Geriausias ginklas – teisingi sprendimai

Lietuvoje egzistuoja stereotipas – krepšinis yra vyriškas žaidimas ir teisėjauti jam turėtų tik vyrai. Tačiau yra kelios moterys, kurios šį stereotipą bando paneigti. Tarp jų – ir 25-erių Indrė Balnionytė bei 29-erių Agnija Vilaniškytė. 
 

Jau daugiau nei po penkerius metus teisėjaujančios arbitrės iki šiol aikštelėje sulaukia nuostabos žvilgsnių, o iš tribūnų vis atskrieja vienas kitas ne visai lietuviškas žodelis.

Abi merginos savo kelią krepšinio aikštelėje pradėjo kaip žaidėjos, o I. Balnionytė tris sezonus rungtyniavo net Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL).
 

„Bene paskutiniais metais lankant sporto mokyklą Šiauliuose, į galvą atėjo mintis – o kodėl gi nepabandžius teisėjauti? Tiesiog priėjau ir pasakiau tai trenerei, ji mane suvedė su Antanu Ramanausku – Šiaulių krepšinio teisėjų mokyklėlės mokytoju, buvusiu LKL teisėju. Išklausiau kursus, teisėjavau keliose rungtynėse su Antanu ir tada mane iškart įmetė į mėgėjų krepšinio mėsmalę. Apie karjerą ar uždarbį nebuvo jokių minčių. A. Ramanauskas mane nuo pat pirmo žingsnio aikštelėje lydėjo ir palaikė – esu jam labai dėkinga už tai“, – savo kelio pradžią nupasakoja Indrė.

A. Vilaniškytė pripažįsta, kad žavėjosi teisėjų darbu dar žaisdama, todėl ir pati nutarė išmėginti šį užsiėmimą. „Kai pati žaidžiau, labai žavėjausi arbitrų darbu, gerbiau tuos dėdes su švilpuku (tetos iki tol dar nebuvau sutikusi). Kartą vieno gerbiamo teisėjo juokais paklausiau, ar ir man pavyktų būti tokiai krepšinio teisuolei. Mano laimei ir nelaimei, gavau „palaiminimą“, ir, didžiam mano džiaugsmui, tai buvo pats geriausias mano pasirinkimas – gavau daug krepšinio, draugų, kelionių, patirties, o visa tai apima sąvoka „krepšinio teisėjas“, – pasakoja vilnietė.

I. Balnionytė pripažįsta – pati pradžia buvo labai sudėtinga. Kaip pasakoja mergina, būdavo ir tokių rungtynių, kai teisėja galvodavo, jog geriau pati sumokės, nei eis į jas teisėjauti. Na, o A. Vilaniškytė prisimena, kad vietą aikštėje teko išsikovoti teisingais sprendimais.
 

„Pradžia buvo tikrąja to žodžio prasme įdomi. Apsiginklavus kantrybe teko minti nepramintais lietuviškais krepšinio teisėjos takais. Tada galvojau esanti vienintelė moteris teisėja Lietuvoje, bet klydau – pirmoji buvo kolegė Renata Radišauskaitė iš Šilutės. Būčiau žinojusi apie ją, būčiau klausiusi patarimo, ar reikia Lietuvai jos antrosios religijos permainų. Manau, kad vyrams buvo šokas. Kai kurie manydavo, kad tai pokštas.

Per apšilimą jie bandydavo apsiprasti su vaizdu. Tik įsibėgėjus rungtynėms, nuaidėjus pirmiems teisėjų švilpukų garsams, krepšininkams lytis nebetekdavo prasmės, svarbiausia tik situacijų įvertinimas ir sprendimų kokybė. Taip ir išsikovojau vietą po krepšinio aikštelės saule“, – prisiminimais dalijasi A. Vilaniškytė.

Merginos kartais sulaukia ir konkrečiai joms adresuotų žaidėjų replikų. „Visko pasitaiko, bet dabar jau vis rečiau, matyt, žaidėjai priprato. Yra tekę eiti ir „savo vyrui barščių virti“ (juokiasi). Dabar jau ir pati esu užsiauginusi „storą odą“ ir stengiuosi į tai nebereaguoti“, – pasakoja I. Balnionytė.

A. Vilaniškytė pripažįsta geriausias žaidėjų ir žiūrovų replikas kolekcionuojanti, o vėliau jomis besidalijanti su teisėjomis iš užsienio. 

„Per savo karjerą esu girdėjus nemažai „perliukų“ – juos kolekcionuoju. Vienas labiausiai įsiminusių buvo „Moters vieta sekmadienį prie puodų“. Nuo šiol sekmadieniais stengiuosi įjungti indaplovę (juokiasi). Fenomenalu, bet daugiausia komplimentų žarsto žiūrovai, matyt, juos įpareigoja žodžio laisvė. Vyrai rusiškais žodžiais aikčioja iš susižavėjimo, nematę tokio stebuklo su švilpuku, o moteriškės iš pavydo kartkartėmis įvardija mano plaukų šviesią spalvą. Verdiktas – jokios diskriminacijos niekada nejutau. Tik kantrybės ir stiprybės ugdymą“, – su šypsena kalba A. Vilaniškytė.

Pastaraisiais metais Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) pradėjo aktyviai skatinti moteris teisėjas. Buvo sukurta speciali tarptautinė kategorija, skirta tik moterims teisėjoms. Jos siekianti prisipažįsta ir I. Balnionytė, o abi mūsų pašnekovės neretai keliauja ir į užsienyje vykstančias teisėjų stovyklas.
 

„Visai neseniai su Agnija ir dar trimis lietuviais buvome Švedijoje vykusioje teisėjų stovykloje „Scania Camp“. Į ją atvyksta ir daug moterų teisėjų, būna paskaitų, skirtų tik moterims. „Būdamos konferencijoje su vyrais, nekalbame apie tas problemas. Bet vos tik lieka vien merginos, dalijamės savo patirtimi. Čia nėra tik Lietuvos problema, kad žaidėjams moteris teisėja atrodo keistai – taip yra visame pasaulyje. Mes kalbamės apie įvairias situacijas, kaip valdyti žaidimą, kokius žodžius parinkti ir, žinoma, kaip gerai teisėjauti“, – pasakoja I. Balnionytė.

„Anksčiau maniau, kad esu viena teisėja moteris, tačiau kolegų dėka niekada nesijutau silpna ar vieniša, jie smarkiai palaikė, mokė, gynė, mylėjo ir neleido pasiklysti. Vėliau teko paragauti ir teisėjavimo užsienyje. Pasirodo, ir ten būna moterų teisėjų (juokiasi). Susitinkame tarptautiniuose turnyruose ir dažniausiai pasakojame apie savo patirtį – kiek ir ko kuriai teko išgirsti, o tada leipstame juokais iš „perliukų“. Čia dažniausiai dominuoja lietuviškieji“, – smagų pokalbį užbaigia A. Vilaniškytė.