Ingvaras Butautas 2018 m. balandžio 26 d. 11:23

Darbštusis sūduvis kantriai siekia tikslo

„Kad ir kokia būtų situacija su dopingu, skeptikų, kuriems atrodys, kad sunkiaatletis būtinai turi būti nešvarus, atsiras visada“, – teigia Ž.Stanulis.

Šiemet iš Rumunijos sostinės Bukarešto parsivežtas Europos čempionato sidabro medalis Lietuvos sunkiaatlečio Žygimanto Stanulio kolekcijoje – trečias. 25 metų sportininkas antrąją vietą žemyne buvo užėmęs dar prieš penkmetį Tiranoje (Albanija) ir prieš dvejus metus – Fiordėje (Norvegija).

Bukarešte vykusiose svorio kategorijos iki 94 kg varžybose Ž. Stanulis rovimo rungtyje buvo pirmas (172 kg), o stūmimo – antras (202 kg).

Lietuvis nusileido tik fantastiškai pasirodžiusiam vietos sunkumų kilnotojui Nicolae’ui Onicai. Rumunas rovimo rungtyje vienu kilogramu lietuviui pralaimėjo, tačiau išstūmė 210 kg ir dvikovėje surinko 381 kg. Ž. Stanulio bendras dviejų veiksmų rezultatas – 374 kg, trečiąją vietą užėmusio lenko Łukaszo Grelos – 257 kg.

Sūduviai

Tačiau triskart Europos vicečempionas tebėra savo treniruočių partnerio, tos pačios svorio kategorijos atleto 26-erių Aurimo Didžbalio, kartą tapusio Europos čempionu, kelis kartus žemyno ir pasaulio pirmenybių prizininku bei laimėjusio olimpinių žaidynių bronzos medalį, šešėlyje.

„Šioje situacijoje yra savų minusų ir pliusų, – sako Ž. Stanulis. – Yra motyvacija sportuoti, siekti, norisi prisivyti Aurimą, būti arčiau jo dvikovės kilogramų sumos. Žinai, kad jis yra stipresnis, bet dirbi vis daugiau, nes vis tiek nesinori nusileisti. Minusas tas, kad vis tiek visada būni žemiau. Vis dėlto nėra taip, kad pavydėčiau – aš jo pergalėmis visada džiaugiuosi.“

Nemato problemos ir Lietuvos sunkiosios atletikos rinktinės treneris Bronislavas Vyšniauskas. Jis pabrėžė, kad jo auklėtiniai sugyvena puikiai.

„Labai draugiškai kartu treniruojasi. Pas mus geras klimatas. Visi vienas kitą palaikome, vienas kito pergalėmis džiaugiamės. Kolektyvas geras, todėl tai, kad du stipriausi atletai yra toje pačioje svorio kategorijoje, – nieko baisaus. Kita vertus, juk galima pereiti ir į kitą kategoriją. Ž. Stanulis lyg ir planuoja pereiti į 105 kg. Nors mes tokio svorio sportininkų taip pat turime neblogų. Neturime lengvasvorių. Na, bet čia jau tautos bruožas – aukšti ir sunkūs tie lietuviai“, – kalba B. Vyšniauskas.

Kaip ir A. Didžbalis, Ž. Stanulis yra kilęs iš Suvalkijos. Su sunkiąja atletika jis susipažino prieš dešimtį metų. Po sporto šakas nesiblaškė – pradėjo kilnoti svorius ir tai daro iki šiol. Gimtame krašte jis sportavo neilgai, paaiškėjus, kad turi charakterį ir gabumų, jam teko iškeliauti į Lietuvos sunkiosios atletikos sostinę Klaipėdą.

Treniruotės

„Tai labai darbštus vaikinas, – apie savo auklėtinį pasakoja treneris B. Vyšniauskas. – Kitokių čia ir negali būti – treniruoju tik savo darbą mėgstančius sportininkus. Kad ir darbą už centus. Juk stipendijas gauna vienas kitas. Sportuoja žmonės už maitinimą, dėl noro pasiekti rezultatą. Kitas šaukia, koks jis patriotas, o mano vaikinai – tikri patriotai, jie sau tyliai, ramiai dėl ryžto atstovauti Lietuvai Europoje ir pasaulyje renkasi ir finansinius nepriteklius. Tai dėl to mes pirmą kartą Lietuvos istorijoje Europos čempionate užėmėme septintąją komandinę vietą.“

Nors dabar, pasibaigus Europos pirmenybėms, jų dalyviai treniruojasi ne taip intensyviai nei prieš startą jose, žemyno vicečempionas daug laisvalaikio neturi.

„Pirmadienį, trečiadienį, penktadienį vyksta po dvi treniruotes: nuo 9.30 val. mankštelė, nuo 10 val. prasideda pati treniruotė, ją baigiu 12 valandą. Pavalgau pietus, pamiegu iki keturių, einu į salę, kur 16.30 val. prasideda antroji dienos treniruotė – pusvalandžio mankštelė ir tada iki aštuonių vakaro. Antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį būna tik rytinės treniruotės – iki 12–13 valandos. Sekmadienis – laisvas“, – dėsto savo dienotvarkę Ž. Stanulis.


Mokslai

Tai kada mokytis? Juk Europos vicečempionas studijuoja Lietuvos sporto universiteto paskutiniame kurse.

„Neslėpsiu, į sportininkus universitete žiūrima šiek tiek atlaidžiau. Sportininkų statusas mums leidžia vėliau atsiskaityti, bent jau dauguma dėstytojų supranta, kad mes laiko ne tiek daug turime. Vienas kitas gal truputį griežčiau spaudžia, bet, kai stengiesi, lankai ir gali kartais atsiskaityti šiek tiek vėliau nei visi kiti, suspėti įmanoma. Tik nėra taip, kad nereikėtų atsiskaitinėti, kad tau šiaip už tai, kad esi sportininkas, įskaitas ir egzaminus pasirašo, mokytis reikia. Suprantama, nesimokau dešimtukais, bet šiaip mokslai einasi normaliai“, – prisipažįsta sunkumų kilnotojas.

Dopingas

Ne vienam Lietuvos sunkiaatlečiui karjerą pagadino problemos dėl dopingo. Ž. Stanulio kolega bei konkurentas A. Didžbalis už dopingą taip pat buvo diskvalifikuotas, o ir šiemet pasiekė nemaloni žinia, kad pernai per pasaulio čempionatą, kuriame lietuvis užėmė trečiąją vietą, atliktas dopingo testas pateikė teigiamą rezultatą. Paaiškėjus B mėginio rezultatams, bus sprendžiamas A. Didžbalio iškovoto medalio likimas.

Lietuvoje po truputį formuojasi įtarus požiūris į visus sunkiaatlečius dėl polinkio vartoti dopingą.

„Žinokite, kad ir kokia būtų situacija su dopingu, skeptikų, kuriems atrodys, kad sunkiaatletis būtinai turi būti nešvarus, atsiras visada, – kalba Ž. Stanulis. – Šiaip, kiek bendrauju su žmonėmis, vieniems tinki, kitiems nepatinki – visokių jų yra su visokiomis nuomonėmis. Mano pažįstamų žmonių būryje nėra tokių akivaizdžių skeptikų, o jei kas mieste sutikęs ko paklausia, tai tikrai ne apie dopingą. Bent jau iki šiol to man nėra buvę.“

Tačiau gatvėje sportininką atpažįsta nedažnai.

„Labai retai taip būna. Sunkioji atletika nėra populiari sporto šaka, ji – ne krepšinis“, – sako Europos vicečempionas.

Siekiai

B. Vyšniauskas negalėjo tiksliai atsakyti, kelių metų sunkumų kilnotojai pasiekia savo fizinės formos piką.

„Būna pikas ir 30-mečiui, būna – ir 20-mečiui. Bet Ž. Stanulis jau prieš šešerius metus tapo Europos jaunimo čempionu. Dabar jis jau tris kartus yra tapęs Europos suaugusiųjų vicečempionu. Tad jis stabiliai laiko aukštą lygį. O stabiliai išlaikyti lygį yra labai nepaprasta“, – tikina B. Vyšniauskas.

Vis dėlto Ž. Stanulis nėra ypač patenkintas tuo stabilumu. Bent jau turi tikslą užkopti aukščiau, negu yra ne kartą pasiekęs.

„Norėčiau tapti Europos čempionu arba pasaulio čempionato prizininku. Tai mano dabartinis aukščiausias tikslas. Tada gal ir galėčiau baigti karjerą. Bet dabar iki tikslo dar šiek tiek trūksta. Tikiuosi, kada nors jį įgyvendinti pavyks“, – sako 25 metų atletas.