Permainos padėjo rasti naujas aistras

Ko šiandien Linos Stančiūtės-Gecevičienės gyvenime daugiau – krepšinio ar teniso? „Geras klausimas“, – šypteli prieš porą metų karjerą baigusi tenisininkė, šiuo metu Izraelyje stebinti, kaip Europos čempionate kovoja jos vyras Martynas Gecevičius.

Iš tribūnų ir už vyrą, ir už visą rinktinę serganti moteris sako, kad rungtynes ji žiūrinti gana ramiai. „Tačiau būna akimirkų, kai susinervini, nes komandai nesiseka. Jeigu mano vyrui sekasi gerai – tai didelis pliusas, bet krepšinis – komandinis sportas, todėl svarbu, kaip sužaidžia visa komanda“, – tikina buvusi tenisininkė.
 

Iki pažinties su būsimu vyru tuo metu dar pati aktyviai žaidusi tenisininkė krepšiniu itin nesidomėjo. Išskyrus svarbiausius renginius, tokius kaip olimpinės žaidynės: „Tada visa Lietuva turbūt žiūri. Smagu ateiti į kokią nors kavinę ir žiūrėti su visais žmonėmis, sirgti už savus. Bet nei „Lietuvos ryto“, nei „Žalgirio“ rungtynių nežiūrėdavau, nesekdavau rezultatų“, – prisimena buvusi sportininkė.

Baigusi sportinę karjerą L. Stančiūtė įkūrė savo vardo teniso akademiją. Trečius metus veikiančios akademijos vadovė džiaugiasi, kad akademija po truputį auga. Pastaruoju metu L. Stančiūtė savo akademijoje buvo reta viešnia – prieš metus ištekėjusi už M. Gecevičiaus, ji su vyru įsikūrė Ispanijoje, kur pastarąjį sezoną šis rungtyniavo Saragosos CAI. Tad akademijos reikalais jai teko rūpintis iš šios pietų šalies. „Tvarkau apskaitas, bendrauju su tėvais, užsiimu viskuo kitu tik ne darbu aikštelėje. Esu tos akademijos vadovė, darbo yra“, – pasakoja Lina. 
 

Aplinkybės neleidžia jai šiandien pačiai treniruoti vaikų. Tačiau trenerės darbo skonį L. Stančiūtė jau žino – vaikus ji treniravo iki persikėlė į Ispaniją. „Trenere dirbti smagu, nors tai nėra lengva. Kai pati sportavau, maniau, kad dirbti trenere lengviau nei pačiai sportuoti. Bet, kai pati pajutau ir susipažinau su tuo darbu, supratau, kad treniruoti gerokai sunkiau, nes vaiką turi ir motyvuoti, ir suprasti, ir sugebėti jam perteikti savo žinias, ir kad jis tas žinias įsisavintų“, – patirtimi dalijasi buvusi pirmoji šalies raketė.

Ar tarp jos akademiją lankančių vaikų atsiras tų, kurie po kelerių metų žibės tarptautinėje arenoje, o galbūt pranoks ir pačią akademijos vadovę, kuri pasaulio moterų teniso reitinge buvo užkopusi iki 197 pozicijos? „Talentingų vaikų yra, bet sunku pasakyti, ar iš jų išaugs kažkas gero. Būna, kad vaikas vidutiniokas, bet jis, turėdamas didžiulį norą, užsidegimą, pasiekia gerokai daugiau nei talentingi. Profesionalų sportui reikia daug visko – ir pastangų, ir tėvų indėlio“, – aiškina buvusi tenisininkė, geriausiai žinanti, ką reiškia kopti sportinės karjeros laiptais.

„Raketė visiškai padėta į šalį“, – šypsosi buvusi sportininkė, pastaruoju metu teniso savo malonumui nežaidžianti. Grįžusi į Lietuvą, ji skuba į akademiją, kad galėtų padirbėti su vaikais. Bet tai kas kita. O, kadangi be sporto negali, gyvendama Ispanijoje, L. Stančiūtė daug bėgioja. „Sportas visą gyvenimą bus mano dalis, nes, jeigu kokias 3–4 dienas nepasportuoju, labai blogai jaučiuosi. Ir per medaus mėnesį vyrą išsitempdavau pasportuoti, nes negaliu nejudėti. Man tiesiog kitaip neišeina“, – alternatyvą tenisui rado L. Stančiūtė, šiandien sportuojanti dėl savo malonumo ir grožio.
 

Bet į teniso aikštyną ji dar tikrai žengs, nes tenisą patinka žaisti ir jos sutuoktiniui: „Su vyru esame porą kartų žaidę. Sakė, kad turėsiu jį treniruoti, kai jis baigs krepšininko karjerą. Šiuo metu jis nelabai gali sau to leisti – traumų rizika, o ir laiko tam nelabai yra.“ 

Bet karjerą jau baigusi tenisininkė turi laiko patobulinti savo metimo techniką. „Kartais ateinu į treniruotę. Jeigu tuo metu vyras geria vandenį, aš savo malonumui išbėgu, tris kartus įmetu – ir viskas. Vasarą jam kartais padeda dirbti tėtis, tai jis man pasako, kaip aš turiu mesti teisingai – tėtis koreguoja mano techniką“, – šypsosi buvusi tenisininkė. 

31-ų sportininkė teniso nežaidžia ir sapnuose. Nostalgija kartais aplanko, kai stebi varžybas, kuriose žaidžia jai iš sportinių metų pažįstamos tenisininkės. Tačiau L. Stančiūtė, per karjerą pasiekusi tiek, kiek nė viena kita šios sporto šakos atstovė Lietuvoje, įsitikinusi, kad prieš dvejus metus priimtas sprendimas baigti karjerą buvo teisingas: „Tikrai nesigailiu. Buvo padaryta taip, kaip jaučiausi, ir, manau, pasielgiau teisingai.“ 
 

Žvelgdama į nueitą sportinį kelia, L. Stančiūtė šiandien svarsto, kad galbūt galėjo pasiekti ir dar daugiau. „Manau, kad kažkur buvo padaryta klaidų, bet, tik viskam praėjus, gali pasakyti, kaip ir ką būtum keitęs ar ne. Manau, kad galėjau daugiau, bet yra taip, kaip yra“, – dėl praeities nesigraužia buvusi tenisininkė. 

L. Stančiūtės atsidavimas tenisui šią vasarą buvo įvertintas ir Tarptautinės teniso federacijos (ITF). Ji už ilgametį žaidimą Federacijos taurės varžybose įteikė specialų apdovanojimą. „Buvo netikėta, bet labai smagu. Tai įvertinimas už nuopelnus Lietuvai – atstovavau savo šaliai žaisdama rinktinėje 13 metų ir niekada nepasakiau „ne“, nors kartais mano asmeninei karjerai būtų buvę geriau ir nežaisti joje. Bet aš – patriotė, man tai buvo svarbu. Ir dėl to, kad mane įvertino, labai gera“, – savo emocijas atskleidžia L. Stančiūtė. 

ITF rengiamose Federacijos taurės varžybose L. Stančiūtė Lietuvos garbę gynė 13 metų. Per šį laikotarpį turbūt geriausia visų laikų Lietuvos tenisininkė sužaidė 46 mačus. Šiame turnyre vienetų ir dvejetų susitikimuose ji iškovojo 37 pergales.