Prieš sezoną – ir šventės, ir galvosūkiai

Kovo 3 d. Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo rinktinė, kurioje apie 30 irkluotojų, išvyksta į trijų savaičių treniruočių stovyklą Portugalijoje. 

Ši diena įsimintina kanojų irklavimo rinktinės treneriui Kazimierui Rėksniui. Kovo 3 d. jo gimtadienis, sukanka 44-eri, kovo 4 d. – vardadienis, o Vilniuje tomis dienomis vyksta tradicinė Kaziuko mugė.

„Tikrai prieš išvykdamas į Portugaliją simboliškai aplankysiu Kaziuko mugę. Juk tai man – triguba šventė“ – šypteli K. Rėksnys.

Tai – jau antroji geriausiųjų Lietuvos irkluotojų išvyka į Portugaliją šiemet. Iš Portugalijos sportininkai buvo sugrįžę vos prieš pusantros savaitės. Pirmojoje stovykloje, taupant Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos pinigus, irkluotojai treniravosi vieni, be savo trenerių. Šiandien į treniruočių stovyklą jau išvyksta ir treneriai. 

Kada pradėjote rengtis naujam irklavimo sezonui?, - paklausėme K. Rėksnio. 

Pasirengimas naujam sezonui prasidėjo sausio mėnesį slidinėjimo treniruočių stovykla Bulgarijoje. 
 

Irkluotojai buvo išvykę be savo trenerių ir treniravosi toje vietoje, kurią surado ir jau daug metų žiemą ten važinėja slidinėti akademinio irklavimio atstovas Mindaugas Griškonis.

Antrojoje treniruočių stovykloje Portugalijoje vasario mėnesį pagrindiniai rinktinės nariai ir keli jauni atletai jau irklavo. 

Iš mūsų grupės irkluotojų geriausiai slidinėja Vadimas Korobovas, kuris jau kelerius metus iš eilės per treniruotę nušliuožia 50 kilometrų. Gal ir nereikėtų tiek kilometrų įveikti, tačiau vieną kartą per metus galima išsikelti sau tokį tikslą. Tai parodo, kad sportininkas yra valingas, užsispyręs.
 

Henrikas Žustautas ne taip gerai slidinėja, tačiau slidinėjimas yra ypač geras bendram fiziniam pasirengimui. 

Ankstesniais laikais slidinėjimas irkluotojams buvo kone privalomas, netgi būdavo rengiamos varžybos. Nemažai tų pačių žmonių žiemą susitinkame slidinėjimo trasose, o vasarą – irklavimo takeliuose.       

Mano nuomone, ten pačios geriausios sąlygos. Treniruojamės puikioje Montemoro  irklavimo bazėje. Ten valtimis pasirūpina jų gamintoja „Nelo“. Yra daug galimybių nuvykti kitur, bet ten iškyla valčių problema. 
 

Mūsų rinktinė nemaža, mums visiems pasiūlytos pačios naujausios valtys. Mano auklėtinis Vadimas Korobovas praėjusiais metais išbandė pačią naujausią „Nelo“ gamybos vienvietę kanoją, kuri jam tiko ir iki šiol ją irkluoja. 

„Nelo“ gamintojai Vadimui tą valtį padovanojo kaip gabiam, perspektyviam sportininkui. Šiek tiek senesnio kodelio kanoją dar anksčiau gavo ir Henrikas Žustautas. 

Ne, ten dirba labai daug kitų šalių irkluotojų. Portugalijoje nuolat sutinkame Vengrijos, Čekijos, Rusijos, Danijos, kitų šalių atstovus. 

Stipriausi sportininkai paprastai irkluoja vienvietes valtis. Jeigu, tarkime, Vadimas Korobovas sėstų į dvivietę kanoją, nepasiektų tokių rezultatų, kokius pasiekia irkluodamas vienvietę valtį. Nemanau, kad jo dvivietė kanoja per Europos čempionatą patektų į finalą. Dėl konkurencijos ir žiūrint į ateitį, mano geriausi auklėtiniai šiemet bus priversti irkluoti ir dvivietę kanoją. 
 

Kad būtų sveika konkurencija, Lietuvoje reikėtų turėti bent dvi didesnio meistriškumo dviviečių kanojų įgulas.

Iš pajėgesnių dviviečių šiandien tėra viena: trenerio Egidijaus Gusto auklėtiniai kauniečiai Jevgenijus Kuračionokas ir Osvaldas Murza. 

Kol kas sunku pasakyti, kokia bus mano auklėtinių dvivietė kanoja, kas su kuo susės. Galbūt, neblogas galėtų būti patyrusio Henriko Žustauto ir jauno, talentingo Iljos Davidovskio duetas. 

Gali atsitikti taip, kad tie keturi kanojininkai tarp savęs keisis. Labai puikus pavyzdys – akademiniame irklavime.  Treneriai sprendė įvairius variantus, kol galop sulipdė pasaulio ir Europos čempionę porinę keturvietę. 


 

200 m sprinto distancijos nėra išbrauktos iš pasaulio ir Europos čempionatų programos, tačiau Henrikui ir Vadimui sakau, kad bent kuriam laikui jie primirštų tą sprinto nuotolį.   
 

Jeigu galvosi apie tą distanciją, ji pasąmonėje ir liks: per treniruotę sportininkai  irkluos 1000 m nuotolį, o galvos apie 200 m atkarpą. 

Jau geriau maksimaliai atiduoti visas jėgas olimpinei 1000 m distancijai, o tik vėliau galvoti apie 200 m nuotolį. 

Dabar Henrikas su Vadimu bus varžovai kone per kiekvienas varžybas, irkluos tą patį nuotolį. 

Tačiau kai grupėje yra tokių žmonių, jie padeda vienas kitam tobulėti, o stipriausias važiuos į čempionatus ir varžybas.  

Kai prisimenu savo sportavimo laikus, vos ne 10 metų Lietuvoje buvau vienintelis pajėgesnis kanojininkas, neturėjau rimtų varžovų. 

Jeigu būtų buvusi gera grupė, galbūt, ir mano rezultatai būtų geresni. Dabar per Europos čempionatus pelniau vos vieną bronzos medalį keturviečių varžybose.  

Per pasaulio čempionatus vienviečių kanojų lenktynėse mano aukščiausia užimta vieta – 14-a, o Europos - 11-a.       

Neeiliniai Henriko Žustauto parodymai. Ideali jo kraujotakos sistema, geresnė, ko gero, ir negali būti. Labai geras pulsas, greitas atsigavimas. 
 

Tokiais duomenimis pasižymi tik geriausi pasaulio irkluotojai stajeriai. Tačiau Henriko organizmas per mažai pasisavina deguonies, o tai distancijoje labai svarbu. Tačiau galima daryti išvadą, kad, laikui bėgant, Henrikas gali pasiekti puikių rezultatų. O Vadimo testai kitokie: deguonies įsisavinimas aukštas, tačiau ne tokia gera kraujotakos sistema. 

Abiem norint sėkmingai irkluoti 1000 distanciją, laukia ilgas ir kruopštus darbas.  Tačiau abu sportininkai nusiteikę pozityviai. 

Kaip parodė Vadimo Korobovo rezultatai, per suaugusiųjų čempionatus jis jau patenka į finalus, o tarp savo amžiaus grupės irkluotojų pelno medalių.  
 

Gi Henrikui Žustautui dar reikia daug padirbėti. Gal mes per daug greitai, vos po  vienerių metų norime pasiekti tokių rezultatų, kaip sprinte. 

Tačiau pabrėžiu: taip nebūna, reikia laiko, nes viską reikia keisti iš pagrindų. Pasaulyje yra tik du kanojininkai vienvietininkai iš Brazilijos ir Čekijos, kurie pelno medalių ir sprinto, ir 1000 m distancijose. 

Grupėje yra šeši jaunesnio ir šeši kiek vyresnio amžiaus irkluotojų, kurie jau eilę metų per Lietuvos jaunių ar jaunučių žaidynes tampa prizininkais. Tačiau dar neaišku, ar tie 14-15 metų jaunuoliai nori būti gerais irkluotojais, nes kažkur vieną mėnesį ima ir pradingsta. 
 

Kai save prisimenu, kada jaunystėje aktyviai sportavau, irklavimas man buvo pirmoje vietoje, o išdaigų pasitaikydavo retai. Tai natūralu, gi šiandienos jaunimo tie „šposeliai“ per ilgai užtrunka.

Prie mano grupės prisijungė dar vienas talentingas irkluotojas, buvęs visaginietis Ilja Davidovskis, kuris studijuoja Lietuvos edukologijos universiteto pirmame kurse. 

Eilę metų iš vienų ar kitų varžybų mokiniai parveža medalių. Tikiuosi, kad jie tas gražias tradicijas pratęs ir šiemet, pasieks ne prastesnių rezultatų nei ankstesniais metais.