Tarp pergalės ir nesėkmės – viena akimirka

Nuo ketverių imtynes pasirinkusi viena perspektyviausių šalies sambo kovotojų 19-metė Sandra Žievytė nori žengti savo trenerės pėdomis.

Talentinga jurbarkietė jau turi nemažai apdovanojimų: 2014 m. Sandra Žievytė debiutavo pasaulio jaunių ir jaunimo čempionate Pietų Korėjoje. Jaunių grupėje ji pelnė bronzos medalį svorio kategorijoje iki 60 kg, o Ispanijoje tapo Europos jaunimo vicečempione.

2016 m. per Europos jaunimo čempionatą Prancūzijoje S. Žievytė pasipuošė bronzos medaliu, o pernai Čekijoje – sidabro.

„Kai per pasaulio ar Europos čempionatus išeinu ant kilimo, gerai žinau, kad lengvų kovų nebus. Kiekvienai jų reikia gerai susikaupti, nes viena akimirka gali lemti ir pergalę, ir pralaimėjimą“, - sako Sandra.

Dar mokyklos suole jaunoji jurbarkietė svajojo studijuoti Lietuvos sporto universitete. Jos tikslas - tapti dziudo ir sambo trenere, o įgijus diplomą grįžti į gimtąjį Jurbarką ir treniruoti jaunuosius sportininkus bei padėti savo trenerei Dianai Arlauskaitei.

Trenerės įgūdžių Sandra ragavo jau senokai, nes jos trenerė – garsi Lietuvos sambo specialistė, tarptautinės kategorijos teisėja. Ir Sandra jau bando teisėjauti varžybose.

Dabar S. Žievytė – Lietuvos sporto universiteto pirmakursė, studijuoja treniravimo sistemas. Praėjusių metų pabaigoje ji Vilniuje dalyvavo prestižinėse dr. Pranciškaus Eigmino atminimo varžybose, kuriose jėgas bandė 9 šalių sportininkai, ir svorio kategorijoje iki 68 kg tapo nugalėtoja.

„Kadangi nebuvo svorio kategorijos iki 64 kg, tai teko rinktis sunkesnę“, - paaiškino S. Žievytė.

Dalyvauji ir dziudo, ir sambo varžybose, kur labiau patinka?

Sambo, kadangi šioje sporto šakoje mano pasiekimai yra geresni. Pats svariausias mano laimėjimas dziudo varžybose - Lietuvos vicečempionė.

Mano sportinė karjera prasidėjo nuo ketverių metukų, kai lankiau dziudo treniruotes. Tačiau ilgainiui susižavėjau sambo.

Sportas man padėjo susirasti daug draugų daugybėje užsienio šalių.

Pelnei pasaulio ir Europos jaunimo čempionatų medalių, o kuo tau svarbios Pranciškaus Eigmino atminimo varžybos?

Jose dalyvavau jau ketvirtą kartą. Kai atvykstu į šias varžybas, mane ypač žavi didelės taurės ir originalūs medaliai, kurie tikrai yra gražesni už pasaulio ir Europos čempionatų apdovanojimus.

Iki šiol vis nepavydavo tapti nugalėtoja, nes susirinkdavo ypač stiprios varžovės. Praėjusiais metais buvau antra.

Kadangi varžybose dalyvauja sportininkai iki 20 metų, tai šiemet buvo paskutinė galimybė užlipti ant nugalėtojų pakylos aukščiausiojo laiptelio.

Ir man pasisekė. Nors ir sirguliavau, nekaip jaučiausi, tačiau pagaliau pavyko nugalėti. Buvau apdovanota mano išsvajota taure, medaliu ir asmenine dovana.

Sportinį kelią pradėjai Jurbarke pas trenerę Dianą Arlauskaitę, kuri teisėjavo per P. Eigmino turnyrą, kaip ji įvertino tavo pasirodymą?

Ji ne tik mano trenerė, bet ir krikštamotė. Ji yra nuostabi. Ir kaip trenerė, ir kaip žmogus.

Tiesiog sunku įsivaizduoti, kad gali būti toks geras ir šiltas žmogus. Mano trenerė – man labai didelis autoritetas ir pavyzdys, kaip reikia dirbti su jaunimu.

Visiems sakau, kad, sekdama savo trenerės pavyzdžiu, savo auklėtiniams irgi būsiu tokia pati, kaip ji.

Kai Vilniuje laimėjau taurę, trenerė mane pasveikino su pergale, pagyrė. Su ja dažniausia pasimatau per varžybas, nes savaitgaliais dažniausiai dalyvauju varžybose ir į gimtąjį Jurbarką grįžtu retai.

Jeigu sugrįžtu, visada nueinu į sambo treniruotes, kurių pasiilgstu. Labai skiriasi sambo aplinka Jurbarke, ir Kaune.