Šalies rinktinės vyriausioji trenerė Kazimiera Strolienė nenorėjo, kad jos sūnūs taptų slidininkais, bet dabar jais labai didžiuojasi.
Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyriausioji trenerė ignalinietė Kazimiera Strolienė – Lietuvos žiemos sporto šakų rekordininkė: net 29 kartus tapo šalies slidinėjimo čempione ir du kartus – biatlono, kaip biatlonininkė dalyvavo 1992 m. Albervilio ir 1994 m. Lilehamerio, kaip slidininkė – 1998 m. Nagano olimpinėse žaidynėse.
„Viso to nesureikšminu. Dariau tai, kas man patiko. Treniravausi negailėdama savęs. Ne iš vieno girdėdavau klausimą, kam man to reikia, ko vargstu. Tačiau turėjau ambicijų, tikslą. Skaudžiausia buvo, kad tuo metu nebuvo tokių sąlygų, kokias dabar turime. Net ir neskaičiuoju metų, kiek jų atidaviau slidinėjimui ir biatlonui. Dabar, kai dirbu trenere, turiu triskart daugiau dirbti ir įrodinėti, kad esu ne prastesnė specialistė už trenerį vyrą“, – sako K. Strolienė.
Kazimiera, po Nagano olimpinių žaidynių buvote išrinkta Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyriausiąja trenere. Kaip apsipratote su nauju vaidmeniu?
Žinojau, kad teks dirbti dar daugiau nei tuometėje Ignalinos sporto mokykloje. Buvau subūrusi daug mergaičių, jos patekdavo į Lietuvos moksleivių, jaunių rinktines. Turėjau daug ambicijų. Daug kas rinktinės trenerį įsivaizduoja taip: jis rašo treniruočių planus ir su rinktine važinėja po užsienį.
Į Vankuverio žiemos žaidynes vykau jau kaip Lietuvos slidinėjimo olimpinės rinktinės trenerė ir gerai žinojau, kad bus ne ką lengviau nei sportininkei. Laukė gerokai didesnė atsakomybė. Kitų šalių treneriai galėjo bendrauti tarpusavyje, o man nebuvo laiko, teko dirbti išsijuosus su slidėmis.
Ankstų rytą atsikeldavau ir žiūrėdavau į dangų, koks bus oras. Vankuverio žaidynėse debiutavo ir mano sūnus Mantas. Jis komandinio sprinto varžybose su Modestu Vaičiuliu užėmė 18-ąją vietą.
Ko gero, esate viena iš nedaugelio pasaulio slidinėjimo rinktinės trenerių moterų, kuriai tenka toks didelis krūvis: pati sėdate prie vairo ir vežate slidininkus į varžybas, jiems tepate slides ir vadovaujate treniruočių procesui. Nepagalvojate, o kam viso to jums, moteriai, reikia?
Aš dar geriau moku pagaminti skaniai valgyti, kas vyrams ypač svarbu. Slidžių tepimas niekam neįdomus, nes niekas to nemato ir neįvertina pastangų.
Nepatingiu atsikelti šeštą valandą ryto ir imtis darbų. Kai darbas patinka, savęs negailiu, todėl puikiai sutariu su vyrais, tačiau tik protingais, ir jų draugijoje jaučiuosi gerai. Labai džiaugiausi, kad per Pjongčango olimpines žaidynes turėjome profesionalų slidžių tepėją iš Latvijos. Su juo puikiai sutariau, vienas kitą supratome iš pusės lūpų.
Tai gal aukojatės dėl savo vaikų Manto ir Tautvydo, kad jie taptų gero lygio slidininkais?
Tikrai ne. Vienais metais sūnums net sakiau, kad jie nesportuotų, rinktųsi kitą darbą, man tada būtų lengviau. Nesinorėjo girdėti priekaištų, kad Strolienė pagrindinį dėmesį skiria savo vaikams, o ne kitiems sportininkams. To tikrai nėra. Treniruoju visą komandą ir niekas neturi išskirtinių privilegijų.
Džiaugiuosi, kad rinktinės slidininkai turi viską, ko aš neturėjau. Sūnūs neklausė manęs ir darė tai, kas jiems labiausiai patiko. Dabar, kai jie tapo vienais stipriausių Lietuvoje, nacionalinės rinktinės nariais, per šalies čempionatus pelno medalių. Aš jais didžiuojuosi.
Jūsų buvęs vyras Vytautas Strolia – buvęs puikus Lietuvos biatlonininkas, šalies čempionas ir prizininkas. Ar tai jūsų didžiausia įtaka, kad Mantas su Tautvydu tapo slidininkais?
Vaikai mus kiekvieną dieną matydavo ant slidžių, todėl viskas savaime susiklostė. Tačiau 2000 m. išsiskyriau su savo vyru, vaikus auginti teko vienai, minimaliai padedant Vytautui. Stengiausi vaikus užauginti taip, kad jie baigtų mokslus, taptų gerais žmonėmis.
Su buvusiu vyru iki šiol puikiai sutariu, jis yra mano vaikų tėvas. Jį mylėjau, gerbiau, džiaugiausi jo karjera. Kai Mantas studijavo Vilniuje, jis gyveno pas tėvą, o dabar Tautvydas, Lietuvos edukologijos universiteto ketvirtakursis, taip pat apsistojęs tėvo bute. Abu vaikai gerai sutaria, Mantas nutarė padėti Tautvydui rengtis Pjongčango olimpinėms žaidynėms ir iš Anglijos grįžo į Lietuvą.
Ar jums buvo netikėta, kad kelialapį iškovojo Mantas, o ne Tautvydas, turėjęs didesnių galimybių tai padaryti?
Buvo žiauriai sudėtinga situacija ir sunku, kai dėl kelialapio kovojo abu vaikai. Jie abu norėjo patekti į olimpines žaidynes. Tačiau sportas yra negailestingas, į jį reikia įdėti daug darbo. Siekdamas kelialapio į olimpines žaidynes, Mantas įdėjo gerokai daugiau pastangų negu Tautvydas.
Tautvydas treniravosi su Lietuvos rinktine, jam buvo lengviau, o Mantas vienus metus gyveno Anglijoje ir keldavosi ketvirtą valandą ryto, kad galėtų pasportuoti. Viską nulėmė didesnis noras siekti savojo tikslo, užsispyrimas ir tvirtas charakteris.
Mantas vis dar neapsisprendžia, ką toliau veiks. Ar norėtumėte, kad jis liktų Lietuvoje ir dirbtų treneriu?
Jis tikrai galėtų dirbti treneriu, padėti Lietuvos slidinėjimui, nes mėgsta šią sporto šaką ir jai yra atsidavęs. Be abejo, norėčiau, kad Mantas treniruotų Lietuvos nacionalinę rinktinę. Nematau problemos sūnui užleisti savo vietos, jam rengčiau pamainą.
Mantas moka užsienio kalbų, viskuo domisi, tačiau gal jis nenorėtų tiek daug važinėti kaip aš. Kai gyvenu viena, man tas pat – ar būti treniruočių stovyklose užsienyje, ar namie. Tačiau Lietuvoje daug pavydo. Žmonės mato tik tai, ką padarei, bet nemato, kiek įdedi darbo. Kažin, kaip į visa tai reaguotų Mantas, todėl sunku spręsti, kokį galutinį sprendimą jis priims.
Visą laiką buvote reikli sau, ar tokia esate ir savo sūnums?
Jiems esu gal net per reikli. Kartais užmirštu, kad esu jų mama, ir sūnums keliu didelius reikalavimus. Vaikams visą laiką sakau, kad gyvenimas yra žiaurus, dėl visko reikia patiems kovoti.
Mantas jau dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse, Tautvydas dar siekia šio tikslo. Kaip manote, ar savo tikslą jis pasieks?
Jeigu Tautvydas sieks tapti olimpiečiu, turėtų gauti bent kokį minimalų išlaikymą. Dabar situacija nėra lengva. Sūnaus tikrai neversiu žūtbūt siekti kelialapio, bet, jeigu jis norės, savo tikslą gali pasiekti.