Radistams nėra sienų ar ribų

„Radijo sporto dalyviai varžosi tarpusavyje naudodami radijo technines priemones“, – paaiškina Lietuvos radijo sporto federacijos prezidentas, mokslų daktaras Rolandas Žakelis. Šis sportas turi keletą šakų. Pagrindinės jų: radijo ryšių, radijo orientavimosi, sportinės palydovinės navigacijos.

 

Radijo ryšių sporte lietuviams sekasi geriausiai. Geriausias ir naujausias to pavyzdys – šių metų pasaulio komandų čempionate (WRTC), kuris vyko Vokietijoje, Lietuvos sportininkų Gedimino Lučinsko ir Mindaugo Juknos iškovotas pasaulio čempionų titulas. 

 

WRTC yra prestižiškiausias radijo sporto renginys. Tai akivaizdinės trumpųjų bangų radijo ryšių varžybos, vykstančios kas ketverius metus ir laikomos radijo sporto olimpinėmis žaidynėmis.

 

Čempionatas išsiskiria tuo, kad pajėgiausi pasaulio sportininkai tarpusavyje varžosi beveik visiškai identiškomis sąlygomis – iš tos pačios geografinės vietos, naudodami tokį pat galingumą ir tokias pat antenas.

 

Vitenberge vykusiose varžybose lietuvių komanda pirmavo nuo pat jų starto ir iškovojo pirmąją vietą iš 63 ekipų. Iš viso buvo užmegzti 5 139 ryšiai ir pirmą kartą WRTC istorijoje peržengta 5 000 ryšių riba.

 

R. Žakelis prisiminė, kad Kauno technologijos universiteto (anksčiau – KPI) komandos yra laimėjusios TSRS čempionatus ir du kartus tapo pasaulio čempionėmis.

 

 

Nuo to laiko, kai išrastas radijas, žmonės bandė užmegzti ryšį su kitomis šalimis. Palaipsniui mėgėjiška veikla išsivystė į sportinę – buvo pradėtos rengti įvairios varžybos 

visame pasaulyje.

 

Pirmosios akivaizdinės eksperimentinės varžybos Lietuvoje buvo surengtos 1980 m. Giruliuose, o pirmasis pasaulio radijo sporto čempionatas, kuriame, dalyvavo tik Sovietų Sąjungos ir Amerikos sportininkai, vyko 1990 metais. 

 

„Apskritai radijo sportas atsirado iš karto po radijo išradimo, Lietuvoje Kazys Karkausas tarpukariu laimėjo stambias tarptautines varžybas, – pasakoja R. Žakelis. – Tačiau sovietmečiu mėgėjiškas radijas buvo griežtai kontroliuojamas, ribojami ryšiai su užsieniu ir tai atspindėjo radijo sporto rezultatai.“

 

Dabar, norint patekti į pasaulines varžybas, reikia įveikti atranką. Skandinavijos ir Baltijos šalims skirtos keturios vietos, o į čempionatą siekiantys patekti sportininkai privalo dalyvauti tam tikrose varžybose, rinkti taškus. 

 

Iš Baltijos ir Skandinavijos šalių kvalifikacinėse varžybose dalyvavo daugiau kaip 1 000 pretendentų. Be lietuvių, atranką peržengti ir į 2018 m. pasaulio čempionatą iš šio re-giono patekti pavyko švedams, suomiams ir estams.

Reikia ištvermės
 

Radijo ryšių varžybų trukmė – nuo vienos iki 48 valandų. Visą tą laiką sportininkas prasėdi su ausinėmis, bandydamas užmegzti kuo daugiau ryšių. Išsėdėti prie aparatūros dvi paras be miego, susikaupus ir intensyviai dirbant, – didžiulis ištvermės išbandymas. 
 

Todėl, pasak LRSF prezidento, pasiruošimas vyksta nuolat, tobulinama technika, nagrinėjama taktika varžybose. Svarbi ne tik fizinė ištvermė, bet ir patirtis. Prieš čempionatus sportininkai treniruojasi kiekvieną dieną, tačiau radistų treniruotės vyksta ne sporto salėje, o prie radijo aparatūros, dalyvaujant neakivaizdinėse varžybose.
 

„Tačiau radistai ne tik sėdi užsidarę prie radijo aparatūros, – pastebi R. Žakelis. – Lapių medžioklė, arba radijo orientavimasis, – tai miške vykstančios varžybos, kurių metu reikia surasti Morzės signalus siunčiantį radijo siųstuvą – vadinamąją lapę.“ Todėl radistai turi turėti ne tik gerą klausą, atmintį, reakciją ir orientuotis eteryje, bet ir puikiai mokėti Morzės abėcėlę. 
 

Radijo sportininkui žemėlapį atstoja pelengatorius, kuris gali padėti rasti paslėptą radijo siųstuvą. Taip ieškant siųstuvo tenka nubėgti iki 15 km, o tam tikrai reikia ypatingos ištvermės ir nuolat palaikyti fizinę formą. 


 

Norint užsiimti radijo sportu, reikia specialios technikos: radijo ryšiui – radijo siųstuvų ir imtuvų, kartu vadinamų transiveriais, taip pat antenos. Radijo orientavimuisi – pelengatoriaus, radijo švyturių. Sportinei palydovinei navigacijai – GPS imtuvo.
 

Geriausia, pasak R. Žakelio, šią sporto šaką lyginti su kuria nors labiau visuomenei žinoma, pavyzdžiui, automobilių sporto šaka. „Automobilių sporte viskas prasideda nuo kartingų ir kyla iki „Formulės-1“, o radijo sporte viskas prasideda nuo elementarios technikos – transiverio, kuris gali siųsti ir priimti signalą, ir 80 m dipolio – antenos, kuri yra 40 m ilgio laidas, o per vidurį prijungtas kabelis, –aiškina jis. – Tai bazinė įranga pradedančiajam, tačiau, patikėkit, to visiškai užtenka. Aukščiausios klasės dalyviai investuoja į radijo sportą iki 500 tūkst. eurų.“

Tačiau LRSF prezidentas atskleidžia, kad galima ir nieko neinvestuoti. Tereikia ateiti į radijo būrelį, radijo klubą, įstoti į LRSF ir naujokas įtraukiamas į komandą. Su komanda, pašnekovo įsitikinimu, daug geriau nei pradėti savarankiškai ir vienam nuo nulio. 

Aparatūra radijo sportui ir perkama, ir konstruojama. „Aš, tuo pat metu būdamas ir KTU radijo klubo narys, ir sekretorius, vertinu paties aukščiausio lygio techniką – savo kūrybos, – pabrėžia R. Žakelis. – Norit pavyzdžio, kodėl? Tiesiog atsakykite sau į klausimą: kokioje parduotuvėje galėčiau įsigyti „Formulę-1“? Atsakymas – jokioje. Tą patį galima pasakyti apie transiverius.“

Pasak R. Žakelio, radijo ryšį galima naudoti bendraujant kasdien su žmonėmis kituose miestuose ar užsienyje, tai galėtų būti alternatyva telefono bei interneto ryšiui: „Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga ITU savo rezoliucija Nr. 640 numato galimybę mėgėjišką radiją naudoti stichinių ir panašių situacijų metu. Esant tokioms situacijoms, jis gali būti alternatyva ir telefonui, ir internetui.“

LRSF prezidento vertinimu, radijo sportas Lietuvoje santykinai populiarus. Lietuvos radijo sporto federacija sieja per 400 narių, iš kurių jauniausi – vaikai nuo 8 metų. Vyriausi nariai – tokie kaip Vladas Nikolskis – dalyvavo Europos trumpųjų bangų čempionate, sulaukęs net 94 metų.