Iš menininkų šeimos – į sporto pasaulį

Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos kūno kultūros mokytojas-metodininkas, 55-erių Egidijus Karalius pats yra baigęs šią mokyklą – 1980-aisiais.

 

Šio mokytojo ir sporto organizatoriaus vadovaujamas sporto klubas „Žaidynės tęsiasi“ rengia Vilniaus gimnazistų sporto žaidynes, kurios šiemet vyks dešimtą kartą. 
 

„Dabar jau pats nebegaliu sustoti, esu įnikęs į šias žaidynes, be jų nesivaizduoju savo gyvenimo. Einu miegoti ir keliuosi, apie jas galvodamas. Esu žaidynių ir pagrindinis organizatorius, ir teisėjas, ir lėšų ieškotojas.  Žinoma, vienas to nepadaryčiau, turiu puikią  komandą“, - sako E. Karalius. 

Dar dirbdamas „Žemynos“ gimnazijoje, kai 1999-aisiais pradėjome rengti Kovo 11-osios krepšinio taurės turnyrą. Kasmet jis populiarėjo, 2001-aisiais jame dalyvavo 24 komandos iš 12-14 Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų. 
 

Turnyro uždarymo metu kilo mintis, kad reikėtų  į varžybas įtraukti ir daugiau sporto šakų. 

2002-aisiais be merginų ir vaikinų krepšinio turnyro jau vyko ir komandinės lengvosios atletikos atskirų rungčių varžybos. 

Šių varžybų pagrindinis iniciatorius buvo „Žemynos“ gimnazijos kūno kultūros mokytojas-ekspertas Edmundas Liekis bei jo kolegos, tarp kurių buvau ir aš. Įsitraukiau į organizacinę veiklą: buvau atskirų sporto šakų vyr. teisėjas,  sekretorius.  

Į S. Nėries gimnaziją 2005-aisiais vasarą mane pakvietė dirbti jos kūno kultūros mokytojas-ekspertas Kazimieras Kuprys.
 

„Žemynos“ gimnazijos direktorė Rūta Krasauskienė išleido tik su sąlyga, kad rugsėjo 1-ąją vietoj savęs surasčiau kitą kūno kultūros mokytoją. Jį pavyko surasti – tai buvo Algis Petras Šukys iš „Gabijos“ gimnazijos, kuris sutiko pakeisti mane.

S. Nėries gimnazijoje dirbu jau 12 metų. 

Pirmiausiai – tai aktyvus gyvenimo būdas. Kūno kultūros mokytojas turi suvokti, kad jo darbas nesibaigia nuskambėjus skambučiui. Viena kūno kultūros pamoka, vykstanti 45 minutes, visų klausimų neišsprendžia. Dar yra plati po pamokinė veikla, kur mokinys gali rinktis: ar žaisti kompiuterių, žiūrėti televizorių, ar stiprinti savo fizines galias, sveikatą, grūdinti širdį. 

Nesigailiu, kad dirbu kūno kultūros mokytoju, ši profesija mane žavi. Mokytojo darbas yra ypač prasmingas.

Manau, kad kūno kultūros pamoka po truputį sąmoningai išstumiama iš mokinio sąmonės. 
 

Ką aš pastebiu? Kai ateina mokiniai, ypač į devintą klasę, jie nuo pirmos iki paskutinės pamokos žaidžia mobiliuoju telefonu. 

Kūno kultūros pamokos jų nedomina.  Krūvis gimnazijoje yra didelis ir dviejų kūno kultūros pamokų jiems tikrai yra daug. 

Daug gimnazistų eina į sporto klubus, moka pinigus. Vaikinai ryškina savo dar gležnus raumenėlius, o merginos – figūras, bet neįsivaizduoja, kas yra olimpinis judėjimas, olimpinės vertybės. Klubuose nėra jokio varžybų elemento, komandinės dvasios, rezultatų, iššūkių, pagarbos savo varžovui. 

Gimnazistams vien tarpklasinių varžybų neužtenka, jiems reikia ir tarpmokyklinių, draugiškų varžybų. 

Mes, patys aktyviausi gimnazijų kūno kultūros mokytojai, nutarėme surengti  Vilniaus gimnazijų sporto žaidynes. 
 

Suradome kalbą su savivaldybe ir 2002-ųjų pavasarį jos prasidėjo. Mūsų kūno kultūros mokytojos, buvusios Vilniaus „Kibirkšties“ žaidėjos, o dabar gimnazijos merginų krepšinio komandos trenerės Inos Andrejevos-Revinskienės pakalbintas, 2006-aisiais lapkričio 18-ąją įregistravau sporto klubą „Žaidynės tęsiasi“, kurio adresas - Vilniaus S. Nėries gimnazija. 
 

2007-aisiais, miesto savivaldybei atsisakius rengti gimnazistų žaidynes, kurios turėjo būti septintosios, jas toliau nutarė globoti klubas „Žaidynės tęsiasi“.

Dabar jau pats nebegaliu sustoti, į jas esu įnikęs, be žaidynių nesivaizduoju savo gyvenimo. 
 

Einu miegoti ir keliuosi, apie jas galvodamas. Esu žaidynių ir pagrindinis organizatorius, ir teisėjas, ir lėšų ieškotojas. 

Žinoma, vienas to nepadaryčiau, turiu puikią komandą: ir gimnazijų direktorius (Žirmūnų gimnazijos vadovą Edmundą Grigaliūną, „Žemynos“ gimnazijos direktorę Rūtą Krasauskienę, Jono Pauliaus gimnazijos direktorių Adamą Blaškevičių), ir kūno kultūros mokytojų.

Jie palaiko mano idėją ir jos įgyvendinimą, motyvuoja sakydami, kad, tai, ką darau, yra reikalinga ir prasminga. 

Nevaikštau kepurę ištiesęs. Vilniaus savivaldybei kasmet rašau projektus gauti lėšas žaidynėms rengti. Porą kartų esu gavęs po 1,5 tūkst. eurų.  Jų, žinoma, mažai, tenka ieškoti daugiau lėšų, kadangi žaidynių programoje – penkių sporto šakų varžybos ir išsiskaido į merginų bei vaikinų grupes. 
 

Dabar vyksta žaidynių krepšinio turnyras, kurį planuojame baigti vasario 16-ją, kai bus minimas valstybės atkūrimo šimtmetis, ir jis bus įprasmintas mūsų taurėje, medaliuose ir diplomuose. 

Scenos jausmą paveldėjau iš savo jau šviesaus atminimo mamos Valerijos Marcinkevičiūtės-Karalienės, kuri buvo žinoma Kauno „Jaunojo žiūrovo“, o vėliau – ir Vilniaus jaunimo teatro aktorė, vadovavo Profsąjungų kultūros rūmų moksleivių liaudies teatrui.    
 

Mama „Aušros“ gimnazijoje mokėsi vienoje klasėje kartu su Valdu Adamkumi ir Gabrieliumi Žemkalniu-Landsbergiu. 

Užaugau teatralės šeimoje, mūsų namuose viešėdavo daug žinomų Lietuvos aktorių: Antanas Šurna, Elvyra Žebertavičiūtė, Eugenija Pleškytė.
 

Mano sesuo Eglė Storpirštienė baigė chrvedybą M.K. Čiurlionio meno mokykloje ir dabar su vyru Gediminu Storpirščiu vadovauja Profsąjungų kultūros rūmų teatro studijai „Elementorius“. 

Dukra Gabija Dailės akademijoje studijuoja vitražą. Menui neabejinga ir mano žmona Žaneta.  Ji iki dešimtos klasės M. K. Čiurlionio menų mokykloje lankė baletą, bet po apendicito operacijos jį užleido. 
 

Dabar žmona - Vilniaus oro uosto muitinės inspektorė, užauginome penkis vaikus, tačiau nė vienas nepasekė mano pėdomis ir netapo sportininku. 

Auga du anūkai. Ketvirtą klasę lankantis Simonas nori būti šauliu, jo pilietiškumą tikrai skatinsiu. Anūkė Viltė eis į vakarinę Dailės mokyklą.   

Tikrai nesu abejingas poezijai, eilėraščių moku daugybę. Ypač patinka Justino Marcinkevičiaus, Maironio, išeivijoje gyvenančio Jono Meko ir kitų poezija.

Tikrai labai domiuosi Lietuvos istorija, partizanų veikla, man tai puikus būdas apsisaugoti nuo paviršutiniškumo.        

Kažkada mano mama pasakė: „Egidijau, tu nežinai, kas yra teatras ir teatralo profesija - visi žmonės, kaip žmonės, o kuo aš užsiimu?“ Jei mam to būtų nesakiusii, gal mano gyvenimas šiandien būtų susiklostęs kitaip.     
 

Buvau lengvaatletis, vidutiniųjų nuotolių bėgikas. Mano treneris buvo šviesaus atminimo Antanas Baužys.
 

Šeimoje buvau vienintelis sportininkas. Mano tėvas buvo inžinierius, baigė tuometę Kauno politechnikos institutą 

Dabar, kai dirbu kūno kultūros mokytoju, su vaikais mėgstu pažaisti tinklinį. Pamėtyti į krepšį privengiu dėl abiejų kelių problemų. 

Prie to pripratau, nei pikta, nei kyla klausimų. Kartais pajuokauju, kad galėtų prie Karaliaus pridurti ir žodelį Jūsų Didenybe (šypsosi ... ).          

*  *  *

Egidijaus Karaliaus gyvenimo etapai

Gimė Kaune 1963 m. sausio 1-ąją. Tėvai, baigę aukštuosius mokslus, kėlėsi gyventi į Vilnių, o kartu su jais ir Egidijus.
 

1980 m. baigė Vilniaus S. Nėries mokyklą, 1985-aisiais - Kūno kultūros institutą ir  ketverius metus dirbo Vilniaus „Žalgirio“ mokykloje lengvosios atletikos treneriu. 

1989 m. rudenį pradėjo dirbti kūno kultūros mokytoju tuometėje Vilniaus 59-ojoje vid. mokykloje, kuri palaipsniui tapo „Žemynos“ gimnazija. 

2002-2005 m. dirbo joje, o nuo 2005 m. iki šių dienų - S. Nėries gimnazijoje.