Kodėl Klaipėdos uoste pranyko burės

Klaipėda garsėjo buriavimo tradicijomis. Dar 1884 m. čia įkurtas vokiškas jachtklubas „Memeler Segel Varein“ (MSV) buvo žinomas visuose Rytprūsiuose.

Tarpukariu Smiltynėje veikė lietuviška buriavimo mokykla, kurioje tobulinosi iš įvairių vietovių suvažiavę jaunuoliai. Nenuleidę burių ir sovietmečiu klaipėdiečiai skindavo pergales Lietuvos ir SSRS buriavimo čempionatuose.
 

„Dabar visa tai – tik gražūs prisiminimai“, – apgailestauja Lietuvos buriuotojų sąjungos (LBS) generalinis sekretorius, buvęs ilgametis šalies buriavimo rinktinės narys Linas Tamkvaitis. Su juo kalbamės apie šių dienų buriavimą uostamiestyje.

Vandenų apsupta Klaipėda – ideali vieta buriuoti, tačiau geografinė padėtis dar visko nenulemia. Buriavimo sportui būtina infrastruktūra, o ji čia pastaraisiais metais sunyko, nebeliko sporto bazių, patogių akvatorijų treniruotėms ir varžyboms. Galiausiai susiklostė tokia padėtis, kad olimpinių klasių jachtomis buriuojantys sportininkai iš Klaipėdos uosto jau nebegali išplaukti nei į šalia ošiančią Baltijos jūrą, nei į Kuršių marias.
 

Klaipėdos uostas įsikūręs ne plačioje įlankoje, o siauroje marių protakoje – akvatoriją raižo didžiuliai keleivių ir krovinių keltai. Laivakelis nėra platus, todėl uosto taisyklės riboja sportinių ir pramoginių laivų eismą. Per Kuršių marių regatas tariamės su uostininkais dėl startų prie Šiaurės rago, kad iš ten galėtume išplaukti į atvirą jūrą nekliudydami dideliems laivams. Nuolat buriuoti, treniruotis uosto akvatorijoje, ypač vaikams, nėra saugu.
 

Tuomet Smiltynėje buvo įsikūręs „Žalgirio“ jachtklubas, veikė buriavimo sporto mokykla. Uosto krantinės irgi buvo aplipusios prekybos laivais, bet akvatorijoje išsitekdavo visi – buriuotojai galėjo ten treniruotis, rengti varžybas prie Kiaulės Nugaros salos, kur dabar stovi dujų laivas-saugykla „Independence“. Vykstant SSRS buriavimo čempionatams, kai dėl blogų orų jachtos kartais neišplaukdavo į atvirą jūrą, regatos persikeldavo į uostą.
 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, laivybos Klaipėdos jūrų uoste taisyklės pasikeitė, sportininkų burlaiviams laisvai plaukioti akvatorija draudžiama saugumo sumetimais. Tokia uostininkų pozicija suprantama – siekiama išvengti pavojingų avarinių situacijų ant vandens. Laivakeliu judančių didžiulių kruizinių lainerių, keltų arba konteinervežių taip lengvai nesustabdysi, jeigu jiems staiga kelią pastos nedidelis burlaivis.

 

Uosto akvatorijoje prasilenkia ir dideli laivai, ją skersai raižo žmones į Neringą plukdantys keltai. Nejaugi čia negalima atrasti nedidelio vandens lopinėlio, kur vaikai galėtų mokytis buriuoti mažais laiveliais niekam netrukdydami?
Tokių vietų yra Smiltynės jachtklubo pašonėje. Anksčiau treneriai sukabintus laivelius kateriais nuvilkdavo prie Kiaulės Nugaros salos, rengdavo pratybas Kuršių mariose už uosto ribų. Privatizavus jachtklubą, neliko ir tokios galimybės – buvusi buriavimo sporto bazė buvo paversta viešbučiu prie vandens. Europos Sąjungos ir Klaipėdos savivaldybės lėšomis rekonstruotose prieplaukose dabar švartuojamos pramoginės jachtos.
 

Naujieji Smiltynės jachtklubo savininkai nenusigręžė nuo buriuotojų: remia Kuršių marių regatas, dalyviams leidžiama nemokamai naudotis krantinėmis, teisėjams – viešbučio konferencijų sale. Tačiau buriavimo sportui reikalingos infrastruktūros čia nėra – net sandėliukai prie jachtklubo baseinų, kuriuose anksčiau sportininkai laikydavo savo inventorių, buvo pritaikyti viešbučio patalpoms.

Padėtis nėra beviltiška – Klaipėdos miesto ir rajono savivaldybių įsteigtą buriavimo sporto mokyklą „Žiemys“ lanko apie 30 jaunųjų buriuotojų, ten darbuojasi trys treneriai. Vaikai iš Klaipėdos ir aplinkinių vietovių mokyklos mikroautobusais atvežami į nedidelį Drevernos uostelį ir buriuoja Kuršių mariose. Ne visiems tėvams patinka, kad jų vaikai išvežami iš miesto, prireikia papildomų lėšų automobilių transportui, degalams, bet kitokios išeities kol kas nėra. Beje, panašiai verčiasi vilniečiai – važinėja buriuoti į Trakų ežerus.
 

Drevernoje gali pasikartoti privatizuoto Smiltynės jachtklubo istorija – Klaipėdos rajono valdžia uostelį koncesijos pagrindais perdavė bendrovei, kuriai buriavimas nelabai rūpi. Buvusio laivelių elingo vietoje jau įsikūrė kavinė.
„Žiemio“ auklėtiniams Drevernoje skirtos 30 kvadratinių metrų ploto patalpos ir keturios vietos laiveliams švartuoti. To, aišku, neužtenka, nėra kur įrangos susidėti, atsivežti daugiau laivų. Tačiau buriavimo mokyklos steigėjai patikino, kad visos problemos išspręstos – nupirkti du konteineriai, kad vaikai turėtų kur persirengti. Kol nėra kitokios alternatyvos, reikia džiaugtis ir tokia. Vežioti vaikus iš Klaipėdos į Nidą būtų dar sudėtingiau.

Klaipėda ritosi žemyn, o Kaunas vis labiau tvirtino savo pozicijas, tapo Lietuvos buriavimo sostine. Tenykštę buriavimo sporto mokyklą „Bangpūtys“ lanko keli šimtai jaunuolių. Jachtklubas prie Kauno marių ir ši mokykla veikia kaip viena organizacinė struktūra. Kauno savivaldybei buriavimas – ne kokia nors antraeilė, o prestižinė olimpinio sporto šaka. Vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų varžybose dominuoja kauniečiai, jie patenka į įvairaus amžiaus buriuotojų rinktines. Klaipėdiečiai dabar tik kartais sušmėžuoja tarp prizininkų.
 

Kauniečiai greitai turės naują šiuolaikišką vandens sporto bazę – rengiamas techninis projektas šalia jachtklubo esančioje marių įlankoje pastatyti savivaldybės valdomą jachtų uostelį su administracijos pastatais, elingais, dušais, kita reikiama infrastruktūra. Patalpomis, krantinėmis galės naudotis ir vietiniai buriuotojai.

Tad klaipėdiečiams belieka graužtis nagus: kai uostamiesčio savivaldybė Europos Sąjungos lėšomis sutvarkė apleistas Danės krantines ir Pilies jachtų uostelį, sportininkai nieko nelaimėjo. Olimpinių klasių laivams čia vietos nėra, o jeigu ir atsirastų, kas iš to – jie negalėtų išplaukti į akvatoriją, buriuoti atviruose vandenyse.

Miestas prie jūros su uostu, pagal laivų krovos apyvartą pirmaujančiu Baltijos šalių regione, apleido vandens sportą. Jau kelis dešimtmečius girdime kalbas apie mažųjų laivų prieplaukos pietinėje Klaipėdos jūrų uosto dalyje už Kiaulės Nugaros salos statybą. Jai anksčiau skirtos nemenkos Europos Sąjungos investicijos kažkodėl nuplaukė į Kelių fondą, parengtas techninis projektas buvo pripažintas netinkamu.
 

Planuojamoje prieplaukoje numatyta vieta naujai buriavimo mokyklai. Jeigu toks socialinis objektas atsirastų, klaipėdiečiai buriuotų Kuršių mariose netrikdydami prekybos laivų eismo. Už Smiltynės jachtklubo yra nedidelė įlankėlė – buvusios senųjų laivų kapinės. Dabar ji išvalyta nuo metalo, čia irgi būtų galima įrengti prieplauką.

Naujų sporto bazių statybos geriausiu atveju prasidės po trejų metų, jeigu vėl kas nors nepakiš kojos. Tada viskas gal ir pasikeistų į gerąją pusę – Klaipėdoje prie marių atsirastų vietos ir buriuotojams.

LBS remia bet kokias idėjas, gausinančias buriuotojų gretas. Akivaizdu, kad Klaipėdos krašto buriavimo sporto mokyklos „Žiemys“ veiklos Drevernoje neišplėtosi. Galime tik džiaugtis, kad atsirado entuziastų, užsimojusių gaivinti buriavimo tradicijas Klaipėdoje, būtų šaunu, jeigu jų žodžiai ir darbai neprasilenktų. Jau sutarta suburti buriuotojus, uostininkus, saugios laivybos administraciją, verslininkus vienijančią darbo grupę. Tikiuosi, kad ji įvertins tokios mokyklos poreikius, materialinę bazę, žmogiškuosius išteklius.
 

Buriavimo mokyklos Smiltynėje atgaivinimo iniciatoriai šį projektą siūlo įtraukti į perspektyvinį Klaipėdos savivaldybės strateginės veiklos planą. Įsipareigojimai sutvirtintų gražius planus. Tiesa, įkarštis neretai išblėsta, kai idėjų sumanytojai ir valdžios atstovai pradeda skaičiuoti socialiniams projektams būtinas investicijas.

Palangiškiams tokia galimybė atsivertų atkūrus smėliu užneštą Šventosios uostą. Buvusio Klaipėdos jūrų uosto vadovo Eugenijaus Gentvilo iniciatyva uosto įplauka buvo išgilinta, akvatorijoje įrengtos pontoninės prieplaukos, prie jų kurį laiką netgi švartavosi sportinės jachtos. Tačiau jos greitai pateko į spąstus – nebegalėjo išplaukti į jūrą, nes siauras įplaukos kanalas po kelių savaičių vėl buvo užneštas smėlio sąnašomis.
 

Šventosios uosto ir kurorto gaivinimo vizijos siejamos su bangolaužių atviroje jūroje statyba. Juos įrengus apleistas uostelis atsivertų pramoginiams ir sportiniams burlaiviams. Dabar šiuo projektu rūpinasi Palangos savivaldybė, visi žino, ką daryti, tačiau uostui įrengti reikia didžiulių investicijų, neaišku, iš kur jų gauti.

Nidoje buriavimo sporto mokykla veikia jau seniai, ją lanko kone visi Kuršių nerijos vaikai. Ten laiveliai gali laisvai plaukioti po Kuršių marias. Ši mokykla tarnauja tik negausios Neringos bendruomenės poreikiams – išmokę buriavimo abėcėlės neringiškiai kažkur pradingsta, išvyksta mokytis į kitas vietas.

Toks procesas jau vyksta. Šiauliečiai vis aktyviau buriuoja Rėkyvos ežere, vienas perspektyvus „Optimist“ klasės jachta plaukiojantis berniukas net įtrauktas į šalies rinktinę. Vilniečiai važiuoja į Elektrėnus ir Trakus, Plungės vaikai buriuoja Platelių ežere, o marijampoliečiai – Vilkaviškio mariose, Dusios ežere. Panevėžyje, kur nėra didesnių vandens telkinių, tenykštis jachtklubas organizuoja varžybas Rubikių ežere.
 

Sunku prognozuoti ateitį. Panaikinus Lietuvos olimpinį sporto centrą atsirado sunkumų rengiant aukštesnio lygio buriuotojus. Reformatoriai siekė optimizuoti ir šios sporto šakos valdymo sistemą, sutelkti lėšas, bet sąnaudos padidėjo. Anksčiau buvome lyderiai tarp Baltijos šalių, o dabar mus vis labiau lenkia kaimynai latviai ir estai.

Jos buvo gana tvirtos, kai dar buriavo Pekino olimpinių žaidynių sidabro medalininkė G.Volungevičiūtė-Scheidt. Nedaug trūko, kad ji būtų grįžusi į Lietuvą su olimpiniu apdovanojimu iš Londono ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Gintarė jau baigė sportininkės karjerą, jachtų „Laser Radial“ klasėje ją pakeitė kitos perspektyvios buriuotojos – kaunietės Viktorija Andrulytė ir Milda Eidukevičiūtė.
 

Pernai V.Andrulytė „Laser Radial“ jachtų Pasaulio taurės varžybose kovodama su stipriausiomis planetos buriuotojomis iškovojo aštuntą vietą ir pateko į geriausių pasaulio sportininkių dešimtuką. Moterų įskaitoje tarp šimto dalyvių M.Eidukevičiūtė buvo trečia žemesniame divizione (53 vieta bendroje įskaitoje).

V.Andrulytės startai džiugina – Larošelėje (Prancūzija) vykusiose Pasaulio taurės finalo varžybose ji užėmė ketvirtą vietą. 

Pasikeitusi atrankos į olimpines žaidynes sistema mums nėra paranki. Anksčiau jose iš viso startuodavo 400 buriuotojų, o dabar dalyvių sumažėjo pusšimčiu. Vietų skaičius lygiomis dalimis padalytas vyrams ir moterims. Kiekvienoje olimpinių jachtų klasėje šaliai gali atstovauti tik vienas buriuotojas.
 

G.Volungevičiūtės-Scheidt įpėdinė V.Andrulytė jau prasibrovė į geriausių pasaulio buriuotojų elitą. Manome, kad Viktorija viena pirmųjų gali pelnyti kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes. Tarp kandidatų – patyręs burlentininkas olimpietis Juozas Bernotas, „Laser Standart“ jachtomis buriuojantys Karolis Janulionis ir Martis Pajarskas.
 

Visi kandidatai į Lietuvos olimpinę rinktinę – kauniečiai. Atrankos varžybose jiems reikia kuo daugiau reitingo taškų, tada, suskaičiavus balus pagal kvotas, bus skirstomos vietos įvairių valstybių sportininkams. Paskutiniajame atrankos etape dėl dešimties kelialapių į Tokijo žaidynes kovos visų žemynų atstovai.

Vasarą vėjų netrūksta Kuršių mariose, buriavimo sąlygos čia kartais būna tiesiog ekstremalios. Kauno marios – irgi treniruotėms tinkama arena. Vyrų buriuotojų rinktinė stovyklavo Italijoje – treniravosi Gardos ežere, kur tam tikru laiku nuolat dvelkia stiprūs, pastovios krypties vėjai. Ne veltui ši vieta vadinama buriuotojų Meka.
 

Netoli Gardos įsikūrusi G.Volungevičiūtė-Scheidt su šeima. Gintarės vyras, legendinis Brazilijos buriuotojas Robertas Scheidtas, daugkartinis pasaulio ir olimpinių žaidynių nugalėtojas, jaučia simpatijas žmonos gimtinei. Jis ištiesė ranką lietuviams – padėjo jiems rengtis pasaulio čempionatui.

Likvidavus Lietuvos olimpinį centrą visos lėšos pervedamos sporto šakų federacijoms, kurios dabar pačios samdo specialistus, įdarbina trenerius, medikus, rūpinasi materialine baze. Šiemet buriavimui iš valstybės biudžeto skirta 107 tūkst. eurų. Visoms reikmėms, taip pat ir rinktinei parengti, dar 130 tūkst. eurų pridėjo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. 
 

Valstybės parama žiūrint į popierių lyg ir padidėjo, bet įvertinus visas būtiniausias sąnaudas, reikiamas treniruočių procesui, automobilių transportui, kateriams, pagal darbo sutartis įdarbintiems žmonėms išlaikyti, finansavimas net ir sumažėjo. Ankstesnę sistemą supurčiusios struktūrinės permainos, regis, nepadeda plėtoti ne tik buriavimo, bet ir kitų olimpinio sporto šakų. Tai jau pripažįsta ir patys radikalių reformų sumanytojai.
 

Iki Tokijo olimpinių žaidynių gal kaip nors išsiversime, o paskui greičiausiai smuksime žemyn. Suskaičiuota, kad aukšto sportinio meistriškumo buriuotojams, kurie kaip lygūs su lygiais galėtų varžytis tarptautinėse regatose, parengti prireikia penkiolikos metų.
 

Taip dar nenuskurdome, kad būtų sunku sukrapštyti pinigų vaikų buriavimo pamokoms ant vandens. Kaunas – geriausias pavyzdys kitiems, kad nedidelėje šalyje įmanoma išugdyti tarptautinio lygio buriavimo meistrų. Net ir tokių, kurie gali raškyti laurus pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse.
 

Pirmiausia turėtų sukrusti Lietuvos pajūrio miestai. Gamtinės sąlygos kelti bures čia kur kas palankesnės nei kituose regionuose. Visame pasaulyje buriavimo sporto klubus remia garsios verslo bendrovės, tinkama socialine infrastruktūra prie jūrų, ežerų, didesnių natūralių ir dirbtinių vandens telkinių pasirūpina savivaldybės. 

Nemanau, kad viską lemia tik pinigai. Daug kas priklauso ir nuo sporto organizatorių, trenerių, jų gebėjimų išjudinti valdžią, sutelkti rėmėjus. 

 

*  *  *
 

Pekino olimpinių žaidynių vicečempionė Gintarė Volungevičiūtė-Scheidt pastebi, kad Lietuvos pajūryje nėra saugaus, buriavimui pritaikyto uosto. „Lietuvoje dar trūksta tokio uosto, iš kurio būtų galima į jūrą buriuoti. Klaipėdoje išplaukimas yra, bet jis ilgas ir per daug pavojingas vaikams“, - teigia patyrusi sportininkė.