Pasaulio čempionas grįžo į trenerių gretas

Barselonos olimpinių žaidynių dalyvis, pasaulio irklavimo čempionatų visų trijų spalvų medalių laimėtojas aštuonviečių lenktynėse (1981 m. – čempionas, 1982 m. – bronza, 1986 m. – sidabras), keturiskart SSRS ir aštuoniskart Lietuvos čempionas. Tai svarbiausi Zigmanto Gudausko iškovoti titulai. Ir jų kolekciją 60 metų klaipėdietis pildo iki šiol.

Trakuose per tarptautinę „Gintarinių irklų“ regatą Z.Gudaukas su komandos draugais – Lietuvos irklavimo federacijos prezidentu Dainiumi Pavilioniu, Artūru Jukna ir Rimantu Andrejausku – laimėjo pavienių keturviečių senjorų varžybas. 

„Tai mūsų, veteranų, tradicinės varžybos, kurias visi labai mėgstame. Suvažiuojame,  pasimatome vieni su kitais, prisimename jaunystės metus, kai visi aktyviai sportavome, pasidalijame įspūdžiais ir atsisveikiname iki kitos regatos“, - sako Z. Gudauskas.

Jis veteranų varžybose dalyvauja nuo 2003-iųjų, kai keturviečių su vairininku valčių varžybose tapo pasaulio čempionu. 

Prisiminęs jaunystės metus, kada buvo vienas geriausių Lietuvos pavienio irklo meistrų, Z. Gudauskas apgailestauja, kad, negalėjo dalyvauti Los Andželo olimpinėse žaidynėse, nes tuometė SSRS jas boikotavo, nors kelialapiai jau buvo iškovoti. Tais pačiais 1984-aisiais Maskvoje Z. Gudauskui teko dalyvauti „Družba“ varžybose, kurias sovietai surengė bandydami kompensuoti socialistinio bloko šalių sportininkams olimpines žaidynes. Lietuvis su SSRS aštuonvietės įgula tapo nugalėtoju.  

„Man brangūs visi medaliai, kuriuos esu iškovojęs. Irkluotojo karjerą pradėjau 1976-aisiais Klaipėdoje ir ją baigiau po Barselonos olimpinių žaidynių, kuriose su Ričardu Bukiu irklavome dvivietę be vairininko ir buvome 17-ti. Tada man buvo jau 34-eri, sportinė karjera ėjo į pabaigą. Jėgų dar turiu, sveikatos taip pat, tačiau pasižiūriu į savo pasą ar veidrodį ir matau, kad kažkas pasikeitė“, - šypteli šiemet vasario 25-ąją 60 metų sulaukęs Z. Gudauskas. 

Pavargau nuo irklavimo, norėjosi nuo jo nutolti ir gerai pailsėti. Po olimpinių žaidynių pasukau į verslą, kuriame išbuvau 20 metų. 
 

Kai irklavimo pradėjau ilgėtis, aštuonerius metus (2006 -2014 m.) dirbau treneriu. Puoselėjau gražius planus, galvojau, kad, sukaupus didelį patyrimą, galima kalnus nuversti. Tačiau realybė buvo kita. Teko grumtis su konfliktinėmis situacijomis sudarant įgulas, nusviro rankos.  

Nesinorėjo sau gadinti nervų, kad kažkas man nurodinėtų, ką daryti ir ko nedaryti. Visą atsakomybę norėjau prisiimti sau, tačiau ... 

Pavyko išugdyti neblogų irkluotojų, kurie tapo daugkartiniais šalies jaunių, jaunimo čempionais, atstovavo Lietuvai įvairaus amžiaus grupių pasaulio čempionatuose. 

Kai mano auklėtiniai baigė universitetus, su jais kartu išėjau ir aš. Gyventi turėjau iš ko, nes gaudavau sportininko rentą. 

Rio de Žaneiro parolimpietis Augustas Navickas. Praėjusių metų rudenį jį sutikau Lengvosios atletikos manieže ir sportininkas paprašė jį treniruoti. Tai man buvo labai netikėta. 
 

Atsakiau, kad tegul pirmiausiai jis viską suderina su savo treneriu Liudviku Mileška, pas kurį, beje, ir aš pradėjau pirmuosius žingsnius irklavime. Nesinorėjo konfliktinės situacijos.  Prabėgo žiema, pavasarį Augustas dalyvavo tarptautinėje regatoje Italijoje ir prastokai pasirodė.

Augustas paskambino man ir vėl paprašė jį treniruoti. Šitam parolimpiečio sprendimui pritarė Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas Dainius Pavilionis, teigdamas, kad irkluotojui reikalinga pagalba. Irklavimo bazėje pasišnekėjau su Augusto treneriu, Klaipėdos irklavimo centro direktoriumi L. Mileška, kuris tam neprieštaravo ir jau mėnesį visuomeniniais pagrindais treniruoju A. Navicką. 

Turiu laisvo laiko, tai kodėl nepadėti sportininkui? Dabar esu ir jo patarėjas, ir konsultantas, ir treneris. 

Augustas – vienintelis irkluotojas, su kuriuo dirbu. Visas savo žinias ir sugebėjimus skiriu tik jam.   

Teisingai sakoma, kad niekada nesakyk niekada. Kas bus po metų - nežinau, gyvenimas parodys. 
 

Dabar man rūpi tik Augustas, nes rugsėjo viduryje laukia pasaulio čempionatas Plovdive (Bulgarija). Neseniai jis dalyvavo Pasaulio taurės varžybose, tarp 13 irkluotojų mano naujasis auklėtinis buvo 8-as.

Ne. Trakuose per treniruočių stovyklą Lietuvos irklavimo federacija man parūpino  motorinę valtį, kuria ir lydėdavau savo auklėtinį.  
 

Kur kas paprasčiau Klaipėdoje. Palei Danės upę yra dviračių takai, todėl sėdu ant dviračio ir nereikia tos motorinės valties birbinti. 

Kitąmet bus labai svarbus pasaulio neįgaliųjų čempionatas, nes prasidės atranka į Tokijo parolimpines žaidynes, kuriose sieks dalyvauti ir mano naujasis auklėtinis.