Permainingi sporto reformų vėjai

Kartu su žiema baigėsi ir Lietuvos sporto pinigų dalybos. Vėliausiai buvo paskirstytos Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo (KKSRF) lėšos – 3,9 mln. eurų. O dar sausį buvo paskirstyti didelio sporto meistriškumo programai skirti valstybės pinigai – 6,33 mln. eurų.
 

Pagal naujas finansavimo taisykles, visos lėšos išskirstytos trims sporto šakų grupėms: 60,8 proc. atiteko strateginėms olimpinėms sporto šakoms, 22,5 proc. – kitoms olimpinėms sporto šakoms, 16,6 proc. – likusioms sporto šakoms. Dalybos vyko pagal devynių narių darbo grupės suformuotus kriterijus. Darbo grupę sudarė: Leonardas Čaikauskas (nacionalinių komandinių žaidimų sporto šakų federacijos), Gintaras Kalinauskas (nacionalinių techninių sporto šakų federacijos), Rimantas Mikaitis (nacionalinių individualių sporto šakų federacijos), Einius Petkus (Lietuvos tautinis olimpinis komitetas), Agnė Vanagienė (Lietuvos sporto federacijų sąjunga), Romas Vitkauskas (nacionalinės neolimpinės sporto šakos), Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) atstovai Vytautas Vainys, Sigitas Stasiulis bei Gintarė Papartė.

„Atkreiptinas dėmesys, kad, skirstant programines lėšas, nebuvo formuojamas rezervas, visos lėšos išdalytos federacijoms. Tai eliminuoja atvejus, kai sudaroma galimybė piktnaudžiauti jau po lėšų dalybų vieniems skiriant papildomą sumą, o kitiems ne“, – paaiškino KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius.

Keturiolikai strateginių sporto šakų teko 3,56 mln. eurų. Į olimpinių žaidynių programą įtrauktų sporto šakų grupei teko 1,27 mln. Kitoms sporto šakoms – apie 965 tūkst., o neįgaliųjų sportui – apie 0,5 mln.

Nuo 2009 m., kai dėl krizės federacijų rėmimas buvo iš esmės perkeltas ant KKSRF pečių, šiemet pirmą kartą didelio meistriškumo lėšos buvo atskirtos nuo fondo. Be to, anksčiau dalis sporto šakų dar gaudavo finansavimą per Lietuvos olimpinį sporto centrą (LOSC), KKSD ir kitas programas. 

Bene daugiausia nepasitenkinimo sukėlė LOSC reforma, nes šiame centre buvo įdarbinti treneriai, masažuotojai bei medikai. Per LOSC buvo apmokamos sportininkų treniruočių stovyklos, išvykos į dalį varžybų, mokami maistpinigiai. Šiemet šie pinigai įlieti į didelio meistriškumo strateginių sporto šakų finansavimo programą, o LOSC palikta rūpintis tik valstybei priklausančiomis sporto bazėmis. 

„Jau galime džiaugtis šios reformos rezultatais. Pavyzdžiui, Rūtai Meilutytei pavyko susirasti pigesnį trenerį, nei turėjo anksčiau.  Todėl departamentas pataria federacijoms pereiti prie sutarčių pasirašymo, norint sumažinti išlaidas. Siekdami federacijoms suteikti daugiau informacijos ir palengvinti perėjimą prie naujų atsiskaitymo formų, pakvietėme Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovus. Jie federacijų nariams paaiškino, kaip veikia kontraktas, kaip nepadaryti klaidų jį sudarant. Bet vis tiek kažkodėl kalbama, kad turėjo būti perkelti visi pinigai. Tiesa, iš LOSC į didelio meistriškumo programą iš esmės visos lėšos ir buvo perkeltos. Sumažėjo tik fondo dalis, tačiau buvo imtas jos vidurkis, o ne praėjusiais metais skirta suma“, – aiškino KKSD vadovas E. Urbanavičius.
 

Kuo šių metų valstybės pinigų sportui dalybos buvo ypatingos?, – paklausėme E. Urbanavičiaus.

Pirmą kartą aiškiai matėme visas lėšas, valstybės skiriamas dideliam sportiniam meistriškumui. Anksčiau to tikrai niekada nebuvo. Buvo LOSC pinigai, atskiros programos, KKSD biudžeto lėšos. Dabar sudėjome jas į vieną vietą ir paskirstėme pagal kriterijus, kokių irgi anksčiau niekada nebuvo.
 

Tiesa, buvo ir nepatenkintų kriterijais. Neva masiškumas be reikalo pinamas su meistriškumu. Bet juk visos šalys, turinčios biudžeto skirstymo kriterijus, atsižvelgia į masiškumą. Nes jis geriausiai parodo, ar sporto šaka turi potencialo, ar mes finansuojame vieną sportininką, pasiekusį gerą rezultatą, tačiau neturintį galimos pamainos, ar matome, kad toje sporto šakoje atsiras jaunų, gabių atletų, potencialių olimpiečių. 

Dar vienas kriterijus – geras valdymas. Jis irgi turi tiesioginį ryšį su rezultatais. Juk vis dažniau federacijose kyla konfliktų, pasiekiančių net teismus. Labai trūksta viešumo, sprendimų priėmimo skaidrumo, ne visąlaik laikomasi įstatų, vyksta skaldymasis į grupes. Visa tai galima sutvarkyti gero valdymo principais. Gero valdymo konvencija jau bręsta ir Europos Taryboje. Todėl šie kriterijai ir yra įtraukti į mūsų koncepciją, nes jie motyvuoja užtikrinti skaidrumą. Nuo kitų metų federacijų įstatuose turės būti numatytas vadovų kadencijų skaičius. Visi privalės pasikeisti įstatus, kitaip negaus dalies finansavimo. 

Sumos, kurias lemia varžybų sistemos dydis, taipogi nėra didelės, bet šis kriterijus svarbus, jei tuo metu sporto šaka neturi svarių rezultatų. Jei tarp kriterijų liktų tik rezultatai, galėtume finansuoti tik tas sporto šakas, kurios jų turi. Tokių būtų vos keliolika. 

Todėl kriterijai suteikia galimybę gauti finansavimą per kurią nors sritį, jei kitose ir esi silpnas. 
 

Kita vertus, trejus metus kasmet prašėme Vyriausybės, Finansų ministerijos, Seimo, kad padidintų sportui finansavimą 3,5 mln. eurų, nes tiek jis buvo sumažintas 2009 metais. Niekas neatsiliepė. Ir šįkart buvo tas pat. Dabar parodyta, kiek pinigų sportas iš tikrųjų turi. Jų tikrai turėtų būti daugiau. Visi tai suprantame. Tad ir vėl bandysime kreiptis į Vyriausybę, kad būtų padidinti sportui skiriami pinigai. Gal ne visi 3,5 mln., bet bent jau dalis. Būtų sąžininga tai padaryti.

Buvo girdėti kalbų, kad kriterijai netinkami, nes neapsimoka būti strategine sporto šaka. Tai neteisybė. Strategine sporto šaka tikrai verta būti. Žinau, ką norima pasakyti – Kkliūna per maža strateginių sporto šakų grupės balo vertė. Tačiau net ir dabar, jei strategines sporto šakas įkeltume į olimpinių sporto šakų grupę ir pritaikytume joms patvirtintą skaičiavimo modelį, olimpinės, bet ne strateginės šakos gautų mažesnį finansavimą. Strateginėms sporto šakoms skirta trigubai daugiau lėšų. Ir pinigai kompensuoja balo vertę. Federacijos juk pačios nusprendė, kad dalysimės į strategines, olimpines ir kitas. Jei olimpines būtume sudėję į vieną dalį ir įdėję indeksavimą strateginėms, viskas būtų gerai.

Kitais metais balo vertė bus pakoreguota ir strateginių sporto šakų finansavimas dar labiau padidės. 

Be to, kriterijų, didelio meistriškumo programos atsiradimas, pinigų į vieną biudžetą koncentravimas yra teigiami dar ir tuo, kad mes suteikėme daugiau galimybių KKSRF. Čia atsirado galimybė finansuoti daugiau projektų. 

Tačiau jau sulaukiame skundų dėl fondo sprendimų. Kai kurie jų gali virsti skundais teismams arba teisėsaugos institucijoms. Fondo taryba privalo įvertinti kiekvieną paraišką balais ir pagrįsti kiekvieną priimtą sprendimą. O šito nebuvo padaryta vertinant nemažą dalį paraiškų. 

Per fondą, kai padidėjo jo galimybės, tikrai galime sustiprinti fizinį aktyvumą Lietuvoje. Tik reikia, kad sprendimai būtų skaidrūs ir teisingi.

Finansavimas vieniems mažėjo, kitiems augo. Labiausiai nukentėjo tos federacijos, kurios pastaraisiais metais nepasiekė rezultatų. Štai daug kas kaip pavyzdį pateikia smarkiai sumažėjusį Šiuolaikinės penkiakovės federacijos finansavimą. Bet kur jos rezultatai? Imtis buvo ketveri metai. Lauros Asadauskaitės olimpinis auksas iškovotas 2012 metais. Jis nepatenka į šią imtį, todėl ir pinigų negali būti tiek, kaip esant olimpiniam auksui. Manau, kad ir su dabartiniu finansavimu ši federacija puikiai išgyvens, nes atletų galimybės didelės, o pinigų kiekis santykinai su sportininkų skaičiumi yra pakankamas. 

Tas pat su dviračių sportu. Juk rezultatas – Simonos Krupeckaitės pasaulio čempionato bronza – atkeliavo po ilgos pertraukos. Aukščiausio lygio treko dviratininkų pasirengimo kaina labai didelė. Jei federacijai tai per brangu, gal gali keisti kryptį ir investuoti į plentą? Gali ir atvirkščiai. Čia jų apsisprendimo reikalas. Tad nereikėtų niekam skųstis, kad treneriui kažkas nesumoka atlyginimo. Ne kažkas, o federacija turi mokėti. Kas gali sumokėti sportininkės, kuri pelno federacijai daugiausia pinigų, treneriui, jei ne federacija?
 

Dažnai pradedamos diskusijos išorėje, nediskutuojant viduje, savo sporto bendruomenėje. Su departamentu, su LTOK, su Federacijų sąjunga, tarp federacijų, neįgaliųjų organizacijų. Lietuvoje tapo įprasta išeiti į viešumą ir ką nors sušukti. Dalis tų šūkių yra neteisingi. Dalis niekuo nepagrįsti. Taip sporto bendruomenė diskredituoja save visuomenės akyse. Žmonės, kurie nieko bendra su sportu neturi, pradeda manyti, kad čia daug blogybių. Sporto bendruomenė turėtų būti komanda. Juk sporto srityje kitaip nelaimėsime, jei nebūsime vieningi. 

Neabejoju, kad dauguma federacijų šiais metais supras finansavimo reformos naudą, kai pradės skaičiuoti darbo vaisius. Sieks eiti dar labiau į priekį, stiprinti vadybines galimybes, kurti savo sportininkų rengimo sistemą, jei neatsiras centralizuotų, kuriamų bendradarbiaujant su LSFS ir LTOK. 

Mūsų tikslas – dar labiau stiprinti klubus. Sukurti klubinės sistemos finansavimo modelį. Tai jau pasiūlėme Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijai, jie įsitraukė į darbotvarkę. Jei šiam klausimui bus pritarta, yra galimybė visiškai užbaigti Lietuvos sporto reformą. 

Šiuo metu, Vyriausybės nutarimu, yra tik pakeista sporto valdymo sritis. Esminio pokyčio nėra – viena institucija pakeitė kitą. Bet tai buvo daroma su intencija, su politiniu pritarimu, kad, padarius pakeitimą ir grąžinus Vyriausybei tobulinti Sporto įstatymą, jis bus modeliuojamas sukuriant Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Tai vyko, darbo grupė kūrė tokį įstatymo modelį. Ir viskas kaip ir buvo sukurta, tik įstatyme iš ministerijos pavadinimo dingo žodis „sporto“. 
 

Kai dabar užduodamas klausimas, ar nebus mažiau pinigų, galiu atsakyti – taip gali nutikti. Nes pagal dabartinį modelį į Švietimo ir mokslo ministeriją turėtų keliauti visi fondo pinigai. Bet, mano nuomone,  jeigu nebūtų kuriama Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, tai fondo pinigai neturėtų keliauti į Švietimo ir mokslo ministerijos asignavimus. Žodis „sporto“ čia yra esmė, nes tik taip sportas turėtų savo ministrą. Aš palaikau šią idėją. Žiūrėsime, kaip toliau dėliosis visa ši sąranga, bet jei ji nesidėlios, kaip buvo sutarta, mes pasisakysime, kad tai yra nelogiška, nes kelia grėsmę ne tik pačiam KKSD, silpnina jo galias, bet ir visam sportui.

Vienas buvęs KKSD vadovas neseniai jau pareiškė, kad tokio departamento, koks yra dabar, visiškai nereikia. Keista girdėti iš daug metų KKSD vadovavusio žmogaus, kad, pakeitus federacijų finansavimo modelį, KKSD nebereikia. Tam niekada nepritarsiu. Juk kaip tik per šią reformą departamentas išgrynino atsakomybes ir pats tapo svarbus. Turi užtektinai atsakomybių egzistuoti kaip įstaiga, veikti ir būti svarbus – tai yra biudžeto formavimas, kriterijų tobulinimas ir finansavimo priežiūra. 

Jei ministerijos pavadinime neatsiranda žodžio „sportas“, ir toliau KKSD turi likti pagrindine institucija, atsakinga už sporto biudžetą ir sporto politikos įgyvendinimą. 

Didžiausios klaidos buvo padarytos, kai departamentas užsiėmė ne reguliavimu, o turto valdymu, jo administravimu ir sportininkų rengimu. Visi šie dalykai neturi būti departamento kompetencija. Galima būtų ir dar labiau optimizuoti departamentą. Mes jau atlikome vidinių pokyčių. Sumažinome bendrųjų funkcijų, viskas koncentruojasi konkrečiai į veiklas. Žmogus turi žinoti, už ką jis atsako, ką veikia. Diskutuoti galima ir apie etatų mažinimą. Optimizuotis įmanoma. Bet esmė, kad turi būti išgrynintos funkcijos: KKSD – tai Vyriausybės įstaiga, užsiimanti sporto srities reguliavimu, politikos įgyvendinimu, priežiūra. Ką ir veikia dauguma valstybės institucijų.

Labai svarbu ir santykiai su kitomis sporto organizacijomis. Visomis. Kas nors pasakys, kad dabar mūsų santykiai su LTOK blogi, o kažkada buvo geri. Jie nebuvo geri niekada, nes santykių tiesiog nebuvo. Dabar reikia santykius sukurti. Tai juk dvi skirtingos įstaigos. Viena – visuomeninė, kita – Vyriausybės. Jos turi turėti santykius. Tai negali būti vienas vienetas. Pripažįstu, nelengvai tie santykiai kuriami. Bet tikrai ateis laikas, kai visi veiks pagal savo kompetencijas bendradarbiaudami. To mes ir siekiame.