Absoliutus Lietuvos čempionas Gediminas Bagdonas: apie vis gausėjantį fanų klubą, pergalės receptą, treką ir poilsį be dviračio ant Platelių kranto.
„Ilsėsiuosi be dviračio, jo net nesivešiu į Platelius. Su šeima apsistosime puikiame poilsio klube „Sala Plateliai Resort“, prie mūsų dar prisijungs Ramūnas Navardauskas su žmona“, - po dvigubu jo triumfu pasibaigusio Lietuvos dviračių plento čempionato neslėpė Gediminas Bagdonas, atostogausiantis iki liepos 1 d. Laimėjęs ir pavienio starto, ir grupines lenktynes jis dabar savo kolekcijoje turi penkis šalies pirmenybių aukso medalius (tris pavienio starto ir du grupinių lenktynių).
Elitinei Prancūzijos komandai „Ag2r La Mondiale“ atstovaujantis 32-ejų dviratininkas Gargžduose vykusiame čempionate, kaip ir daugumoje kitų varžybų, turėjo tvirtą užnugarį -– Bagdzės fanų klubą, kuris susibūrė prieš dvylika metų ir kasmet gausėja – dabar vienija apie 50 narių.
Bagdzės – tokia G.Bagdono pravardė – fanų klube susibūrė įvairaus amžiaus dviračių sporto mėgėjų. Karščiausi sportininko aistruoliai – jo žmona stomatologė Diana ir dviratininko draugas Raimundas Janušauskas. Šis, pasak G. Bagdono, per varžybas nuolat prarėkia savo balsą.
Šiemet Bagdzės klube atsirado ir naujų fanų, kurie bendrauja gestų kalba. Naujieji palaikymo klubo nariai netgi sukūrė filmuką apie tai, kodėl reikia atvažiuoti į Lietuvos čempionatą Gargžduose ir palaikyti G. Bagdoną.
Auga ir pats mažiausias palaikymo komandos narys – šiemet sausio mėnesį gimęs dviratininko sūnus Gediminas.
Kai jis gimė, G. Bagdono komanda „Ag2r La Mondiale“ jam atsiuntė dviratininko kombinezoną su klubo atributika.
„Iš pradžių mano palaikymo komandoje buvo keturi dviračių sporto entuziastai, o dabar jau netgi yra klubo filialai Belgijoje ir Ispanijoje, kur gyvena mano mama. Džiaugiuosi, turėdamas tokią nuostabią palaikymo komandą, kuri man suteikia daug motyvacijos. Dauguma jų atvažiuoja ir į tarptautines varžybas, ypač kai dalyvauju lenktynėse Lenkijoje, būna ir kitpse šalyse.
Po varžybų rengiu tiesiogines transliacija per „Facebook“, su fanais dalinuosi įspūdžiais. Fanai aukoja savo ir šeimos laiką, todėl jiems norisi atsidėkoti - stengiuosi aprūpinti savo komandos „Ag2r La Mondiale“, kuri suinteresuoti save reklamuoti ir Lietuvoje, atributika, kad mano palaikymo komanda atrodytų vienodai.
Tradiciškai po čempionato Gargžduose su savo komanda turėjome bendrą vakarienę netoli Klaipėdos, Mazūriškių dvare. Labai smagiai praleidome laiką, pasipasakojome įvairiausių istorijų, liejosi mūsų įspūdžiai apie čempionatą“, - sako G. Bagdonas.
Čempionatą stebėjo ir dviratininko tėvas Virginijus Bagdonas bei sesuo Kristina, taip pat pirmasis treneris šiaulietis Kęstutis Norvaišas.
Gediminai, kaip tau pavyko taip gerai pasirengti čempionatui?
Labai daug ir sunkiai dirbau su naujuoju klubo treneriu. Jis mane patobulino lenktyniaujant ir atskiro starto, ir grupinėse lenktynėse.
Čempionatui pasirengiau labai gerai, jaučiausi puikiai, buvau kupinas motyvacijos, kad galiu padaryti viską, kam rengiausi ir ko siekiau.
Pastarąjį kartą pergalę buvau iškovojęs laimėjęs 2012-aisiais per „Baltic Chain Tour“ varžybas, todėl pasiilgau laimėjimų.
Gargžduose nustebinau pats save, laimėjau ir pavienio starto, ir grupines lenktynes. Šiomis mano pergalėmis yra patenkinta ir „Ag2r La Mondiale“ komanda, kuriai atstovauju šeštus metus.
Komanda tiki manimi, jog aš galiu svariai rungtyniauti ir jos nenuviliu. Per asmenines 32 km lenktynes išvysčiau neblogą 49,4 km/val. vidutinį greitį, o per grupines lenktynes leidau sau atakuoti ir vienas nuvažiuoti nuo grupės.
Esi sprinteris ar ištvermės dviratininkas?
Nesu tas tikrasis sprinteris, kad, tarkime, į finišą atskubėjus 30 ar mažesnei dviratininkų grupei, užsitikrinčiau pergalę.
Tačiau kai atvažiuoja didesnė grupė ir prasideda kova, jau visai kita specifika, jai reikia rengtis. Man būna sunku užsiimti gerą poziciją, kad galėčiau nugalėti.
Kartai pavyksta laimėti pavienio starto lenktynes. Per tiek metų tik trečią kartą tapau šios rungties Lietuvos čempionu.
Gerokai daugiau tų pergalių pasiekė Ramūnas Navardauskas ir Ignatas Konovalovas. Tačiau šiemetinis čempionatas Gargžduose parodė, kad, jeigu esu gerai pasirengęs, tai ir aš galiu laimėti pavienio starto lenktynes.
Kadangi pasižymiu ištverme, ilgą distanciją galiu įveikti tolygiai, tai esu iš tų dviratininkų, kuris gali padėti sprinteriams nugalėti.
Likus iki finišo 2-3 kilometrams galiu važiuoti priekyje ir vežti savo lyderį į finišą, padėti jam laimėti lenktynes. Toks mano darbas dažniausiai ir būna.
Kai buvau mažesnėje komandoje, dažniausiai reiškiausi ir sprinte, nes norėjau kuo geriau pasirodyti.
Kurį medalį Gargžduose buvo sunkiau laimėti?
Manau, kad pavienio starto, nes nuo pat pradžių iki pabaigos reikėjo važiuoti maksimalia jėga. O per grupines lenktynes, nors jos ir buvo ilgos (182,4 km), buvo galima ir šiek tiek pailsėti, pasimuliuoti, sugalvoti taktiką, kuri būtų paranki.
Kartais gali būti ne pats stipriausias, o pats gudriausias ir laimėti lenktynes. Gargžduose man jas buvo sunkiau laimėti nei 2012-aisiais, kai tapau čempionu. Tada į finišą atvažiavome dešimties dviratininkų grupe ir man pavyko greičiausiai finišuoti.
Šiais metais šito nelaukiau, nes buvo akmenimis grįstas kalnas, kuriame galėjo visko pasitaikyti.
Nenorėjau laukti, kad, paskutinį kartą įveikiant kalną, prasidurčiau padangą, praslystų grandinė ar dar kas nors atsitiktų.
Todėl nerizikavau ir, stengdamas save apsaugoti nuo atsitiktinumų, likus iki finišo dviem ratams (rato ilgis – 18,24 km) atakavau.
Kai netrukus sužinojau, jog nuo varžovų mane skyrė jau 3 minutės, važiavau dėl žiūrovų ir jiems dėkojau už gražų palaikymą.

Ar už pasirinktą taktiką negavai tave lydėjusio „Ag2r La Mondiale“ vieno iš direktorių, Seulo olimpinio čempiono Artūro Kaspučio pastabų?
Ne, negavau. Tai buvo vienas iš mūsų planų. Jeigu į finišą atvažiuotų 10 dviratininkų, kovojant dėl pergalės būtų didelė konkurencija. O atvažiavus 3-4 dviratininkams, - didesnė galimybė nugalėti. Artūras Kasputis patarė pabandyti atakuoti. Pabandžiau ir ta taktika pasiteisino.
Ar dažnai tenka dalyvauti lenktynėse, kur kone pusės kilometro atkarpa būna grįsta akmenimis?
Man tai nebuvo naujiena. Dažnai tenka dalyvauti lenktynėse Belgijoje, kur to „bruko“ būna dar daugiau nei per Lietuvos čempionatą.
Tas akmeninė danga įnešė daug grožio, emocijų, žaismo. Dauguma sirgalių būtent ir buvo susirinkę prie to „bruko“, kur vyko pagrindinis veiksmas. Tas kalnas gal ir nenulėmė pagrindinių įvykių, bet šiek tiek pasunkino visą trasą.
Per grupines lenktynes vienu metu netgi buvai atsidūręs grupėje, kur važiavo jaunimas. Kokį įspūdį jie tau padarė?
Kai atsidūriau su jaunimu, dviratininkams sakiau, jog jie važiuotų darniai, tolygiai, o įveikiant „bruko“ kalną - niekam nebandyti atakuoti.
Sakiau, kad kuo ilgiau jie važiuos tolygiai, tuo ilgiau išgyvens per lenktynes. Jaunimo tempas man buvo šiek tiek per mažas, norėjau važiuoti greičiau.
Kai tik pradėjau greičiau važiuoti, jaunieji dviratininkai nuo manęs atsiliko. Mūsų jaunimas, lenktyniaudamas su manimi ir Ramūnu Navardauskau, įgijo patirties, pamatė, kaip mes rungtyniaujame. Jaunimą labai motyvuoja galimybė patekti į Lieuvoje suburtas „Staki-Technorama“ ir Klaipėdos komandas.
Puikiai lenktyniauji ir treke, esi daugkartinis Lietuvos čempionas, tačiau pastaruoju metu iš treko lyg ir pasitraukęs. Ar visam laikui?
Jau nemažai metų treke nesivaržiau. Kažkada dar norėtųsi sudalyvauti Lietuvos čempionate.
Kai esu profesionalas, tai plente sezonas būna užsitęsęs – nuo sausio vidurio iki spalio vidurio. Nebėra laiko gerai pasirengti trekui.
Po sezono norisi gerai pasilsėti, daugiau laiko skirti šeimai.
Ar dažnai atvažiuoji į Lietuvą?
Kai gimė sūnus, grįžtu dažniau nei ankstesniais metais. Būna, kad per mėnesį kartais parvažiuoju ne trims, o net septynioms-aštuonioms dienoms.
Kaip tau sekasi prancūzų klube „Ag2r La Mondiale“?
Šiemet jau dalyvavau 30 lenktynių Prancūzijoje, Australijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Ispanijoje, dar lauks 60 varžybų.
Komandoje esu „gregoris“, kitaip sakant juodadarbis. Šitą darbą atlieku jau šeštus metus. Jį gerai išmanau, todėl mane komanda, manau, ir laiko už visą šitą sunkų darbą. Žiemą dažnai treniruotis važinėju pas savo mamą Ispanijoje, kur yra dideli kalnai.