Sieja kraujas ir stalo tenisas

„Nežinome, kuris gimė pirmas, ir dėl to negalime pasidalint valdžia“, – juokauja garsus stalo teniso teisėjas Vincas Franckaitis, kalbėdamas apie save ir brolį dvynį Romualdą – taip pat žinomą stalo teniso teisėją.

Sausio 28 d. broliams Franckaičiams sukako 75 metai.

Gimę Antrojo pasaulinio karo metais – 1943-iaisiais – Šiauliuose, broliai greitai persikėlė į Joniškį, kur ir užaugo.
 

„Mama ant rankų mus nunešė karo metu į Joniškį. Ten augome, baigėme vidurinę mokyklą. Brolis ten ir dabar tebegyvena, o ir aš dažnai į Joniškį grįžtu“, – pasakoja V. Franckaitis.

Brolių mama žuvo automobilių avarijoje, kai jiems buvo vos po 10 metų. Dvyniai turėjo rūpintis ne vien savimi, bet ir ligos prie lovos prikaustyta močiute. „Bulvių parinkdavom, morkų, vištą auginom, visas vasaras dirbom, kad galėtume išgyventi“, – prisimena V. Franckaitis.

Močiutei mirus, broliai pateko į internatą.

Su sportu broliai Franckaičiai susipažino mokykloje, kur turėjo puikių kūno kultūros mokytojų. Dvyniai išbandė stalo tenisą, šaškes, šachmatus, slidinėjimą, tinklinį ir kitas sporto šakas. Stengdavosi dalyvauti visose varžybose, į kurias juos pakviesdavo.

Bet jau tada brolius ypač traukė stalo tenisas. Tiesa, ne kiekvieną kartą pavykdavo prieiti prie stalo, nes jį būdavo užėmę vyresni vaikai. Kartais namo tekdavo grįžti ir su ašaromis akyse.

Prie teniso stalo geriau sekėsi Romualdui. Vincas brolį lenkdavo lengvosios atletikos rungtyse, yra tapęs Lietuvos moksleivių ėjimo čempionu.

Romualdas iš Joniškio išvyko pirmas. Studijuoti tuomečiame Kauno politechnikos institute. Po metų į Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą įstojo ir Vincas. Į lengvąją atletiką.

„Bet nė vienas neužmiršome stalo teniso“, – sako V. Franckaitis.

Abu dvyniai gyveno skirtinguose bendrabučiuose, bet netoliese – juos skyrė tik Ąžuolynas. Vincas kasdien po mokslų ir lengvosios atletikos treniruočių eidavo pas brolį pažaisti stalo teniso.

„Jis man ir košės išvirdavo“, – prisipažįsta V. Franckaitis.

V. Franckaitis su lengvąja atletika praleido 19 metų. Net 13 iš jų buvo kviečiamas į Lietuvos rinktinę. Du kartus tapo Lietuvos ėjimo čempionu, sporto meistru. R. Franckaitis žaidė stalo tenisą, tapo kandidatu į sporto meistrus ir vienu metu dainavo KPI ansamblyje. 

Baigęs institutą R. Franckaitis dirbo transporto valdyboje Kauno rajone, Ežerėlyje. Jo brolis – Kauno „Bangos“ sporto klube. Ilgą laiką buvo jo pirmininkas, o nuo 1992 m. – „Bangos“ sporto komplekso direktoriaus pavaduotojas.

„Banga“ vykdė tarpcechines varžybas: 10 sporto šakų vasarą, 10 sporto šakų žiemą, rudens krosus, Kauno miesto varžybas, Kauno miesto, respublikinės „Žalgirio“ draugijos varžybas. „Banga“ šefavo net septynias Lietuvos rinktines. Man „Bangoje“ buvo labai malonu dirbti. Dar ir į Ežerėlį išvykdavau padėti broliui organizuoti spartakiadų“, – pasakoja V. Franckaitis.

Brolius vėl sujungė teisėjavimas stalo teniso varžybose.

Pirmas tarptautinę kategoriją išsilaikė Romualdas. Dar sovietmečiu – 1984 metais. Po šešerių metų tarptautinė stalo teniso teisėjo kategorija buvo suteikta ir Vincui.

Tačiau su laiku Vincas aplenkė dvynį Romualdą. 

„2003 m. laikėme egzaminą pasaulio stalo teniso teisėjų elito ženkliukui gauti. Po jų reikėjo įveikti praktinę patikrą. Broliukas gavo du, o aš keturis įvertinimus. Vėliau iš Anglijos paskambino kontrolierius, įsitikino, kad galiu bendrauti anglų kalba ir po to tapau elitinės grupės nariu. Iš daugiau nei 7 tūkst. teisėjų yra apie tris šimtus tokių kaip aš – Mėlynojo ženkliuko teisėjų. Tai aukščiausia pasaulyje teisėjo pakopa. Turiu pirmumo teisę teisėjauti“, – pasakoja V. Franckaitis.

Vincas teisėjavo 12-oje pasaulio ir 20-yje Europos čempionatų, Romualdas – aštuoniose pasaulio ir tiek pat Europos pirmenybių.

Deja, olimpiadose nė vienam brolių teisėjauti neteko. Į jas kviečiami 16 teisėjų iš viso pasaulio. Lietuviams sunku konkuruoti su stiprių stalo teniso šalių – Prancūzijos, JAV, Anglijos, Japonijos, Kinijos – geriausiais teisėjais.

V. Franckaitis teisėjauja iki šiol. R. Franckaitis irgi gyvena stalo tenisu. Tačiau ne teisėjauja, bet treniruoja Joniškio sportininkus.

„Su broliu teko pasiginčyti prie teniso stalo: buvo taškas ar ne, bet iš esmės mes visą gyvenimą nugyvenome labai draugiškai. Vienas kitam padėdami. Nuo 10 metų, kai netekome mamos. Ir dabar esame labai artimi. Kažkoks ryšys mus vis sieja. Dažnai susitinkame, bendraujame“, – sako V. Franckaitis.

Abu broliai gyvena su žmonomis, kartą vedę ir neišsiskyrę. R. Franckaitis išaugino du sūnus ir dukrą, Vincas – sūnų ir dukrą.

„Ir nei brolio, nei manęs iki šiol neima jokios ligos. Niekada nesame sirgę“, – džiaugiasi V. Franckaitis.

Kaip ir dauguma dvynių, broliai Franckaičiai buvo labai panašūs vienas į kitą. Suprantama, dėl to panašumo nepasiėjo ir be linksmų nutikimų, kokių dažnai pasitaiko dvynių gyvenimuose. 

Pasakoja V. Franckaitis: 

„Kartą brolis pasiliko Ežerėlyje su mergaite, o jam reikėjo Kaune dainuoti. Teko man už jį su studentų grupe padainuoti.“

„Nuvažiavau aš į Joniškį, o man reikėjo dalyvauti parade Kaune. Tuo rūpinosi dėstytojas krepšininkas Justinas Lagunavičius. Griežtas jis buvo. Ieško manęs, o čia – brolis stovi. „Atsiprašau, Franckaiti, kaip aš čia tavęs nepamačiau?..“ – sako dėstytojas.“

„Baigė broliukas mokslus, o aš dar bendrabutyje gyvenau. Tai jį dažnai priglausdavau bendrabutyje. Pats išvažiuodavau į stovyklą, o brolis vietoj manęs bendrabutyje gyveno. Tiesa po to jis gavo dviejų kambarių butą, tai priėmė į jį mane. Taip draugiškai ir gyvenom.“