Sportas – gyvenimo variklis

Kauno r. moterų krepšinio komandai „Hoptrans-Sirenos“ šis sezonas išskirtinis. Ji susigrąžino šalies čempionių titulą ir laimėjo Lietuvos taurę. 

„Hoptrans-Sirenų“ žaidėja ir direktorė 37 metų Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė tikino labai gerai vertinanti sezoną, kuriam pasibaigus krepšininkės gali skirti daugiau laiko sau, šeimai ir malonioms moteriškoms smulkmenoms.

Džiaugiuosi pasiektais rezultatais, iškovotu čempionių titulu, laimėta Lietuvos moterų krepšinio taure – iki šiol „Sirenoms“ nebuvo pavykę to padaryti. Be abejonės, sunkumų buvo, didžiausių kilo dėl traumų, jų išvengti neišeina daugumai komandų. Ne menkiau iš vėžių išmuša ir dešimties dienų „langai“ dėl žaidėjų dalyvavimo rinktinių rungtynėse – iš mūsų komandos išvykdavo treneris ir kelios žaidėjos, lietuvės ir ukrainietės. Komandoje likdavo šešios krepšininkės, taigi darbas būdavo išbalansuotas.
 

Man pačiai, kaip klubo vadovei ir žaidėjai, šis čempionių titulas antrasis, pirmąjį su „Hoptrans-Sirenomis“ iškovojome 2016 metais. Tada jis buvo uždirbtas sunkiu prakaitu, tikslingai dirbant keletą metų, po to, kai baigusi legionierės karjerą, grįžau iš Prancūzijos. 

Pirmas treniruotes pas dar tebedirbančią nuostabią trenerę Birutę Jankauskienę lankyti pradėjau būdama devynerių. Dabar be galo džiaugiuosi, kad ji treniruoja ir mano vyresnėlę dukrą. Man pirmoji trenerė – labai brangi, ji mokė ne tik krepšinio, bet ir gyvenimo paslapčių, bendravimo, ugdė reikiamas charakterio savybes, padarė didelę įtaką asmenybės formavimuisi – buvo lyg antra mama. 
 

Buvau greita, šokli. Tačiau, manau, kad svarbiausia – didelis noras. Man niekada nebūdavo per sunku, niekada nesiskundžiau sunkiomis treniruotėmis. Krepšinis visada buvo mano variklis. Aš – vienintelė krepšininkė Lietuvoje, sezoną baigusi būdama 20 savaitę nėščia ir dėl nėštumo nepraleidusi nė vieno sezono, tai buvo 2014 metais. Tais pačiais metais tapau ir naudingiausia ekipos žaidėja. Pagimdžiusi rugpjūčio mėnesį spalį jau žaidžiau naujame sezone. 


 

Džiaugiuosi, kad mano vyras, pats buvęs futbolininkas, puikiai supranta sportininkų gyvenimo specifiką ir aš visuomet jaučiu šeimos palaikymą bei paramą. 
 

Sportas buvo tai, kas suvedė mus su vyru. Tik mes susitikome ne krepšinio ar futbolo aikštėje, bet lengvosios atletikos manieže, kur abu bėgiojome. Gal dėl to ir dukra ne tik nuo mažų dienų laksto su oranžiniu kamuoliu, bet ir yra aktyvi bėgikė. Neseniai vykusiame Ąžuolyno bėgime ji tapo geriausia tarp trečiokų. Visa mūsų šeima labai sportiška. Laisvalaikiu nesirenkame savo sporto šakų, bet su vaikais važinėjamės dviračiais, riedučiais, plaukiame baidarėmis, žaidžiame tenisą. 
 

Šiuo metu veiklos turiu tikrai daug: žaidžiu krepšinį, esu klubo vadovė, studijuoju ir jau netrukus ginsiu magistrinį darbą, o dar reikia skirti dėmesio vaikams, šeimai. Tačiau viskas įmanoma, jei labai nori ir susidarai griežtą planą. Kai ko tenka ir atsisakyti.
 

Labai gerai pamenu, kad vaikystėje taip pat teko daug ko atsisakyti – augau daugiabutyje, kai kiti vaikai eidavo žaisti į kiemą, aš lėkdavau į treniruotę. 
 

Paauglystėje nesilankydavau bendraamžių vakarėliuose, o, žaisdama užsienyje, nedalyvavau draugų gimtadieniuose, vestuvėse. Visas gyvenimas – lagaminai, tačiau man tai patiko, aš esu energingas žmogus.

Visada sunku suderinti žaidėjos ir vadovės interesus. Paprasčiau būti tik žaidėja – pasibaigė treniruotė, rungtynės ir esi laisva. Vadovei reikia pasiruošti rungtynėms, tvarkyti organizacinius reikalus. 
 

Vadovaudama nesistengiu valdyti, visuomet mieliau renkuosi diskusijas, o su treneriu Mantu Šerniumi esame pasidaliję atsakomybes. 

Visko būna ir bendraujant su komandos žaidėjomis. Su vyresnėmis bendrauti paprasčiau, jaunesnės iš pradžių lyg prisibijo, bet aš stengiuosi jas pagloboti, patarti, paklausti, kaip jaučiasi.

Merginos visada nori gražiai atrodyti. Man gražu suknelės, su „Sirenomis“ net rungtyniaudavome jas dėvėdamos. Tačiau šiais metais turėjome mautis šortus, nes to reikėjo pagal Europos taurės taisykles.
 

Merginos vis tiek stengiasi eidamos į aikštelę pasigražinti, kaip kuri sumano: gražiau susišukuoti, makiažo, žinoma, nenaudoja arba naudoja mažai, nes jis gali su prakaitu nubėgti, o priauginamomis blakstienomis puošiasi ne viena krepšininkė. Tik ilgesnių nagų užsiauginti negalime, todėl įmantresniu manikiūru džiaugiamės pasibaigus sezonui.

Aš pati mėgstu puoštis, man patinka aukštakulniai bateliai, suknelės. Kai kas, sutikęs gatvėje, net nustemba, nes atrodau visai kitaip nei su sportine apranga.

Pagalvoju apie tai, neretai sulaukiu tokio klausimo. Niekada nesakau ne, tačiau negaliu iš karto stoti prieš orkestrą ir jam diriguoti – viskam savas laikas.
 

Kiekvieną kartą, pasibaigus sezonui, sakau, kad tai jau buvo paskutinis, tačiau kasmet, atėjus rugsėjui, vėl grįžtu į aikštelę. Esu įsitikinusi, kad reikia išeiti tada, kai esi aukštai, todėl gali būti, kad šis sezonas man, kaip žaidėjai, buvo paskutinis. Vis dėlto dar palaukim rudens. Viščiukus, t. y. titulus, visi skaičiuoja pavasarį, o apie karjerą kalbėti reikia rudenį.