Marytė Marcinkevičiūtė 2018 m. balandžio 20 d. 09:53

Žmogumi pasijuto tik laisvoje Lietuvoje

Olimpinis čempionas Vladas Česiūnas – apie kaltinimus tėvynės išdavyste, porininką saugumietį, vizitus KGB, omonininkų smūgius, irklavimo viltis, bites.

Dažnai kyla klausimas, kada geriausiai pradėti sportuoti. Tačiau niekas, turbūt, nepasakys, kad nuo 23-ejų. Būtent tokio amžiaus į kanoją  sėdo Vladas Česiūnas, kuris pasiekė viską, apie ką tik galima svajoti – tapo Miuncheno olimpiniu ir keturis kartus pasaulio čempionu.  
 
Kiti tokių metų sportininkai jau baigdavo savo sportinę karjerą, o Vladui ji tik prasidėjo. 

Tiesa, 17-metis jaunuolis, iš gimtojo Jonavos rajono Vyšnialaukio atvykęs mokytis į Vilniaus statybos technikumą, lankė bokso treniruotes, tapo Vilniaus čempionu antrame vidutiniame svoryje, kariuomenės divizijos čempionu, įvykdė pirmojo atskyrio normą. 

V. Česiūnas lankė ir slidinėjimo bei biatlono pratybas, įvykdė kandidato į sporto meistrus normą. Dukart tapo Lietuvos slidinėjimo čempionu estafečių 4x10 km varžybose ir vieną kartą – biatlono estafetėje 4x7,5 km.   Jis galvojo apie sporto meistro normą, tačiau silpna buvo pečių juosta, kurią reikėjo sustiprinti. Nuėjo į „Žalgirio“ irklavimo sporto bazę ir joje pasiliko.
 
Sportininkas ilgai negalėjo apsispręsti, ką galutinai pasirinkti: slidinėjimą ar irklavimą. 1967-aisiais vis dėlto nutarė atsisveikinti su slidinėjimu.  

„Todėl treneriams dabar noriu pasakyti, kad jie neskubintų jaunų žmonių. Pirmiausiai juos reikia užgrūdinti, išmokyti taisyklingų irklavimo įgūdžių ir tik po to siekti meistriškumo“, - sako V. Česiūnas.  

Slidinėjimas ir biatlonas olimpinį čempioną labai užgrūdino, šios sporto šakos ir šiandien jam labai patinka, tačiau, jeigu  vėl reikėtų užsirašyti į pradedančiųjų grupę, jis rinktųsi irklavimą.

Legendinis irkluotojas stebisi, kad jam pirmiausia pavyko tapti olimpiniu čempionu ir tik po to 1973-1975-aisiais - pasaulio.  

1972 m. Miuncheno olimpiniu čempionu jis tapo, irkluodamas dvivietę kanoją 1000 m distancijoje, o pasaulio čempionu – 10 000 (triskart) ir 1000 m nuotolį. 

Labiausiai jis mėgo irkluoti 10 000 m distanciją, kurioje daugybe taktinės kovos sprendimų. . 

Olimpiniame Miuncheno irklavimo kanale buvai vienas vyriausių irkluotojų, tau buvo 32-eji, bet metai nesutrukdė tapti čempionu?, - paklausiau V. Česiūno. 
Kaip bebūtų keista, bet patį didžiausią jėgų antplūdį pajutau būdamas 30-35-erių. Olimpinių žaidynių metais su savo porininku dušanbiečiu Jurijumi Lobanovu nepralaimėjome nė vienų varžybų. Buvo sunku visą sezoną būti lyderiu ir išlaikyti gerą sportinę formą. Tačiau būtų didelė neteisybė, jeigu Miunchene būtume pralaimėję. 
 
Pagrindiniai mūsų  varžovai buvo garsieji rumunai Ivanas Pacaikinas ir Sergejus Kovaliovas. Tai buvo reto atkaklumo dvikova iki paskutiniųjų metrų.   

Mums aukso medalius išaiškino tik fotofinišas. Valtį 0,03 sek. (o tai – 12 cm) kyštelėjome anksčiau. 

Ar dažnai prisimeni savo auksinį finišą?
Taip. Man nebuvo lengva irkluoti su Jurijumi Lobanovu, kuris buvo 12 metų jaunesnis už mane.  Tiesa, irkluojant metų skirtumas nesijautė, tačiau mano porininkas dažnai elgdavosi kaip vaikas. Miunchene per iškilmingą mūsų apdovanojimą, dušanbietis man prasitarė, kad, per finalinį plaukimą, įveikus pusę distancijos, jis jau pradėjo galvoti, kaip gi atrodo tas olimpinis aukso medalis.  Tada nuo varžovų buvome atsiplėšę apie 6-7 m ir tas porininko  atsipalaidavimas mums galėjo brangiai kainuoti.  

Kiek vėliau paaiškėjo, kad J. Lobanovas po kiekvienos išvykos į užsienį pateikdavo ataskaitą SSSR saugumui.  
 
Mūsų dvivietė iširo 1976 m. po SSRS taurės varžybų, kurios buvo vienas atrankos etapų vykti  į Monrealio olimpines žaidynes. 
 
Atranka mums nepasisekė, neužėmėme pirmosios vietos ir į olimpiadą nepatekome. Nutariau atsisveikinti su didžiuoju sportu. 

Šiemet Lietuvos olimpiečių asociacija planuoja kelionę į Miuncheną, ar norėtum nuvažiuoti?
Žinoma, būtų įdomu. Juk Miunchene iškovojau pačią svariausią savo pergalę.  
 
Sovietmečiu kilo didžiulis triukšmas, kai 1979-aisiais išvykai stebėti pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo čempionato Duisburge ir iš ten negrįžai. Atskriejo žinia, kad pasiprašei politinio prieglobsčio.
Jeigu būčiau žinojęs, kokie kryžiaus keliai manęs lauks Tarybų Lietuvoje, ko gero, tikrai būčiau pasilikęs tuometėje Vakarų Vokietijoje. 
 
Ir pasilikau, ir į namus grįžau savo noru. Net neįsivaizdavau, kad gimtojo krašto trauka gali būti tokia stipri. 

Sugrįžęs negalėjau patekti į savo butą Vilniuje, nes buvo pakeistas užraktas. Jame buvo padaryta krata, dingo nemažai vertingų daiktų, kurie tais laikais kainavo nemažus pinigus.

Buvo sugalvota versija, jog viską išsivežiau į VFR ir ten pardaviau. Saugumo komiteto darbuotojai, tardę mane, paklausė, ar pripažįstu, jog esu tėvynės išdavikas. 

Atsakiau, kad jeigu esu išdavikas, tai jūs vagys, apiplėšėte mane. Nuo manęs tada nusisuko artimi žmonės, žurnalistai, negynė nė vienas advokatas. 
 
Kaip nepatikimas, turėjau palikti kariškių gretas. Buvo nepaprastai sunku, niekur negalėjau rasti teisybės. Įklimpau į didžiulį liūną. 
 
Prieš išvykdamas į pasaulio čempionatą, neakivaizdiniu būdu studijavau Kūno kultūros institute ketvirtame kurse. Turėjau tik vieną įsiskolinimą, kurį tikėjausi išlaikyti. Po kažkurio laiko gavau pranešimą, jog aš, olimpinis čempionas, esu išbrauktas iš studentų sąrašų. Bet po metų institutą vis dėlto pavyko baigti. 

Sugrįžęs į namus, tris mėnesius į KGB vaikščiojau kaip į darbą. Kiekvieną dieną keturias valandas turėjau rašyti, dar keturias atsakinėti į klausimus. 

Įtampa buvo tokia, jog sutriko nervai, buvau paguldytas į Vidaus reikalų ministerijos ligoninę. 

Niekur nebuvau išleidžiamas, tik po metų galėjau išvažiuoti į Lenkiją. Ir tik prasidėjus pertvarkai, vėl pasijutau žmogus: niekas manęs nepersekiojo ir slapta nebesiklausė. 

Po viso šito košmaro negalėjau likti nuošalyje, tuoj pat po sausio mėnesio įvykių pradėjau dirbti Lavoriškėse muitinėje. 


Ten su draugais buvai užpultas omonininkų, patyrei daug skausmo.
Mūsų postas buvo puolamas keturis kartus, o labiausiai nukentėjau 1991-ųjų gegužės 29-ąją. 

Postą užpuolę omonininkai mane spardė, daužė automatų buožėmis, kol praradau sąmonę. 

Ligoninėje medikai konstatavo smegenų sutrenkimą, buvo pažeisti plaučiai,  šonkauliai. Ligoninėje mane lankė daug žmonių, nešė gėlių, vaisių, skanėstų. Linkėjo kuo greičiau pasveikti. 

Sujaudino Atkuriamojo Seimo deputatų Vidmanto Žiemelio ir Jono Liaučiaus apsilankymas. Sužinoję, kad su žmona ir dviem dukromis gyvename vieno kambario bute, jie pažadėjo padėti. Ir savo žodį ištesėjo, netrukus mums buvo skirtas keturių kambarių butas.   

Šiandien vėl esi kartu su irkluotojais, kasmet įteikiama tavo vardo taurė geriausiam metų Lietuvos kanojininkui. Ką gali pasakyti apie šiandienos Lietuvos kanojininkus?
Padariau pradžią Lietuvos kanojų irklavimo meistrams siekti svarių pergalių. Po manęs gerų rezultatų pasiekė Tomas Gadeikis, Raimondas Labuckas, Jevgenijus Šuklinas, Vadimas Korobovas.  
 
Ypač džiaugiuosi sėkmingais Henriko Žustauto startais. Jo treneris Kazimieras Rėksnys - buvęs mano auklėtinis, o dabar sėkmingai dirba treneriu.  

Henrikui Žustautui iš neolimpinės 200 m distancijos sunku persikvalifikuoti į 1000 m nuotolį. Kaip galvoji, kaip ilgai tai užtruks?
Sportininkas dar jaunas, jam viskas prieš akis. Nenustebsiu, jeigu Henrikas pakartos mano pergalę ir taps olimpiniu čempionu. Tikiu šiuo sportininku. Europos čempionas savo irklavimo technika nėra panašus į mane, jo technika savita ir tai labai gerai.    
 
Kovo 15 d. tau sukako 78 metai, kaip jautiesi?
Kaip gali jaustis žmogus, kai jam jau tiek. Kiekvieną dieną stengiuosi pasimankštinti,  pavaikščioti. 
 
Ačiū Dievui, kad gaunu rentą, kuri yra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis ir tikras išsigelbėjimas. Su žmona jau nebedirbame, o už butą mokėti reikia.
 
Visą laiką auginau bites, tačiau dabar iš 12 avilių Kaišiadorių rajone Karsakų kaime teliko du. Bites reikia labai kruopščiai prižiūrėti, visą vasarą draugauti su jomis. O jėgos jau ne tos.