Sporto esmė – ne tik pergalės

Vasario 5 d. 70 metų jubiliejų švenčiantis Vytas Nėnius – neeilinė Lietuvos sporto asmenybė. Praeityje jis - puikus sportininkas, triskart Lietuvos ledo ritulio čempionas, talentingas treneris, o vėliau – patyręs sporto organizatorius ir vadovas. 

Buvęs Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius, o prieš tai - Kūno kultūros ir sporto komiteto vadovo pavaduotojas V. Nėnius sporte sukaupė didžiulę patirtį, kurios galėtų pavydėti bet kuris kitas mūsų šalies sporto vadovas ar organizatorius. Jis daug prisidėjo ir prie to, kad iki šių dienų išliktų „Žalgirio“ sporto draugija, kuriai jis ilgus metus vadovavo, o dabar yra generalinis sekretorius.

Kaip jaučiatės, sulaukęs 70-mečio?, - paklausėme V. Nėniaus. 

Fizinė būklė gera, nes nuolat sportavau. Tiesa, dabar atsiliepia anksčiau patirtos traumos. Pastaruoju metu negaliu žaisti teniso. Bet dar tikrai sugrįšiu į aikštelę.  
 

Turiu keturis anūkus, kuriems dabar du, trys, devyni ir 17 metų. Vyriausiasis – Vilius – sportuoja, lanko fechtavimo pratybas, turi Lietuvos jaunių čempionatų apdovanojimų. Džiaugiuosi, kad anūkas domisi ypač gražia klasikine sporto šaka, yra užimtas, turi savo draugų ratą. 
 

Vilių bandžiau prikalbinti žaisti tenisą, lankyti bokso treniruotes, jis bandė žaisti ir krepšinį, tačiau ilgainiui pasirinko fechtavimą. 

Mažiausieji anūkėliai sportuoja dar labiau: taip dūksta, jog verčia  aukštyn kojomis mūsų namus bei kaimo sodybą  Nečionyse (Širvintų r.). Viliuosi, kad ateityje jie bus sportininkai. 

Labai norėčiau, kad jie, sekdami mano pėdomis, žaistų ledo ritulį. Jaunimui tai – ypač  universali sporto šaka, ugdo daug savybių: drąsą, ryžtą, jėgą, netgi sugebėjimą pripažinti nesėkmes. Ledo ritulio aikštelėje gali pakovoti už save.      

Sporte nebūtina skinti tik pergales, svarbu, jog esi tarp žmonių.      

Gal aktyvus sporto ir studijų laikotarpis 1969-1973-aisiais tuomečiame Kūno kultūros institute. 
 

Tada žaidžiau ledo ritulį, ir jau buvau pradėjęs dirbti šios sporto šakos vaikų treneriu. 

Antrame kurse buvau išrinktas instituto sporto klubo „Atletas“ pirmininku. Turėjau puikius dėstytojus, man tai buvo ypatingai gera klubo vadovo praktika, taip pat buvau instituto grupės seniūnas. 

Teko nemažas  visuomeninis krūvis. Studijos, organizacinės veiklos pradžia, visuomeninis krūvis - visa tai sustatė taškus ateičiai.

Studijuodami vasarą vykdavome uždarbiauti į Sibirą statybose. Grįždavome užsidirbę pinigų, žiemą būdavo lengviau.   
 

Jeigu bėgdavau, tai buvo didžiulis noras iš paskutiniųjų veržtis į priekį ir laimėti, o žaidimuose pirmauti nebūtina – reikia nugalėti. Turi būti pirmas savo žaidimo įvairove, gražiu žaidimu. Užtat man ir patiko ne bėgimas, dviračių sportas, kurio pratybas lankiau, bet būtent žaidimai. 
 

Juose galima improvizuoti, sukurti kažką, kas ir tave maloniai nuteikia, o varžovą nustebina. Žaidimas – tai savotiška kūryba. 

Mes, keturiolikmečiai, žaisdavome ant Nemuno ledo, kur tykojo įvairiausių pavojų, galėjome nugarmėti į eketę. 
 

Pastačius hidroelektrinę, Nemunas neužšaldavo, vanduo keldavo ledą. Todėl prie mokyklos sugalvojome įsirengti ledo ritulio aikštelę. 

Patys dirbome su kastuvais, kirtome krūmus, lyginome duobes, perkasinėjome kalniukus.  

Įrengėme aikštelę, gaisrininkai, kurie globojo mūsų mokyklą, ją užliejo ir žaisdavome. Potraukis ledo rituliui buvo didžiulis. Turėjau idėjų, ėmiausi organizacinių darbų.   

Toje aikštelėje pradėjome rengti gatvių varžybas. Vasarą joje žaisdavome futbolą, o žiemą – ledo ritulį. 

Miesto sporto komitetas mus pradėjo agituoti, kad mes, studentai, padėtume namų valdyboms organizuoti įvairias varžybas vaikams. 

Pradėjome dirbti su jais ir mums būdavo užskaitoma pedagoginė praktika, be to,  turėjome didelį malonumą padirbėti su vaikais. 

Tuo metu Kaune buvo susibūrė daugiau kaip 10 komandų. Atstovaudamas „Atletui“, triskart (1971-1973 m.) tapau Lietuvos čempionu, buvau pakviestas į Lietuvos ledo ritulio rinktinę.  
 

Kaip komandos draugai mane apibūdindavo, buvau karštas ir azartiškas, kovotojas iki pabaigos, gynyboje – kietas kaip Puntukas. 

Ledo ritulyje visų pozicijų žaidėjai turi vienodai kautis aikštelėje. Pats didžiausias mano įspūdis - 1977-aisiais pavasarį Vilniaus sporto rūmuose žaistos rungtynės su TSRS veteranų rinktine, kurią sudarė pasaulio ledo ritulio legendos.

Su jais žaidėme garbingai – garsenybėms sugebėjome įmušti 4 įvarčius, bet į savuosius vartus parleidome septynis. 

Taip, nuvažiuoju pasižiūrėti rungtynių į Elektrėnus. Gal mažiau stebiu mūsų nacionalinio čempionato susitikimus. Tačiau ir šiandien išgyvenu dėl ledo ritulio. Džiaugiuosi, jog šiandien gerai dirba Lietuvos ledo ritulio federacija. Ji nepamiršta ir mūsų ledo ritulio veteranų, į rinktinę pritraukią Darių Kasparaitį, Dainių  Zubrų. Ledo ritulio virtuvė tikrai gera.  
 

Iki 50 metų žaidžiau ir krepšinį. Galėjau būti ir geras imtynininkas, nes turėjau stiprias rankas. 
 

Patiko sunkioji atletika, namie netgi buvau įsirengęs priestatėlį, turėjau svarmenų,  štangą ir treniravausi. Netgi atskyrį įvykdžiau, KKI dėstytojas kvietė mane pereiti į sunkiąją atletiką.  
 

Vėlesniais metais pradėjau žaisti tenisą, kuriame niekas nesistumdo, prie tinklo negausi į akį su alkūne, be to, vienas gali padaryti tą, ko nori.  
 

Žaisdamas tenisą, pats gali priimti sprendimus ir jais pasidžiaugti. Tenisas yra įvairesnis, įvairiapusiškesnis. Sakoma, jog tenisą žaidžia raketė, o laimi galva. 
 

Būnant vadovu, patiko užsiimti teniso problematika bei sporto bazių plėtra. Pavyko daug investuoti ir surasti investuotojų, paskatinti verslininkus, kad teniso bazė išsiplėstų. 
 

Dabar tas traukinys jau važiuoja savaime, jis yra ant gerų bėgių. Nuo pliko lauko buvo pradėtas kurti teniso kompleksas Vilniaus Ąžuolyno gatvėje, o dabar ten jau yra 21 aikštelė. Per pastaruosius trejus metus 12 aikštelių pastatė verslininkai, planuojama dar daugiau. 
 

Kaune irgi įkūrėme didžiulį teniso sporto kompleksą, Klaipėdoje jį verslininkai išpuoselėjo.  
 

Teniso plėtra numatyta Druskininkuose, Alytuje. Būnant valdiškame poste ir tenise padarius keletą rimtų plėtros žingsnių, paskatinome savivaldybes ir dabar galime pasidžiaugti rezultatais. 
 

Akivaizdžiai matyti viena nerašyta taisyklė: nėra sporto bazės - nėra sportuojančiųjų. Atsiranda sporto bazė, ji visada bus užpildyta, todėl, kad geros sąlygos patraukia žmones. 

Bazių plėtra - tai verslas, bet jis turi dvi funkcijas: viena – patraukti žmones ir sudaryti jiems sąlygas ir antra – sportuodami žmonės išsisprendžia savo asmenines sveikatos problemas. 

Mano vadovaujamame sporto klube „Viltis XXI“, kuris veikia nuo 1973-iųjų ir šią vasarą paminėsime 45-uosius gyvenimo metus, dukart per savaitę žmonės  renkasi sportuoti.         

Labai svarbus mano gyvenimo etapas – kai 1981-aisiais buvau pakviestas dirbti į Kūno kultūros ir sporto komitetą pirmininko pavaduotoju. 
 

Buvo didelė atsakomybė, nes aparatas buvo didelis, daug funkcijų. Teko globoti sportinius žaidimus, žiemos sportą, taikomąsias sporto šakas, rūpintis organizacine veikla, kūno kultūra ir sportu.

Labai produktyvūs buvo metai dirbant su Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku Zigmantu Motiekaičiu. 

Sporto komitetas buvo tarsi sporto šventovė, kadangi į jį buvo pakviečiami dirbti patys geriausi specialistai. 

Dirbo puikus sporto strategas Algimantas Kukšta, sporto bazių statybų iniaciatorius Mykolas Kačkanas, kurie abu jau yra šviesaus atminimo. 

Atskirų sporto šakų vyriausieji treneriai, dirbę Sporto komitete, buvo tikri savo sričių lyderiai. 

Darbas tokiame kolektyve man buvo didžiulė gyvenimo ir profesinė mokykla. 

Ne. Jeigu reikėtų dešimt kartų rinktis gyvenimo kelią , tikrai vėl iš naujo viską taip pat pradėčiau. Noras kažką padaryti, organizacinė veikla tave labai pririša. 
 

Visą laiką turi kažką daryti ir už tai esi atsakingas. Jeigu nepadarysi - kitus nuvilsi. Bėgant metams, tai darosi ypač svarbu. 

Esu nusivylęs tuo, ką matau. Netikėjau, kad sporto visuomenė gali leisti save taip mulkinti. 
 

Prarasta viskas, kas buvo sukurta ir davė rezultatų. Pirmą kartą matau šalies sporto vadovų nepagarbą žmonių atliekamam darbui. 

Man keista, kad taip manipuliuojama sporto federacijomis, jos statomos viena prieš kitą, įperšamos neaiškios idėjos. O traukinys, pastatytas ant kreivų bėgių, važiuoja. 

Dar būdamas „Atleto“ sporto klubo pirmininku, buvau „Žalgirio“ tarybos narys, kadangi visa studentija buvo žalgiriečiai. Aš žalgirietis nuo 1968-ųjų, jau 50 metų. 
 

Mūsų „Žalgirio“ klubuose yra ir bendraamžių, ir vyresnių žmonių, kurie dar ir šiandien visuomeniniais pagrindais organizuoja pratybas, renka istorinę medžiagą. 

Buvęs teniso treneris, 75-erių Romas Kačanauskas dar ir dabar rengia įvairias teniso varžybas. Aktyvumu pasižymi legendinis krepšinio treneris Vladas Garastas. 

Kuo daugiau turi metų, tuo labiau siaurėja diapazonas, kur save gali realizuoti. Kaip sakau, išeiti niekada nebūna per anksti, tik būna per vėlai. 

Iš kai kurių pozicijų jau pasitraukiau, tegul jaunimas padaro geriau už mus.

Šiandien sporte didelės įtakos turi naujos technologijos ir mes turime daug ką pertvarkyti. Tai – didelė erdvė jaunimui. 

Kai pradėjau vadovauti „Žalgiriui“, jis buvo centrinė sporto organizacija, kuri turėjo keliskart didesnį biudžetą negu valstybė skirdavo lėšų. 

Dabar „Žalgiris“, pertvarkius sporto sistemą iš tarybinės į vakarietišką, tapo mėgėjiška sporto organizacija, kur sporto mėgėjai randa savo išraišką ir mūsų renginiuose aktyviai dalyvauja.        

Tikrai daug. Dalį knygų išdalinau, namie pasilikau tik „Siluetus“, „Kultūros pėdsakus“, Ernestą Hemingway‘ų, įžymių žmonių biografines knygas ir, be abejo, sportinę literatūrą. 
 

Dabar daug laisvo laiko atima televizija, kuri taip pat daug duoda, gaunu koncentruotą informaciją. 
 

Labai įdomios „National geographic“ televizijos laidos, ypač apie pasaulio mokslo ir technikos pasiekimus. Kartais susimąstau, kas mes esame ir kur mes esame. 

*  *  *

Gimė 1948 vasario 5 d. Kaune. Ledo ritulininkas, kūno kultūros ir sporto organizatorius. LSSR nusipelnęs treneris (1985), LSSR nusipelnęs kūno kultūros ir sporto darbuotojas (1988). 1973 baigė LVKKI ir įgijo fizinio auklėjimo dėstytojo specialybę.

Tris kartus Lietuvos ledo ritulio čempionas (1971-73), Lietuvos spartakiados ledo ritulio varžybų sidabro medalio laimėtojas (1975). Tr.: J. Danilevičius (pirmasis), S. Martišius, A. Mickus, Č. Kopūstas. 1973-77 m. LLKJS CK, 1977-81 m. LKP CK sporto organizatorius, 1981-87 m. Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotojas, 1993-96 ir 2001-05 - Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius. Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“  prezidentas (iki 1990 m. - pirmininkas; 1987-2015), generalinis sekretorius (nuo 2015). 
 

Vilniaus SK „Viltis“ XXI prezidentas (nuo 1976), „Žalgirio“ sporto draugijos prezidiumo (nuo 1981), KKSK kolegijos (1982-90), Lietuvos Respublikinės profesinių sąjungų tarybos prezidiumo (1987-90), LTOK atkūrimo grupės (1988) narys, LTOK Vykdomojo komiteto narys (1988-92 ir nuo 2012), viceprezidentas (1996-2012), Lietuvos sporto federacijų sąjungos prezidentas (1992-93 ir 1996-2001), Baltijos šalių sporto tarybos pirm. (1993-96), Valstybinės sporto komisijos pirmininko pavaduotojas (2002-05), LTOK garbės narys (2018).
 

Lietuvos sporto plėtros programų (1993-98 ir 2005-10) rengimo vadovas, sporto draugijos „Žalgiris“ sporto bazių (Vilniaus „Žalgirio“ irklavimo bazės, Platelių „Žalgirio“ jachtklubo, Alytaus „Žalgirio“ sporto komplekso) renovacijos ir plėtros, sveikatingumo kompleksų (Kauno „Žalgirio“ sporto komplekso, Lietuvos žiemos sporto centro Ignalinoje biatlono šaudyklos, kalnų slidinėjimo trasų) statybos iniciatorius, Vilniuje rūpinosi Teniso akademija, universalia sporto arena „Sportima“ (2001), V. Gerulaičio teniso akademija. 
 

Prisidėjo prie ryšių su Europos ir pasaulio dirbančiųjų sporto organizacijomis plėtotės, masiškumo ir sportinio meistriškumo ugdymo.

Apdovanotas Ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro kryžius (2003), KKSD medalis Už nuopelnus Lietuvos sportui (1998), I laipsnio ordinas su grandine (2008), LTOK Garbės ženklas (1998), Olimpinė žvaigždė (2003), Olimpiniai žiedai (2013).