Laisvasis medicinos agentas

Jis pats pirmasis į Lietuvą parvežė žinių apie tada dar mažai girdėtą sporto mediciną, nuo 1996 m. Atlantos iki 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynių kaupė patirtį, žinias, dirbti su elitiniais sportininkais būrė kolegų komandą ir pelnė didžiausią autoritetą turinčio sporto mediko vardą Lietuvoje. Šį kovą po 21 metų darbo Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC) Dalius Barkauskas paliko vyriausiojo olimpiečių gydytojo postą ir, kaip pats juokauja, tapo laisvuoju agentu.  

Visų pirma pas mus šioje srityje nėra daug jaunų žmonių. Jų tiesiog neateina. Tą lemia labai objektyvios priežastys – atlyginimai nėra patrauklūs ir pati esama sistema reikalauja tobulinimo. 
 

Sporto medicina susideda iš dviejų dalių. Pirmoji – kasdieninės paslaugos, kurios reikalingos visuomenės sveikatinimui, prevencijai, įvairių sveikatos sutrikimų gydymui. Antroji – tai elitinis sportas, kuris reikalauja visiškai kitokio dėmesio, kitokio darbo planavimo ir struktūros. Prakalbus apie elitinį sportą reikia paminėti keletą dalykų, kurie labai aktualūs, bet iki šiol neišspręsti. Būtent dėl šių neišspręstų klausimų sporto medicina Lietuvoje nėra tarp prestižinių specialybių.  

Pirmoji problema – sporto medicinos statusas. Pasaulyje yra visaip. Ne visos Europos Sąjungos valstybės patvirtinusios sporto mediciną kaip atskirą specialybę, kitur ji įvardijama kaip subspecialybė, bet daugumoje šalių tai yra prestižinė specialybė. Šiuo metu daug diskutuojama ir sprendžiama, kokią vietą ši sritis turėtų užimti draudžiamojoje medicinoje, nes kai kur bėda ta, kad tam tikros kompetencijos yra dubliuojamos.

Manau, ES lygiu sporto medicinos, kaip atskiros srities, įteisinimas arba ne susidėlios per artimiausius trejus ketverius metus. O kaip bus pas mus – matysime, tiesą sakant, neturiu supratimo. Deja, iki šiol nemažai kas sporto mediciną supranta tik kaip sporto traumatologiją, kuriai svarbu traumų prevencija ir panašios bėdos. Bet sporto medicina – kur kas platesnė sritis, susijusi ne tik su sportininko sveikata, bet ir su fizinio krūvio planavimu. 

Siauresnis požiūris egzistuoja visada pasaulyje, tik dabar jis šiek tiek keičiasi, nes nemažai šalių sporto medicina tampa pirminė specialybė. Pavyzdžiui, britai prieš penkerius ar šešerius metus pripažino šią specialybę kaip visavertę ir ją įteisino savo registre. Jungtinėje Karalystėje stengiamasi sporto mediciną įteisinti kaip visapusišką ir unikalią specialybę, siekiama, kad šios srities profesionalai nepasimestų tarp kitų bendrosios medicinos praktikos gydytojų, kurie išklauso nustatytos valandų trukmės kursus ir teikia paslaugas. Ten stengiamasi, kad sporto medikų žinių lygis ir supratimas būtų kur kas gilesnis, o ši specialybė užimtų savo vietą. 
 

Britai požiūrį į sporto mediciną stipriai pakeitė po 1996 m. Atlantos olimpinių žaidynių, kurios jiems susiklostė tragiškai. Sporto medicinos įteisinimas – viena iš pradėtos pertvarkos esmių. 

Didelis pasikeitimas įvyko Vakarų valstybėms pastebėjus, kad vadinamojo Rytų bloko šalys turi medicinos specialistų, dirbančių vien su sportininkais. Įprastai gerai per tarptautines varžybas pasirodančiose Rytų bloko šalyse šeštąjį, septintąjį ano amžiaus dešimtmetį su sportininkais jau dirbo atskiros medikų komandos. Daugelyje Vakarų šalių iki tol atskiros sporto mediko specialybės nebuvo. Vakaruose ši sritis buvo tam tikrų asmenybių hobis, bet ne atskira specialybė. Rytų modelį pamažu perėmė Vakarų Europos valstybės, taigi buvusi priešprieša prisidėjo prie sporto medicinos iškilimo. Visų pirma reagavo ir persitvarkė Skandinavijos šalys, kuriose gyvena itin aktyvi visuomenė. 

Sporto medicina eina koja kojon su sporto mokslu. Sporto fiziologai, sporto mokslininkai, kurie dirba kartu su sporto medikais, įneša labai daug naujovių ir minčių. O kalbant apie lyderius reikėtų išskirti keletą regionų: visų pirma tai Australija ir Naujoji Zelandija, kitas regionas, kuriame daug progresyvių sporto mokslininkų, yra Pietų Afrika ir, be abejo, Skandinavija. 
 

Mums iki latvių labai toli, ką jau kalbėti apie skandinavus. Viskas gana paprasta. Yra sportas visiems ir yra elitinis sportas. Jų tikslai, uždaviniai – visiškai skirtingi. Iš kitos pusės, ir vieni, ir kiti gali mokytis vieni iš kitų ir paimti tai, kas naudingiausia, – dviračio išradinėti nereikia. Lygiai tokia pati struktūra pageidautina ir sporto medicinoje. Yra sporto medicina, kuri kaip profilaktinė medicina gali duoti daug naudos visuomenei, ir yra, vadinkime, elitinė arba aukštų sportinių laimėjimų medicina, kurios uždaviniai taip pat yra visai kiti. Šie du sporto medicinos lygmenys – būtini. 
 

Mes turime tikrai neblogą profilaktinę sistemą, pagalbą sportuojantiems vaikams, jaunimui, bet stipriai stringame arba visiškai neturime elitinės sporto medicinos, kur sporto mokslas ir sporto medikai dirbtų po vienu stogu ir generuotų mokslinius rezultatus. Latviai labai gražiai susitvarkę elitinę sporto medicinos struktūrą, tačiau jie beveik neturi kito padalinio, kurį galima pavadinti taip: sporto medicina – kaip tarnyba visuomenei. 


 

Nebeturiu vilčių ir iliuzijų, nes žiūriu labai elementariai ir racionaliai. Jeigu dvidešimt metų viskas vyksta tik kalbų lygmeniu, vadinasi, viskas taip ir liks.  
 

Pradinį ruošimą mes kaip ir turime. Tiek Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, tiek Kauno universitetinės klinikos sporto medikus, po du tris žmones, ruošia. Bet jų paruošimas turėtų būti automatiškai derinamas su galimybe jiems stažuotis ir praleisti bent metus rezidentūros ne čia, o, pavyzdžiui, Skandinavijoje, kur jie galėtų pasisemti praktinių žinių iš lyderiaujančių sporto medicinos laboratorijų ir pamatyti, pačiupinėti tai, kas šiuo metu yra aukščiausio lygio standartas.  
 

Pradėti dirbti reikėtų nuo jaunų žmonių ir kartu su jais augti. Patiems geriausiems atsivertų olimpiniai festivaliai, jaunimo žaidynės – ir taip iki olimpinių žaidynių. Kelias ilgas. 

Kita vertus, paruošti sporto mediką – tai viena, bet baigęs mokslus jis privalo turėti tam tikrą motyvaciją toliau dirbti. Kitaip sakant, už tai jis turėtų gauti atitinkamą atlygį, o ne simbolinį, koks dabar pas mus mokamas. Paruošti žmogų, kuris galėtų dirbti su elito sportininkais, užtrunka 10–15 metų. Kelias galėtinai ilgas, todėl ir atlygis turėtų būti atitinkamas, mokamas įvertinus tenkančius krūvius ir atsakomybę, kuri jam užkraunama. Ne visi žino, kad sporto medikui dėl nuolatinių kelionių su sportininkais į treniruočių stovyklas, varžybas, čempionatus profesinėje srityje reikia daug ką aukoti: akademinę karjerą, mokslinį tiriamąjį darbą. 

Ji nėra romantiška. Kai tenka palikus namus ir šeimą nuolat važinėti, blaškytis, patikėkit, romantika greit išgaruoja. Kai esi jaunas, neturi sukūręs šeimos – tada viskas kitaip, tada lengviau. 

Olimpinės žaidynės – kaip ta ledkalnio viršūnėlė. Sportininkas iš niekur neatsiranda ir tiesiog užsimanęs dalyvauti žaidynėse nenuvyksta ir nedalyvauja. Visą šį ciklą būna pasirengimas, varžybos, atrankos. Sporto mediko darbas su sportininku yra nuolatinis, diena iš dienos. Profilaktiniai patikrinimai, eiliniai susirgimai, peršalimai, mini traumos, įvairūs klausimai, kurių kyla pakeitus krūvį, ekipuotę ir panašiai. Šiuos dalykus tenka spręsti kasdien, taigi sporto medikas nuolat būna su sportininkais ir šios problemos – tai jo kasdienis darbas. Nuo vienų žaidynių iki kitų. Negali medikas tiesiog nuvykti į žaidynes ir ten pradėti sportininką konsultuoti, gydyti. Visų pirma reikia žinoti, kokiomis problemomis sportininkas gyvena, kiekvieną sportininką pažinoti kaip asmenybę, kaip profesionalą.