Kodėl žlugdomas sporto mokslas?

Lietuvos nusipelnęs treneris, biomedicinos mokslų daktaras, socialinių mokslų habilituotas daktaras, sportininkų tyrėjas prof. Juozas Skernevičius, 1955-aisiais baigęs Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, dar aktyviai sportuodamas pradėjo dirbti plataus profilio treneriu. Treniravo Lietuvos slidinėjimo rinktinę, keletą lengvaatlečių ir baidarininkų. 

„Puikiai supratau, koks sudėtingas didelio meistriškumo sportininkų rengimas, kiek daug reikia turėti plataus profilio ir konkrečių atitinkamos sporto šakos žinių. Kuo daugiau skaičiau, tuo daugiau kilo klaustukų. Teko pasikliauti mokslo tyrimų pagalba. Iškilo dar daugiau problemų, kurioms išspręsti reikėjo specialios tyrimų metodikos, subjektų, objektų, materialinių išteklių ir žmogiškųjų resursų. Tik glaudus sporto gydytojų, tyrinėtojų, trenerių, sportininkų ir sporto organizacijų bendradarbiavimas gali vesti sportą pažangos kryptimi“, – LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“ sakė profesorius. 

Ar Lietuvos sporto mokslas šiandien yra gyvas, nenuskurdintas? – paklausiau J.Skernevičiaus. 

Visose žmogaus gyvenimo srityse mokslas yra vedlys į pažangą. Sporto mokslas – plati sąvoka, apimanti daug veiklos krypčių. Kartais remiamasi paprasta gyvenimo patirtimi, bet giliau reiškiniui pažinti būtini moksliniai tyrimai, medžiagos analizė, loginiu mąstymu pagrįstas apibendrinimas, išvados, rekomendacijos.
 

Dabartiniu metu pagrindinė mano sporto mokslo sritis – sportininkų rengimas, daugiausia dėmesio skiriu didelio meistriškumo sportininkų rengimui. Pasaulyje didžiausią autoritetą turbūt turi sporto fiziologija, biochemija, kur veikiant fiziniais pratimais vyksta sudėtingi žmogaus ląstelių reiškiniai. 

Trumpai prisiminkime istoriją. Iki 1980-ųjų sporto mokslas Lietuvoje buvo plėtojamas universitetuose. Kaip Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas, mokslininkas, tyrinėtojas, toje veikloje irgi aktyviai dalyvavau.

Šiek tiek vėliau tuometis Kūno kultūros ir sporto komitetas sporto mokslui valstybiniu lygiu skyrė didelį dėmesį. 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sporto mokslas kurį laiką buvo užmirštas. Sporto departamento vadovas Zigmantas Motiekaitis dar bandė sudaryti mokslininkų grupę sporto koncepcijai kurti. Kaip jos vadovui, teko važinėti į Daniją, Norvegiją ir gilintis, kaip ten organizuojamas sportas. 

Pasikeitus departamento vadovams sporto mokslas po truputį dar judėjo, bet centralizuotai nieko nebuvo daroma. Įsteigus Lietuvos olimpinį sporto centrą sporto mokslas vėl pamažu atsigavo. Buvo bandyta vėl atgaivinti sporto tyrimų laboratoriją Vilniaus pedagoginiame institute.  

Lietuvos olimpinis sporto centras su mumis sudarydavo sutartis, paremdavo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, sporto mokslininkai gaudavo maistpinigių. Dabar sporto mokslui – liūdniausios dienos. Kas įvyko pertvarkant Lietuvos sportą, sunku sveiku protu suvokti. To nesupranta nei Lietuvos rinktinių treneriai, nei sportininkai. 

Visoje šitoje pertvarkoje sporto mokslas apskritai neminimas. Sportininkams rengti skirtos lėšos paskirstytos federacijoms ir suskaidytos į daugelį dalių. Ne visų federacijų vadovai supranta sporto mokslo reikšmę. Tarkime, per tris mėnesius į mus pagalbos kreipėsi tik Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacija. Anksčiau jų sportininkus tirdavome 10–12 kartų per metus, o dabar federacija užsakė, kad atliktume tik vieną išplėstinį, tris etapinius ir du operatyvinius tyrimus. 

Ar nenusimenate, kad sukaupta didžiulė patirtis mažai kam reikalinga?

Tikiu, kad kažkokio sąmoningumo vėl atsiras, sporto mokslas neturėtų būti podukros vietoje. Tik štai tų tyrėjų gali nebelikti. O jeigu ir liks, jų kvalifikacija jau bus kita. Juk tirdami sportininkus mes ne tik jiems padedame, bet ir patys augame. 
 

Rezultatų aptarimo klausosi ir sportininkai, ir treneriai. Mes visi esame svarių rezultatų siekiančių sportininkų pagalbininkai. Kai kuriose sporto šakose mes netgi esame arčiau sportininkų nei jų treneriai. 

Lietuvoje sporto tyrimų laboratorijos yra tik dvi: Lietuvos edukologijos universitete ir Lietuvos sporto universitete. Ar tiek užtenka?

Pavydžiu suomiams, nes jų šalyje yra 4–6 sporto mokslo institutai, kuriems kasmet skiriama beveik po milijoną eurų. Mūsų aukštųjų mokyklų dėstytojai, tarp jų ir kūno kultūros, privalo atlikti mokslinį darbą. Dalį atlyginimo jie gauna už paskaitas, pratybas, o kitą dalį – už mokslinį darbą. Sportininkų tiriamasis darbas daugiausia vyksta Lietuvos edukologijos universitete. 
 

Tačiau mūsų sporto tyrimų laboratorija, kuriai vadovauja profesorius Kazys Milašius, iš valstybės negauna jokio finansavimo, remia tik LTOK. Nesant rimto valstybinio požiūrio, sporto mokslo plėtotės, Lietuvos didelio meistriškumo sportininkų rengimo griūtis akivaizdi. LTOK stengiasi visokeriopai remti olimpiečių rengimą, bet būtinas ir valstybinių organizacijų tinkamas supratimas bei parama.

Kita didelė bėda – sporto mokslininkų rengimas. Dėl skurdaus atlyginimo su sporto mokslu neliko dirbti gabiausi mano auklėtiniai. Aš dar likau. Jeigu išeičiau, LEU nelabai būtų kam tuos tyrimus atlikti, nes rezultatus reikia analizuoti, apibendrinti, padaryti išvadas ir rekomenduoti, ką toliau daryti.   

Kurių sporto šakų atstovus teko tirti?

Baidarininkus ir kanojininkus, irkluotojus, dviratininkus, ėjikus ir kai kuriuos maratonininkus. Ilgai tyriau žiemos sporto atstovus, dabar su jais dirba K.Milašius.   
 

Nuo mūsų sporto tyrimų laboratorijos nutolo plaukikai. Turime Rūtos Meilutytės klasikinių duomenų, kai ji mūsų laboratorijoje tyrėsi būdama vienuolikos metų. Tie duomenys mums ypač brangūs. Turime sukaupę daug įdomių ir kitų sportininkų duomenų. Pas mus parengtos ir apgintos 34 daktaro disertacijos, kurioms vadovavau ar konsultavau. 

Ką reikėtų daryti, kad rengiant didelio meistriškumo sportininkus sporto mokslas Lietuvoje būtų pripažintas? 

Šitą klausimą, dalyvaujant valstybinėms organizacijoms, reikėtų aptarti išsamiai. Visi turėtų suprasti, kas yra sporto mokslas. Tai žmogaus gyvybinių procesų, jo vystymosi flagmanas. Atliekami maksimalūs krūviai, tiriamos žmogaus galimybės, nes iš išorės matome tik fizines žmogaus galias.  
 

Turi atsirasti supratimas apie sporto mokslą, nes dabar, viską perdavus į federacijų rankas, sporto mokslas net neminimas. Turi būti valstybinis požiūris, tyrėjams, kaip ir mokytojams ar dėstytojams, turi būti skiriamos reikiamos lėšos. Reikia supratimo, kad sporto mokslas yra didelio meistriškumo sportininkų rengimo dalis.  
 

Visa tai įvardyta monografijose, disertacijose, straipsniuose, sportininkų rengimo olimpinėms žaidynėms programose. Tačiau dėl įvairių priežasčių sportininkai į tyrimus siunčiami vangiai. Padėtį pagerinti nėra sudėtinga. Pirmiausia būtina, kad didelio meistriškumo sportininkų rengimo metiniuose planuose būtų aiškiai įvardyta ir tiksliai nurodyta, kada bus atliekami išplėstiniai, etapiniai tyrimai, ir tai būtų daroma. 

Rio de Žaneiro olimpietis baidarininkas Ričardas Nekriošius, besimokantis Lietuvos sporto universiteto doktorantūroje, prasitarė, kad atėjus naujai sporto mokslininkų kartai padėtis Lietuvoje pagerėtų. 

Matyt, Ričardas daug tikisi iš savęs (šypsosi). Jeigu nebus valstybinio požiūrio į sporto mokslą, tai kaip ta naujoji sporto mokslininkų karta ateis? Negaliu pasakyti, ar iš rimtai sportuojančių atletų dar kas nors mokosi doktorantūroje. 
 

Ričardas yra mūsų kolektyvo narys, antrus metus visą tiriamąjį darbą atliekame kartu. Bet sunku pasakyti, ar baigęs studijas ir apsigynęs disertaciją jis eis dirbti už menką atlygį. Aukštosios mokyklos nuskurdo todėl, kad patys gabiausi žmonės nestoja į doktorantūrą. O jeigu ir baigia studijas, tai išeina dirbti kitur. 

LEU išdirbau jau 60 metų. Garsiausi mano mokiniai, kurie galėjo tapti gerais sporto mokslininkais, dirba dosniau mokamą organizacinį darbą. Ir ten sėkmingai reiškiasi.

Man gaila, kad jie dirba treneriais. Dabar, kai tiriame sportininkus ir dalyvaujame rezultatų aptarime, daugiausiai klausimų sulaukiame ne iš trenerių, o iš sportininkų. Susidaro įspūdis, kad gal treneriai nesupranta, ką aš šneku, nežino, kaip krūviai veikia auklėtinių organizmą, kaip naikina atskiras ląsteles, sistemas ar organus. 
 

Malonu, kad visuose tyrimuose dalyvauja R.Nekriošiaus ir Andrejaus Olijniko treneris Sergejus Sorokinas, su kuriuo aptariame pratybų planus, treneris išreiškia savo nuomonę. Šioje grupėje yra vienas reikalavimas: reiškiamą nuomonę reikia pagrįsti. 

Didelio meistriškumo sportininkų rengimu ypač domisi dviračių treko treneris panevėžietis Antanas Jakimavičius, kuris daug diskutuoja, pats eksperimentuoja. Savo tvirtą nuomonę turi kitas dviračių treko specialistas Dmitrijus Leopoldas, sportininkų rengimu domisi baidarininkus ir kanojininkus rengiantys panevėžietis Vytautas Vaičikonis ir kaunietis Egidijus Gustas, sportinio ėjimo treneriai alytiškis Kastytis Pavilonis ir pabradietis Viktoras Meškauskas, irklavimo specialistas Vladislavas Sokolinskis ir kai kurie kiti treneriai.

Sportininkų rengimą, jų organizmo adaptaciją pažinti labai sudėtinga net ir turint šiuolaikinius tyrimų metodus. Tai ne viena mokslo sritis, ji jungia daugelį kitų mokslo šakų – anatomiją, fiziologiją, biochemiją, biomechaniką, psichologiją, sociologiją, pedagogiką. Jų indėlis į sporto mokslą yra didžiulis. Tik pasinaudojus šių mokslų laimėjimais, žiniomis galima konstruoti veiksmingą sportininkų rengimą. 

Garsusis vokiečių fizikas Albertas Einšteinas apie mokslo vaidmenį yra pasakęs, kad per ilgą gyvenimą jis suprato vieną dalyką, jog visas mokslas, palyginti su realybe, yra primityvus ir vaikiškas, bet vis dėlto tai vertingiausia, ką mes turime... 

Pasakyta šiek tiek pajuokaujant, juk negalima teigti, kad mokslas yra vaikiškas. Gal mokslas vaikiškas tuo požiūriu, kad jis visą laiką atsinaujina ir prasideda kažkoks kitas etapas. Sakykim, mes taikome vieną naują metodą, tiriame raumenyse vykstančius deguonies įsisavinimo procesus. Ant raumenų dedame daviklius, kurie atlieka įvairius krūvius, ir žiūrime, kiek panaudojama ir kiek lieka deguonies. Prieš kokius 30 metų daviklius tvirtindavome ant ausies ir stebėdavome, kaip organizme mažėja kraujo deguonies. Gal dabar toks metodas ir atrodo vaikiškai. O legendinio fiziko paskutiniai šio posakio žodžiai yra labai teisingi.

Trūksta rašinių, nes beveik neliko sporto tyrimų. Jeigu vyktų išsamūs fiziologiniai tyrimai, žmonės stengtųsi tas žinias paskelbti. Žurnalas gali baigti gyvuoti, jeigu nebus maitinamas nauja moksline medžiaga, įdomiais straipsniais. Tačiau jis gali ir plėtotis, jeigu sporto mokslui bus skiriamas normalus valstybės dėmesys. 
 

*  *  *
 

J.Skernevičius gimė 1931 m. rugsėjo 15 d. Kašonyse, Jiezno valsčiuje, Alytaus apskr. Lengvaatletis, slidininkas, baidarininkas, slidinėjimo treneris, dėstytojas, sporto mokslininkas. SSRS sporto meistras: lengvosios atletikos (1955 m.), slidinėjimo (1957), baidarių irklavimo (1959 m.). Lietuvos 20 km sportinio ėjimo rekordininkas (1954 m.). Lietuvos čempionas: dešimt kartų slidinėjimo (1956–1963 m.), keturis kartus baidarių irklavimo (1959–1960 m.).

Lietuvos nusipelnęs treneris (1966 m.), Lietuvos nusipelnęs kūno kultūros ir sporto darbuotojas (1986 m.), habilituotas mokslų daktaras (1993 m.).

Baigęs Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą nuo 1955 m. dirba dabartiniame Lietuvos edukologijos universitete (buvusiame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute): asistentas (1955–1971 m.), dėstytojas, docentas (nuo 1981 m.), profesorius (nuo 1986 m.), Sportinių žaidimų katedros vedėjas (1981–1991 m.). 1969 m. apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją, 1993 m. – habilituoto daktaro disertaciją.