Vietoj atostogų – pratybos ir varžybos

Viena geriausių Lietuvos orientacininkių Algirda Mickuvienė – draudimo specialistė. Bet apsidrausti nuo netikėtumų sporte negali net ji. 
 

Jei ne nukritusi dviračio grandinė, 24-erių lietuvė galėjo iš Portugalijos namo grįžti su orientavimosi dviračiais Pasaulio taurės etapo medaliu. Tačiau finišavo ketvirta ilgojoje distancijoje, nuo trečiąją vietą iškovojusios čekės Veronikos Kubinovos atsilikusi vos 4 sek.. Vidutinėje trasoje A.Mickuvienė užėmė šeštąją vietą.

Bendroje pasaulio taurės turnyro įskaitoje Lietuvos sportininkė nusileido šešioms varžovėms ir užėmė septintąją vietą.

Aukščiausias vilnietės pasiekimas orientavimosi dviračiais sporte – pernai ir šiemet iškovota ketvirtoji vieta pasaulio čempionate.

Geras rezultatas. Juk tai – geriausiųjų šešetas. Aišku, kartais norisi daugiau, bet matyt - ko esi vertas, tokią vietą ir užimi. Džiaugiuosi savo ketvirta ir šešta vietomis.
 

Mano tikslas ir buvo patekti į geriausiųjų šešetą. Aišku, kadangi tai ne pasaulio čempionatas, o Pasaulio taurė, pagalvodavau, kad galbūt galėčiau pasiekti ir geriausiųjų trejetą. Į Pasaulio taurę susirenka šiek tiek mažiau varžovių. Bet, kaip bebūtų, tikslai įgyvendinti.
 

Tiesiog nukrito ir atgal užsidėti iškart nepavyko. Turėjau iš pradžių atsukti apsaugą ir uždėti grandinę. Apsaugos atgal jau nebetvirtinau, bet ir taip šis sustojimas man kainavo apie minutę. Per tą minutę aš praradau dvi pozicijas.
 

Jeigu dviratis yra tvarkingas, taip būna retai. Bet su šiuo dviračiu man kažkodėl labai nesiseka. Jau kartą grandinė buvo nukritusi per Europos čempionatą, kelis kartus - per varžybas Lietuvoje. Tos problemos man nelabai pavyksta išspręsti.

Stengiuosi visas jas apvažiuoti. Pavyzdžiui, dabar į Portugaliją Lietuvos orientavimosi sporto federacija finansavo kelionę dviem stipriausiems šalies sportininkams. Kiti du važiavo už savo lėšas. Kadangi laimėjau atranką, tai ir važiavau. Kur laimiu atrankas, ten visada važiuoju. 

Į tokias šalis, kaip Portugalija, dažniausiai skrendame. O į tas varžybas, kurios vyksta arčiau kartais skrendame, kartais važiuojam autobusiuku. Dviračius pakuojame į dėžes, kaip bagažą. Nereikia jų išrinkt gabalais. Tereikia tik išimti priekinį ratą, pasukti varą ir viskas telpa į didelę dėžę.


 

Treniruojuosi aš po darbo, o į varžybas važiuoju atostogų sąskaita. Kai kiti žmonės ilsisi keturias savaites, aš jas išnaudoju varžyboms, treniruočių stovykloms ir panašiems reikalams. Todėl normalių atostogų neturiu. Jas aukoju dėl sporto.

Kol kas iš visos šeimos turiu tik vyrą. Jis pats – buvęs sportininkas, todėl jis mane puikiai supranta, palaiko ir jeigu matau, kad galiu pasiekti aukštų rezultatų, pats sako: „važiuok, sportuok“.

Į užsienį važiuoju viena. O į varžybas Lietuvoje, suprantama, atvyksta palaikyti.

Orientavimasis dviračiais yra palyginus nauja sporto šaka. Tad pati pradėjau bėgte. Bėgte orientavausi mažiau nei metus. Trenerė nukreipė prie dviračio ir pradėjau varžytis juo.

Visi orientacininkai turi tam tikras specializacijas? Vienas – bėgte, kitas – dviračiu, trečias – slidėmis. Ar yra ir tokių, kurie daro viską?
Taip, yra skirtingos disciplinos. Bet būna žmonių, kurie dalyvauja įvairių disciplinų varžybose. Aš pati, kol dar dalyvaudavau jaunimo varžybose, kol nedirbau, startuodavau ir orientavimosi slidėmis pasaulio ir Europos čempionatuose. Bet dabar, kai žiemos Lietuvoje tokios šiltos ir besniegės, nelabai yra tam galimybių. Gabrielė Andrašiūnienė, kuri su manimi dalyvavo varžybose Portugalijoje, ilgą laiką dalyvauja žiemomis slidžių, vasaromis – dviračių varžybose.

Tai dažniausiai priklauso nuo trenerio. Aš treniruojuosi pati. Darau ištvermės, greičio treniruotes. Bet bent kartą per savaitę treniruojuosi su žemėlapiu. Lietuvoje yra labai daug vietų, kurių žemėlapiai yra nubraižyti, ir kuriose galima treniruotis. Imituoju varžybas, trenerė ant žemėlapio nubraižo trasą ir bandau orientuotis.

Reikia ganėtinai daug ištvermės. Taip pat reikia šaltakraujiškumo ir staigumo. Kadangi turi greitai nuspręsti, kaip nusigauti iki reikiamo punkto.