Nuo entuziasto iki olimpinių čempionų

Nepriklausomos Lietuvos sportininkai žiemos olimpinėje sporto šventėje dalyvauja devintą kartą ir simboliškai turi devynis atstovus. O prieš 90 metų, 1928 m. vasario 13 d., kada imta rašyti mūsų žiemos olimpinė istorija, pradėjome nuo vieno entuziasto. 

 

Vasario 9-ąją Pietų Korėjoje prasidedančios žiemos olimpinės žaidynės iš viso bus 23-iosios. Mūsų olimpinė žiemos žaidynių istorija prasideda 1928 m. vasarį, kai į Šveicarijos žiemos kurortą Sankt Moricą, kuriame buvo surengta antroji žiemos olimpiada, išvyko vienas šalies atstovas – įvairių sporto šakų pradininkas ir populiarintojas Lietuvoje Kęstutis Bulota, Sankt Morice dalyvavęs greitojo čiuožimo varžybose. 

Tąkart į žaidynes susirinko 464 dalyviai (tarp jų buvo vos 26 moterys), atstovavę 25 šalims. Kartu su Lietuva žiemos žaidynėse debiutavo Estija, Vokietija, Nyderlandai, Rumunija, Liuksemburgas, Meksika, Argentina ir Japonija. Varžytasi keturių sporto šakų varžybose, kovota dėl 14 medalių komplektų. Po 86 metų Sočyje šie skaičiai buvo jau visiškai kitokie: sportininkų šešiskart, dalyvaujančių šalių pusketvirto karto, o medalių komplektų – net septynis kartus daugiau (2014 m. Sočyje dalyvavę 2873 sportininkai iš 88 valstybių kovojo dėl 98 medalių komplektų). 

Nors su žiemos žaidynėmis siejami kur kas kuklesni sirgalių lūkesčiai nei su vasaros, emociniu požiūriu žiemos žaidynės mums yra išskirtinės. Juk pirmasis po priverstinės pertraukos sportininkų sugrįžimas į tarptautinę areną ir su šiuo įvykiu susijęs emocijų pliūpsnis patirtas 1992 m. Albervilyje, į kurį vykę sportininkai turėjo pirmuosius Lietuvos Respublikos piliečių pasus. 

Su mūsų žiemos žaidynių dalyviais susiję trys rekordai, iš kurių dviejų kol kas nepavyko niekam nei pagerinti, nei pakartoti, o vienas yra keliskart pakartotas, bet nepagerintas. Jeigu būtų įmanoma objektyviai įvertinti intrigą ir išmatuoti, kiek laiko TV ekranuose šmėžavo lietuviška pavardė su trispalve šalimais, šie laurai irgi priklausytų žiemos olimpiečiui.

Tad skirdami didesnį dėmesį pačiam pirmajam tarpukario žiemos olimpiečiui ir dviem olimpiniams čempionams pažiūrėkime, kokį kelią teko įveikti geriausiems mūsų žiemos sportininkams iki Pjongčango žaidynių. 

Dalyviai: iš viso varžėsi 464 sportininkai (438 vyrai ir 26 moterys) iš 25 valstybių. 

Pirmasis tarpukario Lietuvos atstovas žiemos olimpinėse žaidynėse buvo Kęstutis Bulota. Šveicarijoje, Sankt Morice, vykusiose II žiemos olimpinėse žaidynėse jis dalyvavo visose ketveriose greitojo čiuožimo varžybose. Geriausiai jam sekėsi 10 000 m rungtyje, kurioje jis spėjo startuoti ir parodyti penktą rezultatą. Deja, šio nuotolio varžybos dėl atlydžio buvo nutrauktos, tad užimta penktoji vieta nėra galutinė. Kiti jo rezultatai: 500 m – 28, 1500 ir 5000 m – 25 vieta.

Pirmajam ir daugiau nei penkis dešimtmečius vieninteliam mūsų šalies žiemos olimpiečiui skaitvardį „pirmasis“ tinka pridėti ne kartą. Jis išbandė daugumą tuo metu praktikuotų ir Lietuvoje naujų sporto šakų. 1922 m. balandžio 23-iąją, kurią mes vadiname Lietuvos krepšinio gimimo diena, K.Bulota Kaune žaidė pirmąsias oficialias krepšinio, tada vadinto krepšiasvydžiu, rungtynes. Tais pačiais metais tapo pirmuoju šalies futbolo čempionu. 1922-aisiais K.Bulota pasiekė trišuolio Lietuvos rekordą, 1922 ir 1926 m. – sportinio ėjimo rekordą, 1927–1931 m. pirmasis galėjo vadintis ilgamečiu greitojo čiuožimo rekordininku. 1931 m. tapo šalies ledo ritulio čempionu, o po metų vasario 27 d. dalyvavo pirmose tarpvalstybinėse Lietuvos ledo ritulio rinktinės rungtynėse su Latvijos ekipa.  

Žiemos sporto šakas K.Bulota pamėgo Berlyne, kuriame studijavo inžineriją ir žaidė ledo ritulį. Daugiausia jo iniciatyva Lietuvoje buvo pereita prie kanadietiškų ledo ritulio tradicijų. 

Inžinieriaus statybininko mokslus baigęs K.Bulota kartu su kitu garsiu tarpukario sporto veikėju ir aviatoriumi Steponu Dariumi prisidėjo prie pirmojo Lietuvoje stadiono, dabar žinomo S.Dariaus ir S.Girėno vardu, statybos. Jie kartu su S.Dariumi parengė projektą, organizavo talkas stadionui statyti ir iš dalies finansavo. 

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą K.Bulota 1941 m. birželį buvo ištremtas į Sibirą. Bandydamas pabėgti iš lagerio buvo nušautas. 

Dalyviai: iš viso varžėsi 1272 sportininkai (998 vyrai ir 274 moterys) iš 49 šalių. Kovota dėl 39 medalių komplektų.

Antrojo lietuvio po K.Bulotos starto žiemos olimpinėse žaidynėse teko laukti 56 metus. Pirmajam iš Lietuvos sportininkų į olimpinę SSRS žiemos žaidynių rinktinę pavyko patekti biatlonininkui Algimantui Šalnai. Jo kelias iš gimtojo Ignalinos rajono iki tuometei Jugoslavijai priklausiusio Sarajevo buvo ilgas. 

„Aš dar mokykloje turėjau tikslą – buvau laiptelius nusipiešęs. Norėjau būti stipriausias klasėje, paskui norėjau būti stipriausias mokykloje, paskui norėjau būti stipriausias rajone, paskui norėjau būti stipriausias Lietuvoje, paskui norėjau būti stipriausias Sovietų Sąjungoje ir pasaulyje“, – filme „Algimantas Šalna: norėjau būti geriausias“ prisipažįsta olimpinis čempionas. 

Pasiekti dar mokykloje išsikeltus du paskutinius tikslus A.Šalnai pavyko 1983 m., kai jis tapo SSRS 20 km varžybų čempionu, o su estafetės komanda pelnė pasaulio čempiono vardą. Šie titulai lietuviui leido įsitvirtinti SSRS biatlono rinktinėje.

Vis dėlto Sarajeve 20 km lenktynėse A.Šalnai nebuvo suteikta proga startuoti. Jis dalyvavo 10 km individualiose sprinto varžybose, kuriose užėmė penktą vietą, nors nuo aukso teskyrė vienas taiklus šūvis. Užtat pasibaigus nervingoms 4x7,5 km estafečių varžyboms SSRS ketvertukas kartu su A.Šalna pasipuošė aukso medaliais. 

Kaip pasakojo lietuvio treneris SSRS rinktinėje Viktoras Mamatovas, įtemptas biatlono estafetės varžybas Sarajeve stebėjo ir tuometis Tarptautinio olimpinio komiteto vadovas Juanas Antonio Samaranchas.

Pasibaigus lenktynėms SSRS sporto vadovui jis pasakė, kad pirmą kartą pamatė tikras varžybas, nes jau manė, kad šią sporto šaką dėl menko populiarumo iš olimpinių žaidynių reiktų išbraukti.

Baigęs sportininko karjerą A.Šalna pusantrų metų dirbo SSRS biatlono moterų rinktinės treneriu ir šaudymo instruktoriumi. Sulaukęs JAV biatlono federacijos kvietimo 1991-ųjų pradžioje išvyko į Ameriką. 15 metų dirbo JAV vyrų ir moterų biatlono rinktinės vyriausiuoju treneriu, su savo auklėtiniais dalyvavo 1994 m. Lilehamerio, 1998 m. Nagano, 2002 m. Solt Leik Sičio, 2006 m. Turino žiemos olimpinėse žaidynėse. Nuo 2006 m. ieško gabių biatlonininkų ir dirba su jaunimu.

 

Dalyviai: iš viso žaidynėse rungtyniavo 1423 sportininkai (1122 vyrai ir 301 moteris). Jie atstovavo 57 šalims ir varžėsi dėl 46 medalių komplektų. 

Po ketverių metų į Kanados didmiestyje Kalgaryje vykusias žiemos žaidynes, perėjusi ne mažesnę nei jos pirmtakas A.Šalna mėsmalę SSRS stovyklose ir atrankos varžybose, tarp 301 šių žiemos žaidynių dalyvės buvo ir slidininkė Vida Vencienė. Jau pačią pirmąją žaidynių dieną, vasario 14-ąją, ji tapo didvyre – iškovojo 10 km klasikiniu stiliumi lenktynių aukso medalį. Šis lietuvės laimėjimas, regis, buvo netikėtas ne tik varžybų komentatoriams, operatoriams, bet ir SSRS rinktinės treneriams. 

„Galbūt tas medalis buvo planuotas ne man?“ – nepajutusi didelio rinktinės trenerių džiaugsmo šia pergale savo spėlionėmis dalijosi V.Vencienė. Įstrigo ir jos starto vaizdo įraše rusų komentatoriaus ne kartą kartoti žodžiai: „Abaidiot li naša Raisa Smetanina Venciene?“ („Ar aplenks mūsiškė Raisa Smetanina Vencienę?“). Betgi abi sportininkės tai pačiai SSRS komandai atstovavo, vienodas aprangas vilkėjo. 

Praėjus porai dienų po auksinio finišo perpus trumpesnėse 5 km klasikiniu stiliumi lenktynėse V.Vencienei vėl pavyko puikiai pasirodyti ir iškovoti antrą olimpinį medalį – bronzos. Tikėjosi slidininkė iš Lietuvos startuoti dar vienose varžybose – 4x5 km estafečių, bet dukart Kalgario medalininkei vietos SSRS estafetės ketvertuke neatsirado. O SSRS moterų estafetės komanda tapo olimpine čempione.

Beje, iki šiol nė vienam Lietuvos olimpiečiui – nei vasaros, nei žiemos – nėra pavykę per vienas žaidynes iškovoti dviejų individualių rungčių medalių. 

 

Dalyviai: žaidynėse dalyvavo 1801 sportininkas (1313 vyrų ir 488 moterys). Jie atstovavo 64 šalims ir kovojo dėl 57 medalių komplektų. Pirmąkart po nepriklausomybės atgavimo su savo vėliavomis varžėsi Lietuvos, Latvijos, Estijos sportininkai, o byrančios SSRS atletai susibūrė į Jungtinę komandą. Pirmąkart savo šalims atstovavo iš Jugoslavijos glėbio ištrūkusios Kroatijos ir Slovėnijos atletai. 

Galimybės mūsų šalies sportininkams žaidynėse vėl varžytis su savo trispalve teko laukti 64 metus. Pasakyti, kad į Albervilio stadioną įžygiuojant mūsų sportininkams ir sportinės delegacijos nariams lietuviai jautėsi pakiliai, būtų per silpna. Nesuvaidintos emocijos – žaviausia sporto pusė, įsukanti sportininkus ir žiūrovus. O kunkuliuojančias sporto emocijas pridėję prie patriotizmo ir begalinio entuziazmo gautume sunkiai antrąkart išgyvenamą visuotinę euforiją, kuri pirmose po nepriklausomybės atkūrimo olimpinėse žaidynėse lydėjo Lietuvos sportininkus, sirgalius, sporto ir šalies vadovus. 

Albervilyje startavo šeši mūsų atstovai – du slidininkai, du biatlonininkai ir dailiojo čiuožimo pora. Tarp šių sportininkų buvo ir olimpinė čempionė V.Vencienė. Jai Albervilyje olimpinio triumfo pakartoti nepavyko (nors kažin ar tai apskritai įmanoma, turint omenyje nuo LTOK pripažinimo iki žaidynių likusį 4 mėn. pasirengimo laiką ir sąlygas), bet, pasak jos pačios, emociniu požiūriu šios žaidynės sunkiai su kuo nors palyginamos. 

Iš visų mūsų sportininkų aukščiausią vietą užėmė V.Vencienė, kuri 15 km lenktynėse finišavo 11-a. Kiti jos rezultatai: 5 km – 19 vieta, 10 km – 28 vieta, 30 km – 16 vieta.

Slidininkas Ričardas Panavas aukščiausią 41 vietą užėmė 30 km varžybose (10 km – 54 vieta, 15 km – 50 vieta). Pirmasis Lietuvos delegacijos vėliavnešys biatlonininkas Gintaras Jasinskas 19-tas įveikė 20 km lenktynes (10 km lenktynėse liko 64-tas). Biatlonininkė Kazimiera Strolienė liko trečiame dešimtuke (7,5 km – 27 vieta, 15 km – 28 vieta). Sėkmingai įveikę atranką ir kilusius pilietybės barjerus Albervilyje penkerių žaidynių epopėją pradėjo šokėjai ant ledo Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas, tarp devyniolikos porų likę šešiolikti.

 

Dalyviai: iš viso varžėsi 1737 sportininkai (1215 vyrų ir 522 moterys) iš 67 šalių. Jie kovojo dėl 61 medalių komplekto. Albervilyje į Jungtinę komandą susibūrusios šalys Lilehameryje jau žengė su savo šalies vėliavomis – tokių valstybių buvo devynios. Kaip Čekijos ir Slovakijos atstovai įžygiavo buvusios Čekoslovakijos sportininkai.  

TOK nusprendus žiemos ir vasaros žaidynes rengti skirtingais metais, žiemos žaidynių ugnis olimpiniame stadione vėl suliepsnojo po dvejų metų. Į Norvegiją iš Lietuvos vyko tie patys šeši sportininkai kaip ir į Albervilį. Šiose žaidynėse Lietuvos vėliavnešio pareigos buvo patikėtos ledo šokėjui P.Vanagui. Tai buvo paskutinės olimpinės čempionės V.Vencienės žaidynės, kuriose ji dalyvavo kaip sportininkė. Lilehameryje ji geriausiai pasirodė 30 km lenktynėse klasikiniu stiliumi – finišavo 25-ta (15 km – 32 vieta, 5 km lenktynių nebaigė).

Kitam slidininkui R.Panavui aukščiausią vietą pavyko užimti ilgiausiose 50 km lenktynėse – 32-ą (10 km – 38 vieta, 15 km – 48 vieta, 30 km lenktynių nebaigė). 

Iš biatlonininkų geriausią rezultatą pasiekė K.Strolienė 7,5 km lenktynėse, kuriose ji finišavo 48-ta (15 km – 62 vieta). G.Jasinskas 10 km lenktynes baigė 55-tas (20 km – 58 vieta). 

Aukščiausią iš Lietuvos sportininkų vietą užėmė šokių ant ledo pora M.Drobiazko ir P.Vanagas – jie palypėjo keturiais laipteliais ir Lilehameryje liko dvylikti. 

 

1998 m. vasario 7–22 d. Naganas (Japonija)
 

Dalyviai: į Naganą pakovoti dėl 68 olimpinių medalių komplektų atvyko 2176 sportininkai (1389 vyrai ir 787 moterys) iš 72 valstybių. 

Teisę startuoti Japonijoje pelnė septyni mūsų šalies sportininkai. Per atidarymo ceremoniją vėliavą vėl nešė P.Vanagas. Trečiose žaidynėse dalyvavusi K.Strolienė startavo ne kaip biatlonininkė, o kaip slidininkė ir aukščiausią vietą užėmė 30 km lenktynėse – 55-ą. Joks kitas Lietuvos olimpietis nėra dalyvavęs žaidynėse kaip dviejų sporto šakų atstovas. Taip pat į trečias žaidynes nuvykusio R.Panavo geriausias rezultatas – 10 ir 30 km lenktynėse užimta 30 vieta (15 km – 42 vieta, 50 km lenktynių nebaigė).

Pirmąkart žiemos žaidynėse turėjome kalnų slidininką – JAV lietuvio Lino Mariaus Vaitkaus debiutas baigėsi 25 vieta greitojo nusileidimo varžybose. 

Žaidynių debiutantų slidininko Vladislavo Zybailos ir biatlonininko Liutauro Barilos užimtos vietos – apie šimtuko vidurį ir žemesnės. Aukščiausiai pakilo šokėjai ant ledo M.Drobiazko ir P.Vanagas – užėmė žaidynėse prizinę aštuntą vietą.

 

Dalyviai: į Jutos sostinę susirinko 2399 sportininkai (1513 vyrų ir 886 moterys) iš 78 šalių. Tiek pat, kiek atvyko šalių atstovų, buvo ir medalių komplektų – 78.

Į šias žiemos žaidynes vyko gausiausia iki tol mūsų žiemos sportininkų delegacija – aštuoni atstovai. Per atidarymo ceremoniją vėliavą nešė ketvirtose žaidynėse dalyvavęs slidininkas R.Panavas. 15 km klasikiniu stiliumi varžybose Lietuvos vėliavnešys pasiekė aukščiausią 39 vietą iš visų mūsų slidininkų, kurių Solt Leik Sityje startavo daugiau nei įprastai – keturi (be R.Panavo, dar varžėsi V.Zybaila, Vadimas Gusevas ir Irina Terentjeva). Be 17-metės I.Terentjevos, olimpinį krikštą gavo iškart po žaidynių pilnametystės sulaukusi biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė.

Solt Leik Sityje pasiekta kol kas aukščiausia nepriklausomos Lietuvos žiemos sportininkų vieta. Šokėjai ant ledo M.Drobiazko ir P.Vanagas vėl tapo olimpinių žaidynių prizininkais – liko penkti. Beje, senos užkulisinės kalbos apie ne visada objektyvų dailiojo čiuožimo trenerių darbą šiose žaidynėse išsiveržė viešu čiuožėjų nepasitenkinimu ir priimtu sprendimu sportinių porų varžybose skirti dvi pirmas vietas. Mūsų ledo šokėjai buvo surengę net specialią spaudos konferenciją.

 

Dalyviai: į Turiną pakovoti dėl 84 olimpinių medalių komplektų atvyko 2508 žiemos atletai (1548 vyrai ir 960 moterų). Šalių susirinko rekordiškai daug – 80, bet pirmąkart jų buvo mažiau nei olimpinių rungčių. Šiose žaidynėse vienintelį kartą pasirodė tokia valstybė, kaip Serbija ir Juodkalnija.

Turine vėl buvo septyni mūsų šalies atstovai. Per atidarymo ceremoniją vėliavą nešė Lietuvos olimpinės misijos vadovė, olimpinė čempionė V.Vencienė. Po pertraukos mūsų sportininkų gretose vėl buvo kalnų slidininkas: dviejose rungtyse startavęs Vitalijus Rumiancevas 44-tas pasiekė vienos finišą – slalomo.

Kitiems dviem debiutantams biatlonininkui Karoliui Zlatkauskui ir slidininkui Aleksejui Novoselskiui sekėsi prasčiau (biatlonininkas finišavo paskutinis, slidininkui dvejų lenktynių iš trejų baigti nepavyko). Nudžiugino antrose žaidynėse dalyvavusi D.Rasimovičiūtė, kuri 7,5 km sprinto lenktynėse užėmė 18 vietą.

Įspūdingą olimpinį penkerias žaidynes trukusį pasirodymą Turine baigė ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas, čia ir vėl užėmę aukščiausią iš visų lietuvių vietą – septintą. 

 

Dalyviai: į Kanadą atvyko 2566 sportininkai (1522 vyrai ir 1044 moterys) iš 82 šalių. Jie rungėsi dėl 86 medalių komplektų.

Kanadoje rungtyniavo šeši mūsų šalies žiemos sportininkai – 4 slidininkai, kalnų slidininkas ir biatlonininkė. Per atidarymo ceremoniją Lietuvos vėliavą nešė trečiųjų žaidynių dalyvė slidininkė I.Terentjeva.

V.Vencienė į 1988-aisiais jai auksu ir bronza suspindusią Kanadą vyko kaip Lietuvos olimpinės misijos vadovė.

Iš keturių slidininkų geriau sekėsi žaidynių debiutantams nei senbuviams: Mantas Strolia su Modestu Vaičiuliu komandų sprinto varžybose užėmė aukščiausią iš lietuvių 18 vietą. Stabiliai rungtyniavo

D.Rasimovičiūtė – dukart pateko į trisdešimtuką (7,5 km sprintas – 25 vieta, 15 km – 30 vieta). Kalnų slidininkas V.Rumiancevas didžiojo slalomo lenktynes baigė 59-tas. 

 

Dalyviai: naujos žaidynės – nauji rekordai. Galimybę startuoti Sočio žaidynėse pelnė daugiausia iki tol sportininkų – 2873. Ir šalių dalyvavo rekordiškai daug – 88. Daugiausia akrobatinių sporto šakų sąskaita prasiplėtė olimpinė programa – buvo kovojama dėl 98 medalių komplektų.

Į Sočį vyko gausiausia iki šiol mūsų sportininkų delegacija – devyni. Mums šios žaidynės buvo paženklintos debiuto žyme: iš devynių sportininkų debiutavo net septyni (rinktinės senbuviai – D.Rasimovičiūtė ir antrąsyk jose dalyvavęs V.Strolia). Aukščiausią 16 vietą (1500 m greitojo čiuožimo varžybose) užėmė dviguba debiutantė – mūsų olimpinėje rinktinėje naujos sporto šakos atstovė Agnė Sereikaitė. Po vienų žaidynių pertraukos vėl turėjome ledo šokių porą – atidarymo ceremonijos vėliavnešys Deividas Stagniūnas su Isabella Tobias liko 17-i. Kalnų slidinėjimo varžybose pirmąkart debiutavo mergina – Ieva Januškevičiūtė. Be jos, dalyvavo dar vienas jaunas kalnų slidininkas – Rokas Zaveckas.

Vis dėlto po šių žaidynių garsiausiai ir ilgiausiai skambėjo debiutanto Tomo Kaukėno pavardė. 20 km lenktynėse sukūręs neįtikėtiną intrigą ir iki paskutinės ugnies linijos pirmavęs biatlonininkas privertė pasijaudinti ne tik Lietuvos sporto gerbėjus, bet ir tituluotus savo varžovus. Nors galiausiai triskart prašovęs T.Kaukėnas užėmė 23 vietą, galima drąsiai sakyti, kad Lietuvos trispalvė šalia sportininko pavardės per vienas individualias varžybas televizijos ir stadiono ekranuose dar niekada nebuvo taip ilgai rodyta.

*  *  *