Į pergales – darbu grįstu keliu

Suomijos mieste Turku vykusiose Europos fechtavimo taurės „Sattelite“ varžybose ir Šiaurės šalių suaugusiųjų čempionate iškovojusi du bronzos medalius Viktė Ažukaitė atskleidė, kad jos kelias buvo grįstas siekiu įrodyti sau ir kitiems, jog ne prigimtis, o sunkus darbas veda į pergales.

Gimusi fechtuotojų šeimoje, V. Ažukaitė vaikystėje svajojo būti šokėja, tačiau mama, žinoma jaunimo, jaunučių ir suaugusiųjų fechtavimo rinktinės trenerė, jaunėlę dukterį pradėjo vestis į savo treniruotes. 

„Neturėjau fechtuotojams reikalingų duomenų, todėl mane daug kas nurašinėdavo kaip neperspektyvią ir vilčių neteikiančią, – prisimena mergina. – Vaikystėje buvau mažytė, nesportiškas ir nenorintis sportuoti vaikas. O fechtuojantis, kaip ir užsiimant bet kuria kita sporto šaka, dalį sėkmės lemia tinkami duomenys.“ Pasak jos, perspektyviais fechtuotojais laikomi aukšti sportininkai, taip pat kairiarankiai – tokių yra gerokai mažiau nei dešiniarankių. Ne mažiau svarbi greita reakcija, vikrumas.

Aštuoneriais metais vyresnė V. Ažukaitės sesuo Agnė Ažukaitė-Švelnienė – aukšto lygio tarptautinių varžybų prizininkė – buvo sektinas pavyzdys jaunėlei, tačiau seserys augo mokomos, kad svarbiausia vertybė yra šeima, todėl niekada tarpusavyje nekonkuravo, palaikė viena kitą. Kitaip nei mama ir sesuo, A. Ažukaitė-Švelnienė pasirinko darbą banke ir tapti fechtavimo trenere neketina, tačiau visuomet buvo viena geriausių treniruočių partnerių V. Ažukaitei.
 

Šiuo metu vyresnioji sesuo laukiasi antrosios atžalos, todėl laikinai nesportuoja, tačiau ateityje ketina vėl tęsti karjerą. „Savo laiku sesė buvo pirma Lietuvoje, dabar pirma esu aš. Svajojame kada nors kartu atstovauti Lietuvai olimpiadoje“, – stipriu ryšiu džiaugiasi V. Ažukaitė.

Tai, kad pradėjusi sportuoti sulaukdavo skeptiško savo galimybių vertinimo, V. Ažukaitę paskatino visiems įrodyti, kad ji gali pasiekti daug, tapti pirma ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
 

Treniruotes pradėjusios lankyti aštuonerių metų mergaitės pirmaisiais metais fechtavimas neužkabino, ji treniravosi tik mamos liepiama iki 11–12 metų. „Pradžia buvo labai sunki, nes įgimto talento neturėjau. Būdama lėtesnė, iš pradžių dažniausiai patirdavau pralaimėjimus ir mamai sakydavau, kad nebūsiu fechtuotoja, noriu būti šokėja, – dabar juokiasi V. Ažukaitė. – Kai pradėjo sektis, prasidėjo išvykos, pergalės, man pačiai ėmė patikti fechtuotis ir mamai spausti nebereikėjo – į treniruotę ateidavau pirma ir išeidavau paskutinė.“ 

Akcentuodama, kad aukštą meistriškumo lygį pasiekė tik sunkiu ir atkakliu darbu, mergina pasakoja, kad jai labiausiai įstrigo prisiminimas, kai būdama 14-os dalyvavo Šiaurės šalių kadetų čempionate. Tuomet iš V. Ažukaitės dar niekas nesitikėjo nei titulų, nei pergalių, tačiau pirmą kartą tokio lygio varžybose dalyvavusi kaunietė nugalėjo jau spėjusias išsiskirti kovotojas ir užėmė antrąją vietą. Po tų varžybų mergina patikėjo pati, kad gali daug pasiekti, ir tai įrodė aplinkiniams. 

Kol paauglystės draugai eidavo į vakarėlius ir stebėdavosi, kad vietoje jų V. Ažukaitė renkasi treniruotes, ji atkakliai plušo siekdama savo tikslo – svarbių pergalių, tapusių atkirčiu jos kritikams. Kasdienėje merginos dienotvarkėje vietos vakarėliams tiesiog nelikdavo, jos treniruočių sistema buvo kruopščiai sudėliota, kiekviena diena buvo skirta aiškioms užduotims. Pirmadieniais vykdavo bendro fizinio pasirengimo treniruotės, kurių metu lavinama ištvermė. „Ištvermė labai svarbi. Kai buvau jaunesnė, būtent dėl ištvermės pasiekiau pirmas pergales, nes, nors nebuvau labai greita, bet varžoves įveikdavau šia savo savybe“, – atskleidžia V. Ažukaitė. 
 

Merginos antradieniai ir ketvirtadieniai buvo skiriami technikai tobulinti, trečiadieniai ir penktadieniai – kovoms. Jai suaugus treniruočių laikas šiek tiek pasikeitė, tačiau pobūdis išliko toks pat. Sportininkės gyvenimo būdas lėmė tai, kad didžioji jos draugų dalis taip pat yra iš sporto pasaulio, sutikti varžybose ar stovyklose. Per metus užsienyje apie 10–12 varžybų sudalyvaujanti mergina jau nebesuskaičiuoja, kiek aplankė šalių – nebuvo tik Afrikoje ir Amerikoje. „Mokykloje būdavo, kad kuri nors draugė supyksta, jog nedalyvavau jos gimtadienyje, nes išvykau į čempionatą, – nesusipratimus ir natūralią draugų atranką prisimena fechtuotoja. – Tačiau mano prioritetai buvo kiti, todėl dažnai bendraamžių pasilinksminimai atrodė liūdnai, nebesutapo interesai.“

Prieš porą metų pati ėmusis trenerės darbo ir pradėjusi savo žinias bei patirtį skleisti 7–11 metų mažiesiems fechtuotojams, savo treniruotes V. Ažukaitė derina su nauja veikla, kurią vadina dar viena motyvacija tobulėti. „Kai buvau maža, manęs klausdavo, kuo būsiu užaugusi, tada atsakydavau, kad fechtavimo trenere. Tačiau baigusi mokyklą nestojau studijuoti treniravimo. Sporto universitete studijuoju sportinę rekreaciją ir turizmą“, – pasakoja ji. 
 

Vis dėlto likimas lėmė, kad, mamai pasiūlius, mergina pradėjo treniruoti vaikus ir dabar savo ateitį sieja su fechtavimu ir trenerės darbu. V. Ažukaitė akcentuoja – nors jos ugdytiniai jau dalyvauja varžybose, svarbiausia, kad, kol jie maži, gautų pagrindus ir jiems patiktų šis sportas. „Šiuo metu treniruoju po aštuonis berniukus ir mergaites, nors tarp suaugusiųjų yra daugiau fechtuotojų vyrų. Mano mergaitės yra tikros kovotojos, joms netrukdo pritrintos kojos, jos labai nori viską padaryti gerai, o berniukai kol kas daugiau išdykauja, jiems reikia daugiau laiko paaugti“, – džiaugiasi auklėtiniais V. Ažukaitė.

Nors iš šalies stebint fechtavimas gali atrodyti pavojingas sportas, V. Ažukaitė užtikrina, kad taip nėra. Fechtuotojai dėvi ne tik specialias apsaugas, veido kaukę, bet ir jų drabužiai yra iš neperšaunamos medžiagos, todėl susižaloti beveik neįmanoma. 
 

Rezultatais ir veiklų gausa besidžiaugianti V. Ažukaitė sako esanti patenkinta savo karjera ir tuo, kad tapo ne šokėja, o fechtuotoja: „Iš šio sporto galima labai daug pasiimti – pamatyti pasaulio, išmokti pagarbos, savarankiškumo, nepasiduoti. Mane, kaip asmenybę, šis sportas subrandino.“