ir į mūsų namus.  

Daugelio didelių dalykų trūksta. Visų pirma Lietuvoje mes neturime nė vienos profesionalios rankinio komandos. Žaidėjai, išvykstantys į užsienį žaisti, važiuoja ne į elitinius klubus, kokiuose žaidžia prancūzų ar norvegų rinktinės nariai, o į tokius klubus, kuriuose reikia derinti darbus su rankiniu. Mes turime per mažai aukščiausio lygio žaidėjų, iš kurių galėtume sudaryti tokią rinktinę, kuri kaip lygi su lygiais kovotų su Europos elito komandomis. Tai didelis darbas, reikia didelių pajėgumų, reikia laiko. Bet perspektyvų yra: mūsų žaidėjai pasirašo vis geresnius kontraktus, rinktinė gana jauna – mano nuomone, penkerius metus dar tikrai puikiai gali gyvuoti. Reikia darbo, lėšų ir kažkas pavyks. 
 

Mūsų stiprybė nuo seno buvo kova, atsidavimas, pasiaukojimas, ryžtas, nusiteikimas, kova už Lietuvą. Individualiu meistriškumu mes nusileidžiame elitinėms komandoms, geriau mokame griauti, mažiau kurti. Bet griauti tikrai mokame – čia stiprioji mūsų pusė. Kai išmoksime dar ir kurti, nugalėsime ir elitą ar bent jau žaisime kaip lygūs su lygiais. Ir burtų reikia šiek tiek sėkmingesnių. Stipresnio pogrupio, kuriame dvi tokios elito komandos kaip Prancūzija ir Norvegija, jau nebegali būti. Blogesnių burtų būti negalėjo. Jeigu šiame etape būtume žaidę su Europos vidutiniokais, kas žino, gal šiandien jau ruoštume lagaminus į Kroatiją.
 

Šiuo metu, kad ir kaip būtų keista, mes turime daug gerų kairiojo pusiau krašto žaidėjų – didelių, tvirtų, žaidžiančių geruose klubuose. Tai Jonas Truchanovičius, kuris rungtyniauja aukščiausiojoje Prancūzijos ir Čempionų lygoje, ir Gerdas Babarskas, žaidžiantis antrojoje Vokietijos bundeslygoje. Dar jauni vaikinai iš „Dragūno“ į šią poziciją stipriai beldžiasi. 
 

Centro grandis gera. Čia yra Aidenas Malašinskas, kuris žaidžia Zaporožės „Motor“ komandoje ir Čempionų lygoje, ir Benas Petreikis. Benas šiek tiek praradęs formą, bet tikėkimės, kad pasirašys gerą sutartį ir viskas bus gerai. Visos kitos pozicijos komplikuotos. Labiausiai – dešiniojo pusiau krašto, nes turime tik vieną žaidėją Mindaugą Dumčių, kuris gali tinkamai atstovauti rinktinei. Linijos žaidėjų irgi trūksta: Gintaras Cibulskis yra didelis, tvirtas vaikinas, bet šiuolaikiniam rankininkui kartais reikia stipriai ir greitai bėgti, o Gintaras nėra greitas. Antro visaverčio žaidėjo šioje pozicijoje neturime. Tadas Stankevičius čia gali žaisti, galbūt Benas Butkus ateityje pagelbės. Ir kairiojo krašto pozicija atvira, nes nėra ryškaus žaidėjo. Tikimės, kad pakeitęs klubą – iš Šveicarijos persikėlęs į Prancūziją – patobulės ir šią grandį sustiprins Skirmantas Plėta. Vartuose turime du lygiaverčius žaidėjus – tiek Vilius Rašimas, tiek Giedrius Morkūnas žaidžia pakankamai gerai, bet visada norisi, kad būtų dar geriau. 

Šią minutę didelės bėdos nematau. Kaip minėjau, penkerius ar šešerius metus rinktinė turi gana šviesias perspektyvas. Žvelgiant toliau dangus nėra toks giedras. Šiuo metu turime nemažą 1993–1996 m. gimimo vaikinų būrelį – apie 15, kuriems dar tik 19–23 metai. O rankinį galima sėkmingai žaisti iki 32 metų, taigi čia viskas neblogai. Bėda, kad daugelis jų yra tos pačios pozicijos žaidėjai. Be to, svarbu išvengti traumų, turėti visų pozicijų pajėgių žaidėjų – tada būtų galima kalbėti apie rezultatą. Bet visą šį ciklą mes nė vienų rungtynių nežaidėme su tokia sudėtimi, su kokia norėjome – nuolat trūko vieno, dviejų, o kai kada ir keturių pagrindinių žaidėjų.  
 

Kairiojo pusiau krašto pozicijos, kurią galima pavadinti naudingiausia. J.Truchanovičius, G.Babarskas, jiems už nugaros – Lukas Simėnas, Karolis Antanavičius ir Lukas Vanagas. Taigi penki vienos pozicijos žaidėjai – visi per du metrus ūgio, tvirti vyrai. Anksčiau ši grandis rinktinėje buvo labai silpna. Ji daug lemia varžybose, nes čia žaidžia galingi vyrai, kurie privalo stipriai stovėti gynyboje ir galingai atakuoti vartus iš toli. Šiandien ši Lietuvos pozicija tvirta, bet neturime jėgos kitoje pusėje. Viena priežastis – kairiarankių mažiau nei dešiniarankių. 

Pagrindinis mūsų tikslas – prasimušti būtent į šį čempionatą. Dėl to įvyko ir rinktinės atjauninimas. Gal šioks toks dirbtinis, nes kai kurie vyresni vyrai dar galėjo atstovauti šiemet rinktinei, bet nusprendėme žiūrėti šiek tiek toliau į ateitį, duoti jauniems pažaisti avansu, kad 2020 metais jie jau jaustųsi rinktinėje gerai. Taigi pagrindinis tikslas – būti 2020-ųjų Europos čempionate. Bet kitais metais dar vyks atranka į pasaulio čempionatą. Joje tikrai nesiruošiame tik dalyvauti. Mėginsime prasibrauti į pasaulio čempionatą, o po metų, manau, turime būti rimtai subrendę kovoti dėl patekimo į Europos čempionatą. Žinoma, svarbu, kad pagrindiniai žaidėjai nepatirtų traumų. 

*  *  *
 

Rinktinės kapitonas Gintaras Cibulskis sakė, kad vyrai po pastarųjų rungtynių su norvegais buvo šiek tiek nusivylę, bet iš liūdesio neverkė. „Nuotaikos labai viltingos. Šis ciklas nepavyko, bet, manau, šios rinktinės ateitis šviesi“, – viliasi G.Cibulskis. 

Jis tiki, kad dar į kitą čempionatą pavyks prasibrauti. Žinoma, norėtų, kad nenusisuktų ir sėkmė. 

„Bet šansų tikrai turėsime daugiau. Jeigu nepateksime į kitą čempionatą, tada turbūt kelsime rankas aukštyn ir sakysime, kad einame dar pasitreniruoti, dar per silpni esame. Bet manau, kad viskas bus gerai“, – viliasi rinktinės kapitonas.

Jo įsitikinimu, būtent fortūnos šiame atrankos cikle ir pritrūko. „Kažkodėl dievas mūsų rankininkų dar nelabai myli. Prancūzai su norvegais truputį ne taip turėjo tarpusavyje sužaisti, jeigu prancūzai būtų du kartus laimėję, viskas galėjo pakrypti kitaip. Šiaip nieko nepritrūko – dievulis truputį pašykštėjo sėkmės. Nueisime į bažnyčią, pasimelsime karštai, kad iškristų palankūs burtai, ir bus viskas gerai“, – geros nuotaikos nestokoja vienas rinktinės aštrialiežuvių. 

Dar vienas nematomas ginklas, kurį turi Lietuvos rinktinės vyrai, – jų vienybė. Pasak komandos kapitono, ši rinktinė išsiskiria ypatingu mikroklimatu – visi čia jaučiasi tarsi šeimoje, į kurią skuba sugrįžti iš savo klubų. Ypač žaidžiantieji užsienyje. „Mes esame tikra šeima. Daug žinome vienas kito paslapčių, visų kontraktų sumas, kaip kam sekasi. Daug juokų, pokštų, su treneriais irgi visokių juokų būna. Bet kai reikia dirbti – dirbame rimtai. Laukiame, kada bus rinktinės stovykla, čia atsigauname, po to būna sunku palikti rinktinę ir vėl grįžti į savo klubus“, – pasakoja kapitonas. 

Pats nepraleidžiantis progos pajuokauti G.Cibulskis sako, kad etatinių pokštininkų, kuriančių gerą nuotaiką rinktinėje, – ne vienas. Didelį juokų lobyną sukaupęs šiemet vėl į rinktinę sugrįžęs Augustas Strazdas, gerą humoro jausmą turi ir vyriausias treneris A.Juškėnas. „Apskritai visi mėgsta pajuokauti. Būna, vienas pradeda, kitas prideda. Pradedame šnekėti apie batus, o baigiame apie naftos kainas“, – juokiasi G.Cibulskis. 

Stovyklose rankininkai laiką kartu leidžia ne tik treniruotėse. Įdomus laisvalaikis drauge taip pat sutvirtina komandą. „Pavyzdžiui, kai Klaipėdoje vyko poros savaičių stovykla, į delfinariumą nuvykome, laivu sugalvojame paplaukioti, boulingą, biliardą pažaisti – tokie dalykai suvienija“, – rinktinės užkulisių uždangą praskleidžia kapitonas. 

* * *

Atrankoje į pasaulio čempionatą Lietuvos rinktinei burtai lėmė žaisti antrojoje grupėje su Latvijos, Izraelio bei Gruzijos komandomis. Į kitą etapą pateks tik grupės nugalėtojas. Tada prie grupių nugalėtojų prisijungs ir Europos čempionato dalyvės. 18 komandų, tęsiančių kovą dėl kelialapio į čempionatą, bus suporuotas tarpusavyje, o poros nugalėtojai pateks į 2019-ųjų planetos čempionatą.

 

Lietuvos vyrų rankinio rinktinė

Alfredo Pliadžio nuotr.

Rinktinės kapitonas G.Cibulskis – kietas riešutas varžovams