Irkluotojams – finansinis iššūkis

Lietuvos irkluotojai, pastaraisiais metais džiuginę svariomis pergalėmis, greičio nežada mažinti ir šiemet. Po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių su rinktine atsisveikino tik bronzinė prizininkė Donata Vištartaitė-Karalienė, o visi kiti irkluotojai rengiasi naujiems išbandymams. 

Žurnalo „Olimpinė panorama“ pašnekovas – praeityje buvęs puikus irkluotojas, o dabar Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) prezidentas Dainius Pavilionis. 

Pirmasis didelis iššūkis – pasikeitęs finansavimas. LIF įgis daugiau savarankiškumo, nes gavus pinigų reikės galvoti, kaip juos atsakingai ir efektingai panaudoti. Gera ar bloga naujoji sistema, parodys ateitis. Šie pokyčiai – nemažas iššūkis federacijai. 
 

Finansavimas savarankiškumui, kūrybai davė tam tikrą postūmį – verčia galvoti, kokį modelį susikurti pačioje federacijoje, kad būtų išlaikytas tas pats elitas, perspektyvinė grupė. Žinoma, daug kas kartosis, nieko naujo neišrasim. Tačiau federacijoje reikia susitvarkyti taip, kad būtų racionaliai panaudoti pinigai ir pasiekti maksimalūs rezultatai. 
 

Mūsų elito sportininkai dar praėjusiais metais priklausė Lietuvos olimpiniam sporto centrui, jiems buvo sėkminga naujojo olimpinio keturmečio pradžia. Pelnyta medalių, tapta čempionais ir prizininkais, moterų dvivietė ir vyrų keturvietė pripažintos geriausiomis 2017-ųjų šalies komandomis. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos irkluotojai iš olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų parvežė 29 medalius. 

Visus pripratinome prie gerų rezultatų, tapome pavyzdžiu kitų sporto šakų atstovams. Per 2017-ųjų pasaulio ir Europos čempionatus mūsų vyrų porinės keturvietės pelnyti aukso medaliai – tai kryptingo penkerių metų darbo rezultatas. Auksinė įgula iš niekur neatsirado. 

Antruosius olimpinio ciklo metus geriausi Lietuvos irkluotojai (merginų porinė dvivietė, vyrų porinė ir pavienė keturvietės bei Saulius Ritteris) pradėjo slidinėjimo treniruočių stovykla Italijoje. Joje sportininkai ne tik slidinėjo, bet ir stiprėjo fiziškai. 

Mindaugas Griškonis, kaip ir ankstesniais metais, slidinėti pasirinko Bulgariją. Treniruočių stovykloje Italijoje su mūsų irkluotojais dirbo treneriai Mykolas Masilionis ir Virgaudas Leknickas. Italijoje buvo ir mūsų rėmėjas šveicaras Werneris Hansas Zwimpferis – buvęs puikus irkluotojas, olimpietis, be to, glaudžiai susijęs su slidinėjimu. Šveicaras mūsų irkluotojams Italijoje nemažai padėjo. 

Taip, jis mūsų irkluotojus rengs ir šiemet. Lietuvos rinktinės konsultantas dabar turi pareigų Tarptautinėje irklavimo federacijoje (FISA), yra besivystančių šalių irklavimo plėtros direktorius. Džiaugiamės, kad jis mūsų irkluotojams ir treneriams perdavė daug patirties. Giovanni – ne tik puikus treneris, bet ir geras psichologas. 

Į duobę Lietuvos irklavimas tikrai buvo įkritęs. Turėjome tik vienvietininką M.Griškonį, kuris pelnydavo medalių. Bet jau per Londono olimpines žaidynes finale rungtyniavo ir šešta liko porinės dvivietės įgula S.Ritteris su Rolandu Maščinsku, vienvietininkė D.Vištartaitė užėmė aštuntą vietą. 
 

Pasaulio jaunių čempionėmis tapo Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė, o pasaulio jaunimo iki 23 m. čempionais – Dominykas Jančionis ir Aurimas Adomavičius. Šios pergalės pasiektos, kol G.Postiglione dar nebuvo rinktinės konsultantas. 

Mūsų irkluotojų pagrindas buvo geras, bet iki medalių trūko kažkokio postūmio, sustygavimo. G.Postiglione į mūsų rinktinę atėjo 2013-aisiais. Tada buvo gana gera situacija, su didžiuoju sportu atsisveikino ir treneriu pradėjo dirbti dabartinis rinktinės treneris Mykolas Masilionis. 

Konsultuojant prityrusiam specialistui ėmė burtis perspektyvi komanda. Dirbant kryptingai prie elito sportininkų savo meistriškumu pradėjo artėti jaunimas, kuris turėjo galimybę treniruotis su suaugusiais. 

Dažniausiai merginos gerų rezultatų pasiekia vėliau negu vyrai. Gerų irkluotojų trūkumą jautėme ir anksčiau. Prie Lietuvos olimpinio sporto centro subūrėme merginų irkluotojų grupelę, bet iš šešių teliko dvi. Keturios irkluotojos pradėjo mokytis Vilniaus Ozo gimnazijoje, jas treniruoja Vladislavas Sokolinskis. Po motinystės atostogų į irklavimą sugrįžo Lina Šaltytė-Masilionė. Kaip bus toliau – žiūrėsime.  

Turėjome 2,5 etato – tiek ir išliko. Dirbti priėmėme rinktinės trenerius Mykolą Masilionį ir Kęstutį Keblį, o didelis mūsų irkluotojų pagalbininkas Robertas Tamulevičius yra perpus treneris ir perpus mokslininkas.

Ankstesniais metais irkluotojus kuravo pasaulio ir Europos baidarių irklavimo čempionas Egidijus Balčiūnas, dirbantis Lietuvos olimpiniame sporto centre direktoriaus pavaduotoju. Šiemet jo paprašėme tapti elito irkluotojų kuratoriumi rengiantis 2020 m. Tokijo olimpinėms žaidynėms. 

Puoselėjame idėjų, kurios dar tik dėliojasi, kaip toliau dirbti su mūsų irklavimo centrais. Kadangi sportas pereina į Švietimo ir mokslo ministerijos globą, reikės kalbėtis dėl Ozo gimnazijos, nes mums ypač aktuali irkluotojų pamaina, reikalinga perspektyvinė irkluotojų grupė, kurios sportininkai kasmet papildytų suaugusiųjų rinktinės gretas.

Vilniaus Ozo gimnazija dabar mums nelabai tinka, nes visas irklavimo centras yra Trakuose, kur puikios sąlygos irkluoti. Trakuose būtų gerai turėti Ozo gimnazijos filialą, irkluotojų klasę, kurią galėtų lankyti ir jaunieji baidarininkai bei kanojininkai. Būtų keista kažką nauja kurti Vilniuje, juk viską turime Trakuose. Tik reikia politinės valios leisti mums Trakuose turėti gimnazijos filialą. Tada būtų išspręstas ir perspektyvinės grupės klausimas. Mano tėvas Jonas Pavilonis su legendiniu irkluotoju ir tuomečiu Trakų internatinės sporto mokyklos direktoriumi Zigmu Jukna, kurie dabar abu jau šviesaus atminimo, bei su irklavimo treneriu V.Sokolinskiu sovietmečiu buvo subūrę pirmą internatinę grupę, davusią puikių rezultatų. 

Dabar mes nieko naujo neišradinėjame, siekiame panašaus varianto. Trakuose treniruotųsi ir rinktinės branduolys, ir perspektyvinės grupės jaunimas. Kiti miestai, kuriuose kultivuojamas irklavimas, taptų mūsų mini centrais, iš kurių į Trakus būtų siunčiami perspektyviausi sportininkai. Irklavimas – vyresnio amžiaus sportininkų šaka, todėl norėtųsi, kad miestų treneriai dirbtų ir su vyresnio amžiaus sportininkais. 

Pastaraisiais metais rimtas irklavimo centras atsirado Kupiškyje, kur irkluotojus ugdo du etatiniai treneriai. Čia rengiame LIF taurės trečiojo etapo varžybas, šį miestelį pamėgo ir studentai, ten vyksta Lietuvos aukštųjų mokyklų irklavimo pirmenybės. Kupiškėnai turi gerų norų statyti irklavimo bazę, jau yra parengtas techninis projektas. 
 

Prieš ketverius metus buvo parinkta vieta bei parengtas detalusis planas ir techninis projektas Vilniaus irklavimo bazei statyti. Laukiame miesto savivaldybės noro tęsti pradėtą projektą. 2017-aisiais per geriausių Vilniaus sportininkų apdovanojimus buvo įteikti prizai ir simbolinės plytos. Kaip taikliai pastebėjo viena iš nominančių M.Valčiukaitė, tebūna ta plyta naujos irklavimo bazės Vilniuje pamatinė plyta. 

Prieš trejus metus irklavimas atsirado Telšiuose, dabar ten dirba dvi trenerės. Žemaitijos sostinėje jau išugdytos Lietuvos jaunių ir suaugusiųjų čempionės. Keturios jų sportininkės šiuo metu mokosi Vilniaus Ozo gimnazijoje ir nori tapti geromis irkluotojomis. 

Prieš šešerius metus radome naują varžybų vietą – Vilhelmo kanalą Klaipėdos rajone, kur rengiame LIF taurės pirmojo etapo varžybas. Vilhelmo kanalas – ideali vieta ilgųjų nuotolių varžyboms rengti. Klaipėda laikoma Lietuvos irklavimo pradininke. 1885-aisiais joje buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje irklavimo klubas „Neptūnas“. Uostamiestyje dabar pradėta irklavimo bazės rekonstrukcija, buriama irkluotojų klasė. 

Trenerių problema ir toliau išlieka labai rimta. Turėjome sudarę partnerystės sutartį su Lietuvos sporto universitetu (LSU), puoselėjome viltį netgi atgaivinti buvusią irklavimo katedrą. Bet dabar, kai LSU ketinama sujungti su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, viskas pakibo ore. 
 

LSU baigė ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių medalininkė D.Vištartaitė-Karalienė, labai norėtume, kad ji dirbtų trenere. Daug patirties ir žinių turinčiai irkluotojai būtų atviros visos durys. Ją šnekinome ir mes, ir G.Postiglione, bet kol kas teigiamo atsakymo nesulaukiame. 

Džiaugiamės, kad Kaune trenere pradėjo dirbti Birutė Šakickienė, su kuria siejame nemažai vilčių. Džiugu, kad Kaune gera mero Visvaldo Matijošaičio valia rengiamas techninis projektas Lampėdžių irklavimo bazei rekonstruoti. 

Kas pusantro mėnesio irkluotojai dalyvaus kontrolinėse varžybose, per kurias bus tikrinamas jų bendras fizinis pasirengimas. Irkluotojams bus svarbi Pjediluko (Italija) regata balandžio mėnesį, o pagrindinės atrankos varžybos vyks gegužę Trakuose, po kurių ir bus formuojamos įgulos. 
 

Čia didelių pokyčių neplanuojame, bet, kaip juokauja G.Postiglione, jau turime daug gerų irkluotojų, taigi galime ir aštuonvietę sudaryti. O jeigu rimtai, tai aštuonvietė – ypač sudėtinga valtis, netgi didelės šalys nepajėgia suburti pajėgios aštuonvietės. Apie tokią įgulą, žinoma, galima pasvajoti, prisiminti legendinę „Žalgirio“ aštuonvietę, tačiau šiandien reikia džiaugtis tuo, ką turime.  

Trakų irklavimo bazei reikalingos investicijos, todėl kartu su Lietuvos olimpiniu sporto centru bandome gauti europinių pinigų sporto bazei renovuoti. Parengtas energetinio efektyvumo projektas atiduotas į Energetikos ministeriją, laukiame pritarimo. Trakų irklavimo bazė yra unikali, į ją reikia investuoti ir turėti ne tik Lietuvos, bet ir Rytų bei Šiaurės Europos šalių irklavimo centrą.
 

Kadangi G.Postiglione yra atsakingas už besivystančių šalių irklavimo plėtrą, jis turi daug gražių idėjų ir pasiūlymų. Kalbėjo su norvegais, suomiais, švedais, latviais, estais ir Trakuose norėtų kasmet surengti po dvi treniruočių stovyklas jų perspektyviems sportininkams, o po to suorganizuoti kontrolines varžybas.  

Išskyrus Trakų irklavimo bazę, kitos nėra nei renovuotos, nei rekonstruotos. Gerai sutvarkytos ir normalios bazės – didelė motyvacija ir stimulas jaunimui sportuoti. Trakai nuolat minimi ir kaip rimta vieta tarptautinėms regatoms rengti. Turime istorinę galimybę 2022-aisiais čia surengti pasaulio suaugusiųjų čempionatą, esame vieni iš kandidatų. Tai būtų pirmasis Lietuvoje olimpinės sporto šakos pasaulio suaugusiųjų čempionatas. 

Bet reikalingas rimtas Vyriausybės palaikymas. Viena LIF negali prisiimti tokios didžiulės atsakomybės. Visi šneka apie tai, kiek reikia investuoti, bet nekalba apie tai, kiek pinigų sugrįžta. FISA vienija daugiau nei 140 pasaulio šalių, kuriose kultivuojamas irklavimas. 2012–2017 m. Trakuose surengti jaunių ir jaunimo pasaulio čempionatai Lietuvai atsipirko tris keturis kartus. 
 

2019-aisiais Trakuose numatytas pasaulio jaunimo čempionatas, bet vėlgi reikalingos Vyriausybės garantijos ir geranoriškas pritarimas, kad jam pasirengtume sklandžiai.