87 metai - ne kliūtis skrieti nuo kalnų

Iki šiol šalies olimpiečiams talkinantis profesorius J.Skernevičius žiemą šliuožia kalnų ir lygumų slidėmis, o vasarą plaukioja ir mina dviračio pedalus.

Profesorius Juozas Skernevičius džiaugėsi užsitęsusia šiemetine žiema, kuri jį sugrąžino į jaunystę ir leido iki soties paslidinėti bei nuvažiuoti į kalnus

Netgi ir pačius didžiausius šalčius J. Skernevičius prie Žaliųjų ežerų savo pamėgtoje trasoje kiekvieną dieną slidėmis įveikdavo po 15 km.

„Kai tik būna palankios oro sąlygos, paprastai slidinėju gana dažnai. 15 km distanciją, o tai nėra daug, stengiuosi neskubėdamas nušliuožiu per kokias porą valandų. Tai – pakankamas krūvis mano organizmui, kad jis būtų stiprokas. Jeigu sniegas būna šlapias ir slides reikia tepti skystais tepalais, tada slidinėti netraukia. Slides pakeičiu į dviračių treniruoklį“, - sako profesorius.

Žinome dar vieną jūsų pomėgį – kalnų slidinėjimą, ar dažnai leidžiatės nuo kalnų?

Retas atvejis, kad nuo 1982-ųjų praleisčiau išvykas į kalnus. Arba jas pats planuoju, arba derinuosi prie kitų, kad jiems galėčiau padėti įsisavinti kalnų slidinėjimo techniką.

Tai gana sudėtingas dalykas. Išvykas į kalnus dažniausiai derinu prie savo šeimos. Slidinėjome daug kur: Prancūzijos, Austrijos, Šveicarijos, Italijos Alpėse, Apatitų, Kaukazo, Tian Šanio, Balkanų pusiasalio, Rumunijos, Bulgarijos, Serbijos kalnuose.

Keista mano prigimtis: didžiausią malonumą patiriu ne leisdamasis nuo kalno ir atlikdamas gražius posūkius, bet tada, kai mano mokiniai atlieka gražius posūkius ir sėkmingai nusileidžia nuo kalno.

Norėčiau, kad merginos ir vaikinai, nuvykę į kalnus, savo kūno formomis jo neterštų, o puoštų.

Vasaryje buvote išvykęs slidinėti į Italijoą, kaip sekėsi?

Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad man reikia pailsėti slidinėjant nuo kalnų. Buvau išvykęs su sūnaus Arvydo visa šeima bei jo vaikų draugais, iš viso mūsų buvo dešimt.

Slidinėjome viename geriausių pasaulio kurortų – Madona di Kampiljuje, Alpėse.

Šįkart namie liko mano dukra Rūta, stipriausia mūsų šeimos kalnų slidininkė, praeityje - Lietuvos čempionė ir prizininkė.

Praėjusiais metais per varžybas kalnuose jai nutrūko kelio raiščiai. Rūtai buvo padaryta operacija ir ji šiemet praleido išvyką.

Italijoje turėjau du tikslus: vienas - mano sūnus ir anūkė Ona dalyvavo Lietuvos kalnų slidinėjimo mėgėjų čempionate, todėl reikėjo jiems padėti, ir kitas - pačiam paslidinėti.

Labai džiaugėmės, kai anūkei pavyko tapti šalies mėgėjų čempione. Per varžybas pasitaikė prastas oras, labai snigo, buvo rūkas.

Slidinėjome keturias dienas. Kiekvieną dieną nuo kalno ne leisdavausi, o tiesiog skraidžiau po 10 kartų. Kalnas buvo ganėtinai didelis, keltu į jo viršų reikėdavo keltis apie 20 min. Kalnų slidinėjimo trasoje tokio mažiaus žmogaus, kaip aš, nemačiau.

Perkant bilietą į keltuvą kasininkės paklausiau, ar pensininkams daromos nuolaidos. Ji manęs paklausė, o kiek man metų. Atsakiau: 87. Kasininkė net atsistojo ir per langelį pažiūrėjo, ar man jau iš tikrųjų tiek, ar nestoviu su lazdele rankose.

Gero lygio slidininkė buvo jūsų žmona, dabar jau šviesaus atminimo Birutė Skernevičienė, pajėgi kalnų slidininkė buvo dukra Rūta, o ar anūkai jau irgi važinėja slidėmis?

Turiu penkis anūkus ir keturias proanūkes. Neslidinėja tik viena proanūkė, kuriai dar tik pusantrų metukų. Mano visa šeima gyvena slidinėjimu ir kalnų slidinėjimu.

Daug metų atidavėte slidinėjimui, o kada jūsų gyvenime atsirado kalnų slidinėjimas?

Aktyviai slidinėjau 13-14 metų, įvykdžiau sporto meistro norą, 30 metų dirbau Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyr. treneriu.

Slidinėjimas – tai mano gyvenimo dalis, įaugęs manyje. Jeigu negalėsiu slidinėti ar leistis nuo kalnų, nebūsiu aš, o kitas- nukaršęs senelis.

Kalnų slidinėjimą pamėgau dukrai Rūtai pradėjus domėtis šia sporto šaka. Lygumų slidinėjimas jai nepatiko ir pabandėme kalnų slides.

Turėjau daug mokytis ir studijuoti kalnų slidinėjimo paslaptis. Su Rūta tekdavo daug keliauti po pasaulį, ją rengti varžyboms.

Vasarą – dviračiai, plaukiojimas Žaliuosiuose ežeruose, o žiemą - slidinėjimas ir kalnų slidinėjimas. Ar neslegia solidi metų našta?

Tikrai ne, jaučiuosi gerai, nes stengiuosi būti fiziškai aktyvus. Kai girdžiu sakant, jog sportas žaloja žmogaus sveikatą, nesutinku su ta nuomone. Sportas žaloja sveikatą, kai treneris yra „žudikas“. Dabar yra daug asmeninių, visuomeninių, kitokių trenerių, kurie tikrai nedaug žino apie žmogaus organizmą.

Neseniai per radiją išgirdau, kad Anglijoje 86-erių viena moteris su anūke nuo kalno nusileido rogutėmis ir ta žinia greitai pasklido po visą pasaulį.

Man buvo truputį juokinga tai girdėti. Pagal mano pajėgumą nuo kalno leistis su rogutėmis būtų nei šis, nei tas. Gal po kelerių metų ir bus galima (šypsosi ...).

Tegul ta moteris slidėmis įveikia 20 km nuotolį ar slidėmis nusileidžia nuo didelio kalno.

Kiek čia tos žiemos tėra, ji neatstoja visos vasaros. Prieš kelerius metus su šeima dalyvavau „Snaigės“ žygyje. Renginys tikrai geras, patrauklus, bet man, buvusiam profesionalui, jame nėra ką veikti.

Pagrindinė mano fizinio aktyvumo priemonė vasarą – dviratis. Kiekvieną dieną nuvažiuoju po 15-20 km, kartais ir iki 30 km.

Vasarą Žaliuosiuose ežeruose plaukioju tris mėnesius nuo birželio iki rugsėjo. Patinka plaukioti iki 16 laipsnių vandenyje, o šaltame nemėgstu.

Esate trijų sporto šakų (slidinėjimo, baidarių irklavimo ir sportinio ėjimo) sporto meistras, o ar iki šiol sėdate į baidarę, vaikščiojate sportiniu žingsniu?

Kada po 40 metų vėl sėdau į baidarę, vidinė raumenų koordinacija buvo jau ne ta ir išsėdėti baidarėje darėsi sudėtinga, išnykę įgūdžiai. Sportinio ėjimo nelaikau kaip geros judėjimo priemonės, nes jis deformuoja natūralų žmogaus judesį, veikia sąnarius. Pripažįstu paprastą ėjimą, tačiau vaikštau nedaug.

Visą gyvenimą atliekate sportininkų tyrimus, o ar pats irgi tiriatės savo organizmą?

Organizmą labiausiu tiriu savo pojūčiu. Žinau, kad dėl krūvių gali trikti širdies ritmas, jaustis tam tikras raumenų nuovargis. Net tyrinėtojai nenustatys to, ką jaučiu. Lietuvos edukologijos universitete pasidarau kai kuriuos kardiogramos tyrimus.