Nuo trenerio iki sporto vadovo

Alytaus sporto vadovo Adomo Andrušaičio, gruodžio 23 d. švenčiančio 60-metį, gyvenime sunkioji atletika atsirado ne iš karto. Lankydamas Pagėgių vidurinę mokyklą, jis žavėjosi lengvąja atletika ir bėgiojo trumpus nuotolius bei per barjerus. 

Su lengvąja atletika A.Andrušaitis siejo nemažas viltis, todėl, baigęs aštuonias klases, nutarė toliau mokytis Panevėžio internatinėje sporto mokykloje. Įstojo į ją, tačiau per vasarą jaunasis sportininkas persigalvojo ir į Internatinę sporto mokyklą nebegrįžo. 

Netrukus Pagėgiuose jis susipažino su dar viena sporto šaka – sunkiąją atletika. Didelį įspūdį Adomui padarė viena klase aukščiau besimokantis ir gerų rezultatų pasiekiantis Liudas Čičirka, kuris kone kiekvieną dieną po 40 km važinėdavo treniruotis į Šilutę. 

„Kartą mokyklos sunkiaatlečiai mane pakalbino pasakę, kad vyks rajono sunkiosios atletikos pirmenybės ir jų komandai trūksta vieno žmogaus, gal galėčiau jiems padėti. Į varžybas, kurios buvo surengtos Šilutėje, vykome su visa mokyklos komanda, kurioje buvo ir Liudas Čičirka, kuriuo visą laiką žavėjausi.  Šilutėje pirmą sykį pamačiau garsųjį sportininką ir trenerį Bronių Mačernį. Kai tapau  prizininku, jis man pasiūlė lankyti sunkiosios atletikos pratybas. Buvau devintame danguje. Treneris man liepė atsivežti nuotrauką, kad galėtų man išduoti mokinio pažymėjimą. Taip nemokamai galėjau važinėti treniruotis iš Pagėgių į Šilutę. 1974-aisiais Šilutės sporto mokykloje pradėjau lankyti sunkiosios atletikos pratybas. Tai, kad tapau sportininku, didelė tėvo, kuris išgyveno 100 metų ir mirė 2011-aisiais, įtaka. Kai sportuodavau, jis kaime visą laiką užsiprenumeruodavo ir skaitydavo „Sportą“. Laikraštis patekdavo ir į mano rankas“, - prisiminė A. Andrušaitis. 
 

Ne visai taip. Be sporto, 10 metų dar šokau tautinių šokių kolektyve, dalyvavau  respublikinėje Dainų ir šokių šventėje. Viską pavykdavo suderinti: vieną dieną eidavau į sunkiosios atletikos treniruotę, kitą – į šokių repeticiją. Tačiau mokydamasis vienuoliktoje klasėje galutinai apsisprendžiau, jog mano pašaukimas – sunkioji atletika.  
 

Gerai mokiausi, mokyklą baigiau penketais ir tik su dviem ketvertais. Mama, 45 metus dirbusi ligoninėje, labai norėjo, jog būčiau gydytojas. 

Stoti į Kauno medicinos institutą, manau, žinių būtų pakakę. Tačiau, veždamas dokumentus į Medicinos institutą, išlipau Kūno kultūros instituto stotelėje. 

Savo mamai, kuri dabar jau šviesaus atminimo, parašiau, jog sėkmingai įstojau. Kai po egzaminų parvažiavau į namus, ji nežinojo, kad dokumentus nuvežiau ne į Medicinos institutą. Sukau galvą, kaip jai pasakyti visą teisybę. O mama man ir sako :“Tu tik nemeluok, sakyk teisybę, viską jaučiau. Kur tu matei tokį asilą, kuris iki ausų įsimylėjęs sportą, jį iškeistų į baltą chalatą“. 
 

Studijuodamas antrame kurse, tapau „Atleto“ sporto klubo visuomeniniu pirmininko padėjėju-patarėju, organizuodavau studentų varžybas, užsiimdavau kitu organizaciniu darbu.  

1977-aisiais, būdamas antrakursis, jau pradėjau dirbti treneriu „Žalgirio“ sporto mokykloje. 

Dar ir pats aktyviai sportavau, tais pat metais įvykdžiau sporto meistro normą ir įgyvendinau savo svajonę. 

Tačiau nepavyko tapti nei Lietuvos čempionu, nei medalininku. Turiu tik Lietuvos jaunių, jaunimo grupių čempionatų apdovanojimų. 

Kai 1979-aisiais vyko studentų skirstymas, komisijos nariams reikėjo pasakyti, kur noriu dirbti. Buvau užtikrintas, jog liksiu dirbti Kaune. Tačiau prieš skirstymą katedros vedėjas man pasakė, jog dėl šeimyninių aplinkybių darbo vietos reikia ieškoti ten, kur manęs niekas nepažįsta. Buvo pasiūlytas Alytus, kuriame tada nė karto nebuvau buvęs. 1980-aisiais su paskyrimu atvažiavau dirbti į Alytų, buvau pirmasis oficialus miesto sunkiosios atletikos treneris. Ieškojau žmonių, kurie man nepažįstamame mieste man galėtų padėti. Nuėjau į ligoninę ir susipažinau su chirurgu Blažiejumi Jucevičiumi. Jis buvo laikomas vienu iš Alytaus sunkiosios atletikos pradininkų, sporto meistras. Iš jo gavau daug naudingų patarimų, kurie man labai pravertė.  

Iki 1985-ųjų. Buvau Lietuvos moksleivių sunkiosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris, vadovavau komandai per SSRS moksleivių spartakiadą Taškente, taip pat buvau Lietuvos jaunių rinktinės vyr. treneris. 
 

Buvo labai smagu, kai į rinktinės treniruočių stovyklas atvažiuodavo mano buvusio trenerio Broniaus Mačernio auklėtinis Laimutis Ličinchajus. 

Pavyko išugdyti nemažai gerų sunkiaatlečių, kurie per Lietuvos čempionatus laimėdavo medalių. Kai dirbau treneriu, tapau tarptautinės kategorijos teisėju. 

Pasitobulinęs, dar ir šiandien galėčiau teisėjauti varžybose. Dar dirbant treneriu, gavau pasiūlymą vadovauti Alytaus rajono kūno kultūros ir sporto komitetui. 

Tada man buvo 27-eri, buvau vienas jauniausių sporto vadovų Lietuvoje. Su treneriu darbu atsisveikinau. 

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1990-aisiais buvo panaikintas rajono sporto komitetas ir pervedimo tvarka 1991-aisiais pradėjau dirbti Pupasodžio devynmetės mokyklos direktoriumi bei kūno kultūros mokytoju. 

1992-aisias man buvo pasiūlyta dirbti Alytaus sporto rūmų direktoriumi, kuriuo buvau šešerius metus. 

1998-aisiais vėl tapau sunkiosios atletikos treneriu. Pavyko išugdyti daug Lietuvos čempionų, rekordininkų. 

Taip – širdyje, nors gerai žinau, kad, jeigu pradedi dirbti organizacinį darbą, meilių negali būti. 

Ne iš vieno girdžiu, jog per daug rūpinuosi savo mėgstama sporto šaka. Tačiau stengiuosi būti objektyvus ir vienodai rūpinuosi visomis sporto šakomis. 

Gaila, bet turiu pripažinti, jog šiandien esu nusivylęs miesto sunkiąją atletika, per 10 metų treneriai nepateisina mano lūkesčių. 

Gyvenime mane lydi skaičius 7. 1977-aisiais įvykdžiau sporto meistro normą ir pradėjau dirbti sunkiosios atletikos treneriu Kaune, 1997-aisiai politiškai buvau išmestas iš Sporto rūmų direktoriaus pareigų, 2007-aisiais pradėjau dirbti Sporto ir rekreacijos skyriaus vedėju, 2017-aisiais man sukako 60. Kažkada pagalvodavau, kad, jeigu tose pačiose pareigose padirbėsiu 6-7 metus, tai ganėtinai subręsiu. O dabar sakau: jeigu tektų padirbėti dar tiek metų - būsiu jau per senas.