Pokerį žaisti mokosi visą gyvenimą

LSPF prezidentas Skirmantas Tomkevičius prisiminė, kad 2010 m. įkurtą federaciją palaimino Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas, pripažinęs sportinį pokerį sporto šaka, tačiau į valstybinę paramą sportinis pokeris pretenduoti negali.

 

Iki to laiko pokeris buvo laikomas tik kazino arba namų žaidimu, jis mūsų šalyje nebuvo itin populiarus. „Tačiau, kai šis žaidimas tapo prieinamesnis platesniam ratui žmonių ir ėmė sparčiai populiarėti, grupelė entuziastų įkūrė federaciją. Vieni iš aktyviausių šio judėjimo Lietuvoje pradininkų buvo Antanas Guoga ir Andrius Tapinas, pastarasis tapo ir pirmuoju LSPF prezidentu, – aiškino dabartinis vadovas. – Šiuo metu daugelyje šalies miestų veikia sportinio pokerio klubai, turnyrai taip pat yra organizuojami skirtinguose miestuose.“

 

Nors sportinio pokerio klubų visoje Lietuvoje kūrimosi didysis bumas ir dalyvių antplūdis turnyruose didžiausias buvo pirmaisiais veiklos metais, S. Tomkevičius pastebėjo, kad dabartiniai turnyrai sulaukia ne ką mažiau susidomėjimo, kiekviename dalyvauja maždaug 200 žmonių. 

 

Pasak S. Tomkevičiaus, federacijos įkūrimas sąlygojo ir pokerio klubų, tokių, kaip minėtas „Du karaliai“ atsiradimą. Pokerį žaidžiantiems žmonėms tai – lyg stadionas tradicinių sporto šakų atstovams, specializuota, jiems pritaikyta erdvė, kurioje jie susirenka žaisti ir praleisti laiką bendraminčių rate. Sportinio pokerio žaidėjams atsirado galimybė iš uždaros kamerinės ar namų aplinkos išeiti į viešumą, susipažinti su naujais žmonėmis, o kai kuriems – atrasti naują veiklą. 

 

Pokerį žaidžia tiek vyrai, tiek moterys, nors dailiosios lyties atstovės sudaro 15-20 procentų žaidėjų. Tačiau prezidentas pabrėžė besidžiaugiantis tuo, kad jų nemažėja. 

 

S. Tomkevičius pastebėjo, kad neretai „užsikabinę“ už sportinio pokerio, žmonės tampa profesionalais: „Sportiniame pokeryje neprigalvosi naujų taisyklių, todėl sportininkai, išmokę žaisti, renkasi vieną iš trijų kelių: toliau dalyvauja šioje veikloje, turnyruose, dėl skirtingų priežasčių viską meta, arba, kas nutinka dažniausiai – pereina į profesionalų lygį ir dalyvauja profesionaliuose turnyruose, žaidžia internete.“

 

Prezidentas paaiškino, kad sportinis pokeris nuo profesionalaus arba komercinio skiriasi tuo, kad jį žmonės žaidžia nerizikuodami nei vienu savo centu, čia nėra banko, nėra pralošusiųjų, tačiau nėra ir piniginių prizų. Žmones į turnyrus privilioja ne prizu medžioklė, tačiau gera organizacija, aukštas žaidimo lygis ir galimybė suderinti žaidimą su šeimai skiriamu laiku. 

 

„Kaip pavyzdys galėtų būti turnyras, vyksiantis Druskininkuose, – aiškino jis. – Ten žmonės atvyks su šeimomis, jie ir pokerį pažais, ir turės ką veikti jei iškris. 

 

Profesionalams, skirtingai nei sportinio pokerio mėgėjams, šis žaidimas – pragyvenimo šaltinis, Lietuvoje yra nemažai žmonių, gyvenančių iš pokerio. Pasak S. Tomkevičiaus, jie dažniausiai žaidžia internete, kur pasitelkiamos įvairios analizės, taktika, sudarantys tam tikrą sistemingą mokslą. Turėdami tam tikrą kapitalą, susikrautą iš internetinių turnyrų, šie žaidėjai nevengia dalyvauti ir aukščiausio lygio gyvuose turnyruose.

 

Lietuvoje, kur nėra priimtas Komercinio pokerio įstatymas, tokie turnyrai beveik nevyksta, o prie mėgėjų sportinio pokerio turnyrų profesionalai prisijungia retai. „Jie ateina nebent tam, kad pasitreniruotų prieš rimtus turnyrus, o šiaip, profesionalų manymu, jų valanda laiko kainuoja per daug, kad jie tą laiką švaistytų mūsų turnyruose, – juokėsi S. Tomkevičius. – Jie turi kur leisti savo brangų laiką.“

 

Tačiau jis akcentavo, kad praėjusių metų LSPF finaliniame reitinge aukščiausiąją vietą užėmė profesionalus žaidėjas, nors žaidžiantis ne pačiuose aukščiausiuose lygiuose, tačiau iš to gyvenantis – Gvidas Krikščiukaitis.

 

Pašnekovas džiaugėsi, kad vis mažiau atsiranda žmonių, painiojančių sportinį pokerį su azartiniais lošimais ar kazino. „Tie, kas turi galvą, sugeba skirti, kaltinimų dėl skatinimo lošti sulaukiame vis rečiau“, – sakė S.Tomkevičius.

 

Sportinio pokerio turnyrai, vykstantys ne vieną dieną, nėra lengvi. Nors pergalės dalį lemia ir sėkmė, tačiau siekiantiems nugalėtojų titulo tenka išsėdėti net po 20 ar daugiau valandų, sutelkus dėmesį ir mąstymą. Tačiau žmonės, leisdami laiką neįpareigojančioje aplinkoje, prie pokerio stalo pailsi nuo kasdienių darbo ar buities rūpesčių.

 

Paklaustas, ar sunku išmokti žaisti pokerį, S. Tomkevičius paaiškino, kad tai nėra sudėtingas kortų žaidimas, kaip, sakykime, bridžas. Tačiau tam, kad nuolat išlaikyti gerus rezultatus, reikia mokytis, dažnai žaisti, analizuoti savo ir kitų klaidas. 

 

„Tai gebėjimų žaidimas. Visiems žaidėjams būna ir blogų laikotarpių, tačiau susitvarkyti su jais, juos pereiti – didelis darbas ir gebėjimas. Ne visi tai sugeba. Dėl to tikras pokerio žaidėjas, visų pirma, pasižymi geležine drausme, ištverme, analitiniais bei matematiniais gabumais, ir, gebėjimu geras situacijas padaryti labai geromis, o blogas pamiršti, nes ji žino vieną – „aš padariau viską gerai“. Žaisti pokerį išmokstama per trumpą laiką, tačiau meistriškumas tobulinamas visą gyvenimą,“ – aiškino federacijos vadovas.