Kursas – olimpinės žaidynės

Tiems, kurie pirmą kartą pamato Lietuvos karatė federacijos (LKF) prezidentą Romą Vitkauską, jokių abejonių nekyla – buvo krepšininkas. Auštas (ūgis 195 cm), tvirtai sudėtas. Ir neapsirinka. Kai dabartinis LKF vadovas mokėsi Kauno „Saulės“ gimnazijoje, lankė pratybas „Žalgirio“ krepšinio ir rankinio mokykloje. 

Jį treniravo Onutė Butautienė, teko pasitreniruoti ir pas Stepą Butautą, kartais ateidavusį pavaduoti savo žmonos. Kadangi toje mokykloje vykdavo bendros krepšinio ir rankinio treniruočių stovyklos, Romas žaisdavo ir rankinį. 

„Tais laikais rankininkai būdavo vyriškumo etalonas: atletiški, stiprūs. Rankinis žavėjo ne vieną jaunuolį, jis man irgi patiko. Vienuoliktoje klasėje pradėjau domėtis karatė, o kai baigiau mokyklą – ir kalnais, dalyvaudavau alpinizmo stovyklose ir vesdavau kategorinius kalnų turizmo žygius“, – prisimena balandžio 30 d. 60-metį švenčiantis R. Vitkauskas. 
 

Jis gimė Vorkutoje (Komijos Respublika, Rusija), kur sovietmečiu, Stalino laikais, buvo vienas didžiausių Gulago sistemos lagerių. Į jį buvo ištremtas jo tėvas Viktoras. Tuo metu, po Stalino mirties, prasidėjo reabilitacijos procesas ir Romui tebuvo vos keli mėnesiai, kai su tėvais grįžo į Kauną. 

„Saulės“ gimnazijoje buvo sustiprinta matematika, fizika ir chemija, todėl jam nekilo abejonių, kur studijuoti. Įstojo į Kauno politechnikos institutą, jį sėkmingai baigė.

Studijuodamas Romas atsiskleidė kaip karatė meistras, su juo dideles viltis siejo jo karatė mokytojas Jonas Gylys – dabar profesorius, habilituotas technikos mokslų daktaras. 

R. Vitkauskas dalyvavo pirmuosiuose Lietuvos karatė čempionatuose, juose 1979–1980 m. iškovojo medalių sunkiausio svorio kategorijoje.

Vėliau per Lietuvos pirmenybes kovotojas yra laimėjęs medalių sunkiausioje svorio kategorijoje, atstovavo Lietuvos rinktinei. Prieš pat uždraudžiant karatė 1983 m. jis dar dukart iškovojo bronzos medalius TSRS čempionate.

„Pirmasis Lietuvos rinktinės treneris buvo legendinis karatė meistras ir mokytojas Kazimieras Bartkevičius. Dabar jis yra Lietuvos karatė federacijos trenerių tarybos pirmininkas. Rinktinėje buvau nuo pat jos įkūrimo pradžios iki panaikinimo 1983 metais. TSRS buvo išleistas įsakymas, kad karatė draudžiama. Kas nepaisė šio draudimo, keleriems metams net galėjo patekti už grotų. Lietuvos meistrai tuo metu buvo vieni stipriausių Sovietų Sąjungoje, turėjome daug čempionų, prizininkų“, – prisimena jubiliatas. 

Tačiau Lietuvos karatė entuziastai ir toliau sportavo, tik buvo priversti saugotis, negalėjo užsivilkti kimono. „Karatė kurį laiką iki „perestroikos“ oficialiai niekur neegzistavo, bet mes treniruodamiesi prisidengdavome bendru kovos menų vardu. Prisimenu, vienais metais net vos nepatekome į miliciją. Man vadovaujant treniruotei Kauno imtynių salėje Kęstučio g., staiga įbėgo operatyvininkai ir mus visus norėjo suimti. Tačiau tuo metu jau buvome persirengę, nusivilkę kimono ir milicininkams paaiškinome, kad užsiimame kovos menais ir didesniu fiziniu pasirengimu. Labai džiaugiuosi, kad, nepaisant įvairių draudimų, mes šią sporto šaką sugebėjome išsaugoti“, – pasakoja R. Vitkauskas.

Savo darbinę veiklą jubiliatas pradėjo Mokslų akademijoje, Fizikinių-techninių energetikos problemų institute (dabar – Lietuvos energetikos institutas), ir čia praleido daugiau kaip 10 metų. „Darbas ir instituto darbuotojai buvo įdomūs, sportuoti mėgo ir laboratorijos vadovas habilituotas technikos mokslų daktaras Simonas Narbutas. Jis darbuotojus žiemą ir vasarą pietų pertraukos metu kviesdavo sportuoti prie Nemuno“, – prisimena R. Vitkauskas.
 

Nuo 1993 m. R. Vitkauskas pradėjo dirbti kelionių agentūroje „Baltic Clipper“, o 1999 m. tapo jos generaliniu direktoriumi ir savininku. Agentūroje dirba apie 100 žmonių. Kartu su bendraminčiais įsteigė kelionių organizatorių „Novaturas“.

20 metų vadovavęs Lietuvos kiokušin karatė federacijai, R. Vitkauskas 2009 m. estafetę perdavė Audriui Mikšiui bei savo buvusiam mokiniui Vidmantui Poškaičiui ir tapo federacijos garbės prezidentu. Prieš porą metų, įkūrus bendrą Lietuvos karatė federaciją, – jos prezidentu. 

„Nors yra daug įvairių stilių mokyklų, vyrauja dvi pasaulinės karatė varžybų taisyklių kryptys: kontroliuojamo kontakto, arba taškų sistemos karatė (sportininkams naudojant specialias apsaugas), ir viso kontakto karatė, kai nėra pirštinių, apsaugų, bet visa jėga smūgiuojama į tam tikras kūno dalis“, – sako R. Vitkauskas, einantis ir Lietuvos sporto federacijų sąjungos viceprezidento pareigas.

Kurti bendrą Lietuvos karatė federaciją paskatino tai, kad ši sporto šaka įtraukta į 2020 m. Tokijo olimpinių žaidynių programą. 
 

Patekti į olimpines žaidynes bus ypač sunku, tačiau LKF prezidentas tiki, kad tai padaryti – jei ne 2020 m., tai 2024 m. – įmanoma, nes karatė Lietuvoje – viena populiariausių sporto šakų. 
 

Apie problemas jubiliatas sako, kad jų galima sugalvoti aibę, bet jos – tokios pačios, kaip ir viso Lietuvos sporto. „Viena didžiausių mūsų problemų, kad per mažai mūsų trenerių rengia sportininkus pagal olimpinio karatė taisykles“, – atkreipia dėmesį R. Vitkauskas. 

Jis atidžiai stebi visas karatė varžybas, kuriose dalyvauja Lietuvos rinktinė. Prezidentas nesiryžta atsakyti į klausimą, kurį Lietuvos karatė atstovą jis laikytų geriausiu per visą šios sporto šakos istoriją. Jam svarbus kiekvienas rinktinės narys.

„Svarbiausi yra tie sportininkai, kurie į komandą įneša maksimalios lyderystės dvasios ir patraukia rinktinę į priekį. Iš rinktinės lyderių, o jų yra ne vienas, labiausiai patinka tie, kurie uždega kitus, parodo pavyzdį, savo stiprybę tiek ruošiantis čempionatams, tiek jų metu“, – teigia LKF prezidentas, aštuntus metus esantis ir vienas Lietuvos kiokušin karatė rinktinės vyr. trenerių, ir per rinktinės treniruočių stovyklas mielai užsivelkantis kimono.

Lietuvos karatė meistrai gerai žinomi pasaulyje, pelno medalių, tačiau labiausiai R. Vitkauskas džiaugiasi, kai mūsų sportininkai sėkmingai pasirodo kas ketverius metus Japonijoje vykstančiuose kiokušin karatė absoliučios kategorijos pagal viso kontakto taisykles čempionatuose. Į juos suvažiuoja apie 100 šalių atstovai ir varžybose dėl medalių kovoja 44 moterys bei 180 vyrų. 
 

Pasak LKF prezidento, norint pasiekti viršūnę, čia moterims reikia laimėti 5–6, o vyrams 7–8 kovas po 2–4 raundus – tai maksimalus žmogaus išbandymas. Dalyvauti tame turnyre – beveik piligriminis visų geriausių pasaulio karatė kovotojų tikslas.

R. Vitkauskas niekada neužmirš ir 2017 m. kiokušin karatė pasaulio sąjungos (KWU) čempionato Jekaterinburge, Rusijoje, kai Diana Mačiūtė ir Inga Mikštaitė viena po kitos laimėjo pasaulio čempionių titulus.

Čempionatui baigiantis, į viršų buvo pakelta ir dar vieno Lietuvos atleto Edgardo Sečinskio ranka. 

„Lietuvos himnas dukart vienas paskui kitą aidėjo pasaulio čempionato Rusijoje pradžioje, o vienas dar ir pabaigoje. Tokie momentai įsimena visam gyvenimui“, – neslepia R. Vitkauskas.

Didžiausia jo svajonė – kad Lietuvoje artimiausiu metu būtų 300 karatė juodų diržų ir kad Japonijoje per pasaulio čempionatą arba kada nors per olimpines žaidynes suskambėtų ir Lietuvos himnas. „Būtų labai smagu, kad samurajų krašte būtų aukščiausiai iškelta Lietuvos vėliava“, – priduria jubiliatas.

Koks federacijos prezidento laisvalaikis, pomėgiai? Jubiliatas sako, kad jie, kaip ir jaunystėje, nesikeičia ir prasideda raide „K“: karatė, kalnai ir karo menas. „1991 m. sausio 13-ąją Karatė federacija dalyvavo, kaip mes kovotojai vadiname, „Vilniaus mūšyje“ ir jį padėjo laimėti. Mūsų savanorių Parlamento gynėjų būrys, visą mėnesį praleidęs Seime, dabar nuolat susitinka, yra ką prisiminti“, – sako R. Vitkauskas. 
 

Didelis jo pomėgis – ir kalnai. Anksčiau keliaudavo į Kaukazą, Tian Šanį, Pamyrą, Sajanus, Altajų, o dabar – į Alpes, ypač mėgstama vieta – Monblano Šamoni.
 

Europos kiokušin karatė federacijos viceprezidentas – ne vienas karatė atstovas šeimoje: juodą diržą turi sūnus Jonas, baigęs mokslus Anglijoje, o, sugrįžęs į Lietuvą, vienus metus buvęs savanoris Lietuvos kariuomenėje. Dabar jis dirba vienoje iš pasaulinių audito kompanijų. Karatė treniravosi ir dukra Aistė, auginanti du vaikus ir dirbanti lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja.