Lietuvos vyrų sportinės gimnastikos rinktinės vyriausiasis treneris J. Izmodenovas tiki, kad ir Tokijo olimpiadoje varžysis mūsų šalies gimnastai.
Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse dalyvavo Julija Kovaliova, Pekino – Jelena Zanevskaja, Londono – Laura Švilpaitė ir Rokas Guščinas, Rio de Žaneiro – Robertas Tvorogalas, tad ir Tokijas mūsų gimnastams turėtų būti pasiekiamas.
Prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes R.Tvorogalą treniruojantis J.Izmodenovas buvo paskirtas Lietuvos vyrų rinktinės vyriausiuoju treneriu ir su savo auklėtiniu vyko į olimpiadą. Dabar šis 24-erių sportininkas siekia antrojo kelialapio į Tokijo olimpines žaidynes.
Tarp kandidatų yra dar du gimnastai kauniečiai: 27-erių R.Guščinas ir 23-ejų Tomas Kuzmickas. 31-erių J.Izmodenovas yra asmeninis R.Tvorogalo treneris, o su kauniečiais susitinka per treniruočių stovyklas, kalbasi telefonu, atvyksta jiems padėti į Kauną.
J.Izmodenovas gimė Lietuvoje ukrainietės ir ruso šeimoje, turi seserį dvynę Alioną, kuri pirmoji pradėjo lankyti gimnastikos pratybas. Dabar ji irgi dirba gimnastikos trenere klube „Šokliukas“. O brolis pasekė sesers pavyzdžiu.
2002-aisiais, būdamas keturiolikos, J.Izmodenovas pirmą kartą tapo Lietuvos čempionu. Nuo tada ir prasidėjo vilniečio era mūsų šalies vyrų sportinės gimnastikos padangėje. Jis tapo daugkartiniu Lietuvos čempionu, atstovavo šaliai pasaulio ir Europos čempionatuose, universiadoje. Svariausias laimėjimas – 14 vieta daugiakovės varžybose per Europos čempionatą Lozanoje.
Jevgenijus siekė kelialapio į Londono olimpines žaidynes, o jo neiškovojęs 2011-aisiais nutarė baigti sportinę karjerą, nes trūko lėšų pagrindiniams metų startams rengtis, didesnį dėmesį reikėjo skirti studijoms tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete.
Lietuvos rinktinės vyr. treneris džiaugiasi gavęs gerų gimnastikos pamokų iš savo pirmojo trenerio, jau šviesaus atminimo Nikolajus Borzykino, jį taip pat treniravusio Andrejaus Balabkino, kuris vėliau išvyko dirbti į Šveicariją, ir Aleksandro Filatovo, su kuriuo dabar dirba kartu.
Prisimindamas savo, kaip trenerio, debiutą J.Izmodenovas sako, kad dar būdamas šešiolikos jis savo treneriui jau padėjo treniruoti vaikus. Tikruoju treneriu jis tapo būdamas 21-erių.
„Puikiai prisimenu, kaip į gimnastikos salę pirmą kartą atėjo dabartinis mano auklėtinis Robertas Tvorogalas. Tada dar aktyviai sportavau ir jis mane pamatė besitreniruojantį ant žiedų. Robertas pasakė, kad nori būti toks kaip aš, ir užsirašė į mano trenerio vadovaujamą grupę. Kartu ir treniravomės. Tačiau šis sparčiai tobulėjantis gimnastas 2015-aisiais panoro baigti sportinę karjerą. Treneris paprašė manęs pasišnekėti su Robertu. Sportininką pavyko perkalbėti ir jis iš gimnastikos nepasitraukė. Robertą tais metais pradėjau ugdyti kartu su savo treneriu ir jis pateko į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes“, – pasakoja J.Izmodenovas.
Kokios dabar mūsų gimnastų galimybės patekti į Tokijo olimpines žaidynes? Ar laukia sudėtinga atranka?
Atranka bus tikrai sudėtinga, nes vyrų sportinė gimnastika populiari visame pasaulyje ir geriausių sportininkų meistriškumas gana vienodas. Jeigu mes viską padarysime, ką planuojame, tai tikimės, kad bent vienas iš trijų mūsų olimpinių kandidatų kovos Tokijuje.
Turime šansų, kad kelialapius iškovos ir du mūsų gimnastai. Dabar truputį pasikeitė taisyklės, jos mums palankesnės: anksčiau šaliai, nepatekusiai į komandų varžybas, negalėjo atstovauti du sportininkai, o nuo šių metų galima ir dviem.
Jau įvyko komandinių varžybų atranka, kurioje mes nedalyvavome. Pirmuosius tris kelialapius į Tokiją pelnė Kinijos, Rusijos ir Japonijos komandos. Jos demonstruoja tokį meistriškumą, prie kurio nepriartėja kitų šalių gimnastai. Kitos devynios komandos dėl kelialapių varžysis toliau. Antroji atranka, kurioje bus kovojama daugiakovės varžybose, vyks spalio 14–21 d. per šių metų pasaulio čempionatą Štutgarte. Štai čia mes ir norime iškovoti pirmąjį kelialapį. Štutgarte pagal daugiakovės rezultatus paaiškės dar kitos devynios komandos, dalyvausiančios olimpiadoje.
Jeigu per pasaulio čempionatą mūsų gimnastams nepavyks patekti į Tokiją, viltys dar nebus prarastos. Vyks ketverios Pasaulio taurės etapų varžybos ant atskirų prietaisų. Susumavus visus jų rezultatus į Tokiją pateks vienas gimnastas. Trečioji galimybė –2020 m. Europos čempionatas. Per jį kelialapius iškovos tie du geriausiai pasirodę gimnastai, kurie, atmetus sportininkus, jau užsitikrinusius teisę rungtyniauti Tokijuje, užims aukščiausias vietas.
Vyrų sportinę gimnastiką sudaro daugiakovės, komandinės ir šešių prietaisų (laisvieji pratimai, žiedai, arklys, atraminis šuolis, lygiagretės ir skersinis) varžybos. Kur stiprūs mūsų kandidatai?
R.Tvorogalui geriausiai sekasi pratimai ant skersinio, T.Kuzmickui laisvieji pratimai, o R.Guščinui – pratimai ant arklio, jis per Londono olimpines žaidynes šioje rungtyje liko septynioliktas. Tačiau Rokui dar reikia tobulinti laisvuosius pratimus ir atraminį šuolį, Tomui ir Robertui – pratimus ant žiedų, nors jie abu ant visų prietaisų pasirodo vienodai.
Negaliu teigti, kad mūsų olimpinės rinktinės kandidatai yra šimtu procentų sveiki: Robertą kamuoja nugaros ir peties, Tomą – kojų traumos, o Rokui buvo padaryta pora riešo operacijų, jam dabar truputį skauda nugarą. Tačiau vyrai stengiasi, nusiteikę optimistiškai, o tai svarbiausia.
Jeigu kuriam nors mūsų gimnastui pavyktų patekti į olimpines žaidynes, daugiau galimybių geriau pasirodyti ant kokio nors atskiro prietaiso, bet vyrų sportinėje gimnastikoje prestižas – daugiakovė, kurioje irgi dalyvaus mūsų gimnastai.

Ar vyrų sportinė gimnastika populiari Lietuvoje?
Tikrai ne. Ji kultivuojama tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Sportinė gimnastika – graži sporto šaka, ji ugdo greitį, lankstumą, šoklumą, jėgą. Labai daug vaikų nori lankyti treniruotes, bet bėda ta, kad jų susižavėjimas sportine gimnastika greitai praeina ir jie renkasi kitas sporto šakas.
Vaikus ir paauglius sunku išlaikyti iki tam tikro lygio. Tie, kurie išsilaiko, patenka į rinktinę ir atstovauja mūsų šaliai. Dirbu Vilniaus miesto sporto centre, kuriame gimnastus ugdo septyni treneriai. Turiu dvi grupes: vienoje treniruojasi aštuoni 9–13 metų sportininkai, kurie jau pasiekia neblogų rezultatų, dalyvauja tarptautinėse varžybose, o kitoje – keturiolika 5–8 metų berniukų.
Savo grupėse darau atranką, mano pagrindinis tikslas – išugdyti kuo daugiau gerų gimnastų, kurie patektų į Lietuvos įvairaus amžiaus grupių rinktines. Su R.Tvorogalu dirbu atskirai dukart per dieną. Rytais salėje būname tik dviese, o po pietų pradedame dirbti truputį anksčiau, nei ateina antroji grupė.
Turime gimnastikos salę Kauno gatvėje, todėl noriu padėkoti Vilniaus miesto sporto centro direktoriui Mariui Jukoniui, kuris vis atnaujina salę, nuperka prietaisų, taip pat Lietuvos gimnastikos federacijos prezidentui Algimantui Gudiškiui ir generaliniam sekretoriui Algimantui Prunskui, kurie mumis nuoširdžiai rūpinasi, rengia treniruočių stovyklas.
Turime beveik visus prietaisus, išskyrus kilimą, ant kurio atliekami laisvieji pratimai. Jis kainuoja apie 30–40 tūkst. eurų. Gerą gimnastikos salę su sportiniu inventoriumi turi kauniečiai, o klaipėdiečių salė labiau pritaikyta vaikams. Tų trijų miestų sporto mokyklose gimnastus ugdo apie 12–14 trenerių, jų dirba ir klubuose.
Buvo daug planų, rodoma projektų, kad Vilniuje bus statoma nauja, didelė, su visa įranga gimnastikos sporto salė. Tačiau laukiame ir nesulaukiame. Todėl pagrindinis mūsų pasirengimas svarbiausioms metų varžyboms vyksta kitose šalyse. Prieš Rio de Žaneiro žaidynes su R.Tvorogalu Lietuvoje beveik nebuvome.
Dažnai vykstame treniruotis į Minską, kuriame yra puiki sporto bazė su visa įranga. Šiemet prieš pasaulio ir Europos čempionatus su Robertu ir Tomu irgi vyksime treniruotis į Baltarusiją. Vokietijoje pagal sutartį dirba Tomo treneris Rolandas Zakšauskas, pas kurį jis dažnai vyksta pasitobulinti. O R.Guščinas turi savo klubą, kuris taip ir vadinasi – olimpiečio Roko Guščino klubas, tad negali dažnai vykti treniruotis kitur.
Kodėl Lietuvoje nerengiama stambių tarptautinių vyrų sportinės gimnastikos varžybų?
Kitų šalių gimnastai, su kuriais draugaujame, norėtų atvažiuoti pas mus parungtyniauti. Bet varžybų negalime surengti, nes neturime tarptautinius standartus atitinkančios geros gimnastikos salės ir sportinio inventoriaus. Tarkime, Rygoje yra trys geros gimnastikos salės, kuriose galima rengti tarptautines varžybas. O mes galime pasidžiaugti tik Lietuvos čempionatu, kurio pasižiūrėti ateina vos 15–20 žiūrovų.