Po įtempto darbo Algirdas Butkevičius skuba į „Forum palace“ esantį sveikatingumo centrą ir mankštinasi, semiasi energijos naujai darbi dienai. Praeityje jis – puikus laisvųjų imtynių meistras, kandidatas į sporto meistrus. Ir kažin, kaip būtų susiklosčiusi jo tolesnė sportinė karjera, jei ne mokslas tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute, kurį baigė 1984 m. A. Butkevičius nutarė save atiduoti mokslui, ir laisvosios imtynės nuėjo į antrąjį planą.
Esate įžymus politikas, du kartus ragavote ir ministro duonos, aukšti Jūsų reitingai. Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime suvaidino kūno kultūra ir sportas? Labai didžiulį. Nuo pat vaikystės buvau linkęs sportuoti. Vasarą gyvendavome kaime, tėvai nelaikydavo be darbo – reikėdavo nemažai dirbti. Tačiau jeigu per vasaros atostogas nebūdavo darbų, vakarais ar kitomis dienomis, kai tik atsirasdavo laisvo laiko, spardydavome futbolo kamuolį, o vienu metu žaisdavome krepšinį, nes pradinės mokyklos kieme buvo krepšinio lenta.
Kai Šeduvos vidurinėje mokykloje lankiau šeštą klasę, buvau kalbinamas mokytis ir žaisti futbolą Panevėžio internatinėje sporto mokykloje. Tačiau tėvai nesutiko išleisti. Atstovavau mokyklos futbolo rinktinei. Ilgainiui susižavėjau laisvosiomis imtynėmis, pratybas pradėjau lankyti Radviliškio sporto mokykloje.
Šiai sporto šakai skyriau didelį dėmesį, turėjome puikų trenerį Fedią Vladimirovą, kuris dar ir dabar treniruoja imtynininkus. Per savaitę treniravausi po keturis, o prieš čempionatus – ir po penkis kartus. Šuolis buvo spartus: lankydamas devintą klasę, 1975 m. tapau Lietuvos moksleivių spartakiados čempionu.
Užimdavau aukštas vietas per Lietuvos jaunių laisvųjų imtynių čempionatus bei kitas įvairiausias varžybas. Įvykdžiau kandidato į sporto meistrus normą. Mokykloje be sporto, dar labai mėgau matematiką, patiko analitinis mąstymas. Kada rankose atsidūrė mokyklos baigimo atestatas, iškilo klausimas, kur stoti studijuoti: į Kūno kultūros institutą ar Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Po pokalbio su mama galutinai apsisprendžiau, kad važiuosiu į Vilnių ir studijuosiu statybos ekonomiką.
Kodėl nutrūko Jūsų daug žadanti sportinė karjera? Atvažiavęs į Vilnių, dar lankiau laisvųjų imtynių pratybas. Tačiau greitai pajutau, kad, norint pasiekti gerus rezultatus, reikia daugiau treniruotis. O mano prioritetas buvo – studijos. Vieną kitą kartą dar nueidavau į sporto salę, tačiau, būnant kandidatu į sporto meistrus, man buvo didžiulė negarbė pralaimėti pirmojo atskyrio atletams.
Dar keliuose turnyruose bandžiau jėgas, tačiau pamažu pamažu iš imtynių išėjau. 1995 m. vėl išėjau ant kilimo, dalyvavau veteranų varžybose. Tai buvo mano paskutinioji kova. Tačiau tai nereiškia, kad dabar nepalaikau geros sportinės formos. Vaikštau į „Forum palace“ ir mankštinuosi.
Kai šiais metais pasitikrinau savo sveikatą ir buvau užsodintas ant minamo dviračio, gydytojų paprašiau, kad man uždėtų didesnį krūvį. Tačiau, pasirodo, nebuvo galima, nes buvo tokia programa. Buvau priverstas iš lėto minti dviračio pedalus. Gydytojai pasakė, kad 18-19 metų jaunuoliai „neišmina“ pusę tokio krūvio, kokį padariau aš.
Vadinasi, sportas suteikė Jums daug stiprybės ir gerai užgrūdino? Labai. Ir dar išmokė kovoti, nes lengvai niekas neduodama. Sporto dėka įgijau ir ryžto. Dvikovės sporto šakoje einama nugalėti. Mano viena iš savybių – niekada nelipti per kitų galvas. Ir politiniame, ir apskritai gyvenime. Tą pasiekiau tomis pačiomis sąlygomis, kokios yra suteiktos ir kitiems žmonėms.
Ne paslaptis: politiniame gyvenime vyksta ir apgavysčių, matau, kad politikai vieną kalba, o kitą daro. Aš į kiekvieną žmogų – politiką ar ne politiką – žiūriu kaip į asmenybę, turinčią savo asmeninių vertybių. Tą asmenybę reikia gerbti, nepriklausomai nuo to, kokią jis turi nuomonę.
Ar galite teigti, kad Lietuva prarado talentingą laisvųjų imtynių meistrą? Tikrai taip negalvoju. Man ir šeimoje būdavo keliami reikalavimai, kad pirmoje vietoje – geras mokymasis. Jeigu būčiau įstojęs į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, sporte gal ir būčiau daugiau pasiekęs. Lankydamas septintą klasę, futbolą žaisdavau su devintokais. Nesigirdamas galiu pasakyti, kad man žaisti sekėsi labai gerai.
Iš pradžių žaidžiau saugu, o po to puolimo linijoje. Tačiau, pagalvoju, sovietiniais laikais, kažin ar buvo galima kur nors daugiau prasimušti. Kaip, beje, ir imtynėse. Per SSRS jaunių, jaunimo čempionatus, kuriuose tekdavo dalyvauti, buvo didžiulė konkurencija. Man, sportininkui, buvo ypač įdomu kur nors toliau išvažiuoti ir pamatyti.
Ar laisvosios imtynės dar ir šiandien Jūsų širdyje? Savo mėgstamai sporto šakai ir šiandien nesu abejingas. Klaipėdoje, kai vyksta tradicinis tarptautinis laisvųjų imtynių turnyras „Mūsų viltys“ ir į kurį suvažiuoja sportininkų iš užsienio, ieškau rėmėjų. Nuolat stebiu Lietuvos čempionatus, dažnai susitinku su Imtynių federacijos nariais. Daug metų buvau prezidiumo nariu.
Neseniai buvau tarptautinio bušido turnyro globėjas, kviečia bendradarbiauti karate atstovai. Kitais metais Lietuva rengiasi organizuoti pasaulio sambo imtynių čempionatą, esu kviečiamas būti organizaciniame komitete. Dėl sporto visada labai jaudinuosi, išgyvenu ir tikrai niekada neatsisakau padėti. Kiek galėsiu, visada padėsiu. Bendrauju su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovais ir darbuotojais, jiems jaučiu didelę pagarbą.
Apmaudu, kai girdžiu tokį išsireiškimą, kad užtenka finansuoti tiktai krepšinį, tegul dabar jis pailsi. Per vienus metus negalima išugdyti gerą kokios nors kitos sporto šakos atletą, kuris sėkmingai dalyvautų olimpinėse žaidynėse, pasaulio ar Europos čempionatuose. Krepšinis – antroji mūsų religija, jo žlugdyti negalima, nes tas, kuris norės tą daryti, bus visų Lietuvos žmonių pasmerktas.
Sporto mėgėjai iš krepšininkų visada laukia gerų rezultatų. Krepšinį supranta ir mažas vaikas, ir senyvo amžiaus žmogus. Net 80 metų sulaukę senoliai žiūri krepšinio rungtynes, jaudinasi ir naktimis neužmiega.
Tikriausiai, tarp imtynininkų esate savas tarp savų? Tikrai taip. Jaučiuosi esąs sporto pasaulyje. Nepaisant to, jog esu politikas, nesigirdamas galiu pasakyti, kad visur esu draugiškai priimamas. Kai „Siemens“ arenoje prasidėjo bušido tarptautinis turnyras ir buvo pranešta, kad esu šių varžybų globėjas, nebuvau nušvilptas. Kada praėjusiais metais Linas Kleiza buvo išrinktas geriausiu Lietuvos krepšininku ir jis su „Olympiakos“ komanda atvažiavo į Vilnių, „Siemens“ arenoje LKF vardu įteikiau prizą, arenoje kartu su sportininku buvau šiltai sutiktas. Tai man labai smagu. Kai mane per varžybas pristatinėja kaip buvusį sportininką, tada ir sporto aistruoliai mane priima kaip savą.
Remiate savąją Šeduvos gimnaziją, per Lietuvos sportiškiausių mokyklų pagerbimą Seime savo kraštiečius apdovanojote specialiu prizu. Vadinasi, sentimentai mokyklai išliko iki šių dienų? Taip. Savąją mokyklą karts nuo karto aplankau. Neseniai buvau Šeduvos gimnazijoje ir abiturientams skaičiau politinę pamokėlę. Mokyklos (dabar – gimnazija) tikrai neužmirštu, ji yra gražiai sutvarkyta. Neužmirštu ir savo rinkėjų – Vilkaviškio apygardos, ten lankausi dažniau.
Tarp Seimo narių esate vienas sportiškiausių, ar save pagal aktyvumą įrašytumėte į pirmąją Seimo sportiškiausių vyrų dešimtuką? Į dešimtuką gal ir patekčiau. Seime už mane yra daug aktyvesnių, nes jie turi daugiau laiko. Jie žaidžia krepšinį, futbolą. Aš, kaip partijos pirmininkas, sportui skiriu mažiau laiko, nustatytu laiku kartu su jais nelabai išeina treniruotis.
Į sportą visą laiką žiūrėjau ir žiūriu labai rimtai. Jeigu nebuvai sportininkas ir šiuo metu nesportuoji, nesimankštini, – nei fiziškai, nei dvasiškai niekaip neatlaikytum didelių krūvių, dirbant nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Sportas duoda labai daug. Būna dienų, kai vakare nuo didelių krūvių būnu labai psichologiškai pavargęs, tačiau nueinu į sporto salę, žinodamas, kad tenai atsigausiu, ir tikrai taip įvyksta.
Socialdemokratų partijos vedlys yra sportiškas, o ar Jūsų pavyzdžiu seka kolegos? Kai šiemet vyko politinių partijų krepšinio turnyras, mes užėmėme antrą vietą. Turime labai daug jaunimo, kuris veržlus ir sporto aikštelėse.
Jeigu būtumėte Premjeras, ar Lietuvoje stengtumės pakeisti pažiūrą į sportą? Sportas kažkiek pasikeistų. Šiuo sunkmečiu sudaryčiau darbo grupę, į kurią įeitų Kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovai, tie, kurie atsakingi už Lietuvos sportą, pakviesčiau kai kurių stambiųjų valstybės įmonių, tarkime AB „Lietuvos geležinkeliai“, vadovus.
Kalbėtumės, diskutuotume, ką būtų galima padaryti, kad Lietuvos sportui būtų geriau. Iš tų įmonių sudaryčiau atskirą fondą pinigų, kad būtų galima paremti sportininkų pasirengimą olimpinėms žaidynėms, tai pat kai kurių sportininkų pasirengimą pasaulio ir Europos čempionatams. Lietuvos sportas nuo to tikrai nenukentėtų. Rėmimo pinigus gali labai greitai išskirstyti smulkiems dalykams, o strateginiams paskui nebelieka.
Antras žingsnis būtų – kad Sporto departamentas pateiktų aiškią viziją ir strategiją, kurias sporto šakas reikėtų toliau remti. Numatytume prioritetines sporto šakas, pirmiausiai tai būtų olimpinės sporto šakos, taip pat žiūrėtume, kaip paremti ir kitas sporto šakas.
Bandyčiau atgaivinti vieną kitą internatinę sporto mokyklą, gal netgi Panevėžio regione, kitur. Žiūrėtume, kad nesidubliuotų sporto šakos. Tarkime, Panevėžio internatinėje sporto mokykloje būtų kultivuojamas rankinis, futbolas, dviračių sportas, o Šiaulių – krepšinis, lengvoji atletika, žolės riedulys. Reikėtų pagalvoti ir apie Klaipėdą.
Nereikia tiktai bijoti. Pažiūrėkime, kokią stiprią sporto mokyklą turi buvusi Jugoslavija. Reikėtų pagalvoti ir apie kai kurių trenerių kvalifikacijos kėlimo finansavimą, stengtis, kad treneriai galėtų išvažiuoti tobulintis į NBA rengiamas stovyklas ar kažkur Europoje. Vėliau sugrįžę jie tą programą galėtų pateikti moksleiviams, kitiems treneriams, nes visi neišvažiuos.
O stadioną Vilniuje ar pastatytume? Gėda ir kalbėti. Tikriausia esame vienintelė valstybė, kuri neturi nacionalinio stadiono. Tai – neveiklumo ir neryžtingumo pavyzdys. Galėjome stadioną pasistatyti gana pigiai per koncesiją. Nejaugi visuomenė būtų sureagavusi kažkaip kitaip, jeigu yra pardavinėjami žemės sklypai Vilniaus mieste, ir būtų pasakyta, kad nuo sklypo visos lėšos bus panaudotos stadionui statyti. Šalia bus pastatyti ir du trys uždari stadionai, kur treniruotųsi vaikai. Su tuo stadionu darosi kažkokia negraži politika.
Kaip surandate jėgų kovoti su tuo, kai aplinkui matote kažką negatyvaus? Jeigu tiktai turiu laisvo laiko, skaitau labai daug knygų. Pakraipa – mokslo žinios, vadyba, elgesio kultūros tam tikri aspektai, bendravimo dalykai. Tačiau nepaisant to, pyktis kai kada viduje sukyla. Tokiais momentais stengiuosi pasportuoti, po to pasėdėti pirtyje – susitaikai su mintimi, kad nieko nepadarysi, kitaip nebus. Kiekvienas mūsų turime tobulėti, valstybės sėkmė priklauso nuo žmonių, kurie yra kūrybiški, inteligentiški, tolerantiški, mokantys bendrauti ir gerbiantys vieni kitus, nepykstantys ant asmenybių, jeigu jie išsako kitą nuomonę.
Kokių sporto šakų varžybas labiausiai mėgstate stebėti? Daugiausiai krepšinį, dažnai nueinu į „Siemens“ areną ir žiūriu Eurolygos rungtynes. Prezidentu negaliu būti, tai esu Lietuvos moterų krepšinio lygos globėjas, seku, kaip žaidžia mano globojamos moterys. Patinka žiūrėti gerą futbolą – Europos čempionų ar taurių rungtynes. Žiūriu rankinio – jėgos ir greičio – varžybas. Su malonumu stebiu rodomus pasaulio ir Europos lengvosios atletikos čempionatus, ypač 100 m bėgimą.
Nieko nekalbate apie mėgstamas imtynes? Šią sporto šaką per televizorių yra mažai galimybių žiūrėti. Laisvosios imtynės – mano prioritetas Nr.1. Esu pravedęs pasaulio jaunimo imtynių čempionatą, Europos čempionatą, Europos kadetų laisvųjų imtynių čempionatą. Man tai buvo labai didžiulė mokykla. Labai džiaugiuosi, kad Imtynių federacija išsikovojo teisę, jog jie būtų surengti Lietuvoje. Į pasaulio čempionatą suvažiavo daugiau kaip 1000 atletų, trenerių, teisėjų buvo didžiulė atsakomybė.
Jau seniai draugauju su pasaulio imtynių čempionu Rimantu Bagdonu. Anksčiau Lietuvos graikų ir romėnų, klasikinių ir laisvųjų imtynių čempionatai vykdavo atskirai. Kai graikų-romėnų ir laisvųjų imtynių čempionatai buvo pradėti rengti kartu, o Federacijoje dominavo graikų ir romėnų imtynės, treneriai manęs paprašė, kad įsijungčiau į jų veiklą, kad mūsų laisvosios imtynės vien metu nebūtų išstumtos, ir jiems atstovaučiau.
Užmezgėme kontaktą, o Rimantas Bagdonas buvo tas žmogus, kuris labai draugiškai norėjo pabendrauti – susitikome, pasikalbėjome ir ... nesiskiriame iki šių dienų. Nuo pačio pirmo susitikimo, galima sakyti, tapome draugais, sutapo mūsų biologiniai laukai. Jeigu kažkurį laiką nepasimatau su Rimantu, mano žmona šypsodamasi paklausia, o kaip tavo Bagdonas gyvena?
Ką rinktumėte geriausiu 2010 m. Lietuvos sportininku? Neaišku, koks verdiktas bus paskelbtas Europos maratono čempionei Živilei Balčiūnaitei. Jeigu viskas išsispręstų gerai, rinkčiau ją. Jeigu ne, – Liną Kleizą, kuris padarė savo per pasaulio čempionatą. Geriausi komanda, be abejo, – jauna Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, iš kurios niekas nesitikėjo pasaulio čempionato bronzos medalių.