„Galėjau parvežti du aukso medalius“

Šiuo metu Vida Vencienė yra viena Lietuvos olimpinės misijos Pjongčange vadovių. O lygiai prieš 30 metų, vasario 14-ąją Kalgaryje ji tapo olimpine čempione.

Vidos Vencienės triumfą Kalgaryje iš arti matė laikraščio „Sportas“ korespondentė Marytė Marcinkevičiūtė. 

Pateikiame jos prisiminimus ir to meto pokalbius su V.Venciene ir SSRS rinktinės treneriu.

*  *  *
 

Olimpiados išvakarėse SSRS olimpinė slidinėjimo rinktinė dalyvavo naktinėse lenktynėse Maskvoje, Lužnikuose – taip buvo atsisveikinta su olimpiečiais, vykstančiais į Kalgarį.

V.Vencinė su Svetlana Nageikina ir Tamara Tichonova Lužnikuose vien metu perkirto finišo liniją. 

SSRS olimpiečių palydos įvyko ir Raudonojoje aikštėje, SSRS valstybiniame sporto komitete. 

Į Kalgarį vyko 218 SSRS olimpiečių sportininkų, 34 treneriai, taip pat gydytojai, techniniai darbuotojai. Tarp trenerių buvo ir V. Vencienės treneris, dabar jau šviesaus atminimo Vilmantas Gineitas, vykęs su specialistų grupe. 

Pakeliui į olimpinį Kalgarį V.Vencienė kalbėjo: „Buvo beprotiškai sunku per treniruotes, ypač kilometrus įveikiant sudėtingose Bakurianio trasose. Netgi buvau pradėjusi galvoti, kokio velnio aš tą slidinėjimą pasirinkau. Būčiau sau ramiai bėgiojusi kroso trasose ir nepatyrusi didelių vargų. Didžiausia problema buvo patekti į SSRS rinktinę. Kelialapių siekė šešios stiprios slidininkės. Tikras fenomenas – keturių olimpinių žaidynių čempionė Raisa Smetanina, kuri man buvo didelis autoritetas. Neprasta slidininkė buvau ir aš – jau laimėdavau Pasaulio slidinėjimo taurės varžybas, tapau SSRS čempione. Kai nesunkiai laimėjau paskutiniąsias atrankos varžybas, neabejojau, jog pateksiu į olimpinę rinktinę. 
 

Tiksliai nežinau, kokių distancijų varžybose dalyvausiu Kalgaryje. Per SSRS taurės varžybas išsikovojau teisę rungtyniauti ir estafetėje. 

Asmeninėse varžybose medalį, žinoma, bus sunku pelnyti, daug pajėgių varžovių, o estafetėje mes pasirengusios kovoti dėl aukso. 

Man didelį optimizmą kelia tai, jog Kalgaryje teks rungtyniauti aukštikalnių trasose, kuriose paprastai gerai jaučiuosi. 

Tačiau nerandu sau vietos, kai pagalvoju, o kaip reikės toliau gyventi, grįžus į namus. Būtinai pakviesiu į svečius pasižiūrėti, kokiame „firminiame“‘ kambaryje gyvenu. Trys žingsniai į priekį ir du į šoną. Kambarys – be jokių patogumų, virtuvės, netgi praustis reikia eiti kitur. Negi aš, olimpietė ir SSRS čempionė, nenusipelniau teisės gauti butą?“.

Kai V.Vencienė Kenmoro trasose (apie 100 km nuo Kalgario) finišavo, vos atgaudama kvapą sakė: „Visas jėgas atidaviau, nė trupučiuko jų nepasilikau. Jeigu vėl reikėtų stoti į startą, nė dešimties metrų neįveikčiau“. 

Distancijoje dar šliuožė penkios slidininkės, o švieslentė rodė, kad pirmauja V. Vencienė. Trasoje netrukus liko vienintelė R. Smetanina, kuri galėjo iš mūsų slidininkės atimti aukso medalį. Ji skaičiavo paskutiniuosius distancijos metrus, o prie V.Vencienės jau veržėsi žurnalistų ir fotografų minia. 

Jie skubėjo pasveikinti pirmąją Kalgirio olimpinių žiemos žaidynių čempionę, tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto trečiakursę. 

Po finišo visos sportininkės skundėsi, kad Kenmoro trasa buvo ypatingai sunki: statūs pakilimai, sudėtingi nusileidimai. Tik olimpinei čempionei V. Vencienei sunkioje trasoje didesnių keblumų nebuvo. 

„Per 10 dienų, kurias praleidome Kenmore, gerai išstudijavome trasą. Tiesiog mintyse žinojau, kur laukia įnoringas pakilimas ar klastinga nuokalnė.  Leidžiantis nuo kalnų, bijojau vieno: kad tik slidžių apkaustai nelūžtų. Tada būtų sudužusios visos mano svajonės.  Ar aš dabar laiminga? Nežinau. Švieslentėje matau, kad mano pavardė pirmoji, nespėju atsakinėti į jūsų, sporto žurnalistų klausimus, dalinti autografų. Vis dar netikiu, kad aš – olimpinė čempionė“, - kalbėjo V. Vencienė.

SSRS moterų rinktinės vyr. treneris Aleksandras Grušinas irgi tarė žodį:  „Vida buvo stipresnė už varžoves, ji distancijoje sugebėjo gerai paskirstyti jėgas. Po 5 km jos rezultatas buvo trečias, nuo lyderės buvo atsilikusi 13 sek. Po 7 km ji pakilo į antrą vietą, lyderei pralaiminėdama vos 0,2 sek. Pirmajame penketuke buvo keturios SSRS slidininkės“. 
 

Labai sunki Vidai buvo naktis. Kone visa Lietuva buvo sukalta ant kojų - V. Vencienė pateikė didžiulę staigmeną, pirmą sykį Lietuvos slidinėjimo istorijoje tapo olimpine žiemos čempione. 

Netilo skambučiai, žmonės Vidai linkėjo laimėti dar vieną medalį.  

Ypač daug džiaugsmo olimpinei čempionei suteikė LSSR vadovų telegrama, kuri atnešė žinią, jog Vilniuje jai jau paskirtas butas ir nereikės vargti studentų bendrabutyje. 

Vida Kalgaryje pelnė dar ir bronzos medalį 5 km distancijoje. 

Kam labiausiai dėkinga už šiuos medalius?, - Kenmore paklausiau Vidos

Mamai, treneriams, na, ir Raisai Smetaninai. 

Iš jos visada mokausi. Prisiminkit Leik Plesido olimpiadą. Kas vienintelį aukso medalį SSRS rinktinei pelnė? Smetanina. Kalgario olimpinės žaidynės Raisai buvo ketvirtosios. Jai jau 36-eri, o ji Kenmore pelnė sidabro ir bronzos medalius. Man Kalgaryje Raisa pasakė: „Dabar tu, Vida, vesk mūsų slidininkes į pergales“.       

Po mano laimėtų dviejų olimpinių medalių neabejojau, kad vieta kvartete garantuota. 

Iki paskutinės akimirkos nebuvo aišku, kas tos laimingosios keturios slidininkės. Jaučiu, kad treneriai manimi nepasitiki. 

Dar prieš išvykstant mums buvo pasakyta, kad tos slidininkės, kurios rungtyniaus 5 km distancijoje, dalyvaus ir estafečių varžybose. Vis vyliausi ir tikėjausi. 

Tačiau kai man tiesiai šviesiai buvo pasakyta, jog nestartuosiu, nes vieną aukso medali jau turiu ir reikia  leisti apdovanojimais pasidžiaugti ir kitoms.  

Jaučiuosi tarsi karštu vandeniu apiplikinta. Dar nė vienoje olimpiadoje nebuvo atvejo, kad aukso medalio laimėtojai neatsirastų vietos estafečių komandoje. 

Treneriai pirmenybę teikia dar nestartavusioms „čiuožėjoms“, nes čiuožėjo žingsnis greitesnis nei klasikinis stilius. 

Ne tas žodis. Komandos draugėms tikrai nebūčiau pamaišiusi laimėti aukso medalius. 

Suprasčiau rinktinės trenerius, jeigu taip būtų daroma per eilinės varžybas. Tačiau jeigu taip elgiamasi per olimpines žaidynes, tai SSRS olimpinės rinktinės treneriai tikrai neturi sąžinės.  

Vyliausi, jog į Lietuvą parvešiu du olimpinius medalius. O guk alėjau parvežti dar ir du auksinius.      

SSRS moterų rinktinės vyr. treneris A. Guščinas taip pakomentavo, kodėl komandoje neatsirado vietos mūsų slidininkei: „Vida šaunuolė, aš tikėjausi, jog ji neapvils. Olimpiadoje ji jau buvo dukart startavusi, jautėsi nuovargis, o rinktinėje dar buvo slidininkių, kurios nebuvo rungtyniavusios ir buvo kupinos jėgų.  Be to, Vida dar nebuvo tobulai įvaldžiusi čiuožėjo žingsnio. O jeigu ji distancijoje palūš, pritrūks jėgų? Kas tada? Olimpiada yra olimpiada, geriau nerizikuoti. Kaip per pasitarimą nusprendė SSRS rinktinės treneriai, taip ir padarėme. Neapsirikome. Tikiuosi, kad Vida ateityje bus viena iš tų SSRS rinktinės slidininkių, kuri gerai rungtyniaus ir klasikiniu, ir čiuožėjo žingsniu“.