Legendinį trenerį užgrūdino jūra

Spalio 30 d. Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos prezidentui klaipėdiečiui Bronislovui Vyšniauskui sukanka 70 metų. Jis – net keturių šakų sporto meistras: 1966–1969 m., tarnaudamas kariniame jūrų laivyne, įvykdė sambo imtynių ir jūrinių valčių irklavimo, o 1975 m. – sunkiosios atletikos bei svarmenų kilnojimo sporto meistrų normatyvus. 
 

Jis yra Lietuvos jėgos sporto pradininkas, vienas pirmųjų didžiųjų tarptautinių galiūnų konkursų organizatorių mūsų šalyje. 

Dabar B. Vyšniauskas geriausiai žinomas kaip sunkiosios atletikos treneris. Klaipėdiečio vadovaujami Lietuvos sunkiaatlečiai dalyvavo penkeriose olimpinėse žaidynėse, o Rio de Žaneire Aurimas Didžbalis tapo bronziniu prizininku. Šis atletas – ir dukart Europos čempionas bei dukart pasaulio čempionatų prizininkas. 

Ketveriose olimpinėse žaidynėse dalyvavo B. Vyšniausko sūnus Ramūnas Vyšniauskas, keturis kartus tapęs Europos vicečempionu ir prizininku, buvęs stūmimo veiksmo rungties pasaulio vicečempionas. Dukart Europos vicečempionu tapo Žygimantas Stanulis. 

„Dabar turiu puikių pagalbininkų – jie su manimi dirba ir ieško naujų talentų. Tai Klaipėdos sporto centro „Viesulas“ treneriai Regimantas Norvilas, Mantas Žvirblis, Vincas Šlevinskis, šilutiškiai Liudas Čičirka, Laimonas Ličinchajus, marijampolietis Alvydas Kirkliauskas, anykštėnas Algimantas Ananka, telšiškiai Zigmontas Šimkus ir jo sūnus Modestas, kiti“, – sako jubiliatas. 

Į B. Vyšniausko gyvenimo kelią pažvelgėme jo akimis.

Vaikystės metai man iki šiol savotiškai brangūs. Šeimoje augome devyni vaikai, o šiandien gyvi septyni. Aš – vyriausias. Šieną grėbiau, kolūkio daržus ravėjau, net ir rugius eidavau kirsti, nes tėvams reikėdavo atidirbti už darbadienius, kad leistų ganykloje mūsų karvėms ganytis. 

Kaip daugiavaikei šeimai, tėvams buvo leista laikyti porą karvių, nors jie niekada nebuvo kolūkiečiai. Tėvas – žinomas siuvėjas, kailinukus siūdavo net aktoriui Donatui Banioniui. Jis buvo ir garsus kaimo muzikantas bei piršlys. Daugelyje vestuvių bei gegužinėse ir man teko groti kartu su juo. 

Buvome subūrę kapelą, kurioje grojau akordeonu ir koja būgną mušdavau. Tai buvo mūsų pirmasis versliukas. Domėjausi ir sportu. Patiko dviratis, sunkioji atletika, tačiau tai nereiškė, kad planavau būti sunkiaatletis. Kuris gi kaimo ar miesto vaikas nenorėjo būti stipresnis už kitą? Turėjome kaime pasidarę ir skersinį, daržinėje – gimnastikos žiedus. Mėtydavome ir kūjį. Ganydamas karves, kartą kūju pataikiau į vieno mėnesio veršiuką ir jį užmušiau. Tėvas labai barė, už veršiuką turėjo sumokėti. Bet šeimyna turėjo ką valgyti gal porą savaičių.

1963 m. pradėjau lankyti bokso pratybas pas trenerį Henriką Petkevičių, vėliau pradėjau domėtis savigynos imtynėmis, įvykdžiau pirmo atskyrio normatyvą. Kariuomenėje patekau į mokomąjį būrį Kronštate, po pusmečio – į Severomorską, į sporto kuopą. 
 

Buvome karinių dalinių jūreiviai ir tekdavo išplaukti į jūrą. Tapau Šiaurės laivyno sambo čempionu, o 1968 m. Kijeve – karinių pajėgų pirmenybių prizininku ir įvykdžiau SSRS sporto meistro normatyvą. Daug irkluodavome jūrines valtis ir tais pačiais metais Sevastopolyje per SSRS laivyno pirmenybes Šiaurės laivyno komanda užėmė antrąją vietą, įvykdėme sporto meistrų normatyvą. 

Dirbdamas laivuose, ir pats treniravausi, ir kitus treniravau. Nebuvau garsus sunkiaatletis, Nepasakyčiau, kad tik štanga buvau susižavėjęs. Save daug kur išbandžiau, bėgau net šešis maratonus – Maskvoje (triskart), Amsterdame, Roterdame ir Klaipėdoje.

Jūra mane užaugino, maitino. Lietuvos jūrų laivininkystėje išdirbau 33 metus, teko išmaišyti jūras skersai ir išilgai nuo Gambijos ir Dramblio Kaulo Kranto iki Kubos.
 

Kai po tarnybos grįžau į Klaipėdą, 1969 m. pradėjau lankyti sunkiosios atletikos pratybas, mane tobulino Lietuvos nusipelnęs treneris, daugkartinis Lietuvos čempionas ir rekordininkas Algis Eidukas. 

Nuo 1976 m. pradėjau dirbti sporto metodininku. Neužtektų ir knygos parašyti apie mano veiklą, sveikos gyvensenos propagavimą. 1991 m. išleidau knygą „Mokykimės gyventi be vaistų“, kuri tais laikais buvo kaip vadovėlis Palangos sveikatos mokyklai. Ryžausi imtis šio darbo, vedamas kilnaus tikslo – paakinti žmones sveikai gyventi. Nes tik sveikas žmogus gali būti laimingas. 

Nepriklausomoje Lietuvoje subūriau sunkiosios atletikos sekciją. Klaipėdoje ši buvo jau užgesusi. Treniravau ir rankų lenkikus, penkerius metus organizavau Lietuvos čempionatus. Nuo 1988 m. dešimt metų rengdavau tarptautinius galiūnų konkursus. 

Manau, nėra jokių abejonių, kad Klaipėda tapo pagrindiniu Lietuvos sunkiosios atletikos centru. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be šio sporto. 

Seku ir studijuoju visas sunkiosios atletikos naujoves, nuolat bendrauju su pačiais pažangiausiais treneriais, sportininkais, gydytojais, masažuotojais. Patirties sėmiausi per sėkmes ir nesėkmes. Grįžus iš kiekvienų olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų, vis atrodo, kad mokslui ir žinioms galo nėra. Vis mokausi ir mokausi. Važinėju ir dalyvauju įvairiuose seminaruose, mokslinėse konferencijose. 

Teko ir pačiam ne kartą skaityti pranešimus, dalintis gerąja patirtimi. Kai Klaipėdoje įkūriau sunkiosios atletikos mini centrą, paskui mus pasekė latviai. Su savo mokiniais irgi mankštinuosi kiekvieną dieną, truputį padirbu su svarmenimis, bėgioju krosus, daug vaikštau ir bėgu treniruoklio bėgimo takeliu. Norėčiau dalyvauti veteranų varžybose, tačiau to daryti negaliu dėl peties traumos.

Mano didžiausia svajonė – specializuota sunkiosios atletikos sporto salė Klaipėdoje, kad ji būtų pati geriausia Baltijos šalyse. Tada dar labiau pagerėtų rezultatai per Europos ir pasaulio čempionatus bei olimpines žaidynes.