Pasaulio čempionę irklavimas lydi net sapne

Regina Baltutytė-Mileckienė – viena geriausių visų laikų Lietuvos irkluotoja. Ji – 1981 m. pasaulio čempionė, 13 kartų Lietuvos čempionė irkluojant pavienę dvivietę be vairininkės,  keturvietę su vairininke ir aštuonvietę, dukart SSRS čempionė (1974 ir 1981 m.).

Tačiau vilnietė taip ir neparagavo olimpietės duonos. Ji turėjo galimybių startuoti ir Monrealio, ir Maskvos olimpinėse žaidynėse, tačiau Fortūna nuo nusisuko, nors SSRS rinktinėje RFegina buvo viena stipriausių. 

„Tikrai nepagavau laimės paukštės, kurią lyg ir turėdavau savo rankose“, - dabar sako Regina, ne kartą buvusi varžybų favoritė, bet likdavusi konkurentėms už nugaros.

Legendinė irkluotoja, kuriai dabar 65-eri, jau yra išėjusi į užtarnautą poilsį ir dabar daug laiko praleidžia savo sodyboje Širvintų rajone. 

Kaip šypsodamasi sako Regina, savo šaknimis yra kaimietė, gimė Anykščių r. Jakšiškyje, todėl turi šiltadaržį, pati užsiaugina daržovių, kurių užtenka visus metus. Kieme yra tvenkinys, kuriame plaukioja žuvys.  

„Mano darže netgi grybai auga, su dideliu malonumu susirenku raudonviršius, lepšiukus, net baravykus“, - teigia R. Baltutytė-Mileckienė.    

Turėjau visas galimybes dalyvauti Monrealio olimpinėse žaidynėse: 1976-aisiais per SSRS čempionatą laimėjau du sidabro medalius ir treniravausi SSRS rinktinėje.  
 

Besirengiant olimpiadai, irklavau pavienę keturvietę, tačiau Birštone per SSRS treniruočių stovyklą pralaimėjome kontrolines varžybas. Nepaisant to, mane dar paliko rinktinėje. 

Kijeviečių treneris Viktoras Potabenka pakvietė sustiprinti SSRS rinktinės aštuonvietės įgulą, tačiau mūsų treneris, dabar jau šviesaus atminimo Eugenijaus Vaitkevičius pasakė, kad aš per jauna. 
 

Vietoj manęs į aštuonvietę sėdo Klavdija Koženkova, kuri iš Monrealio Lietuvai parvežė sidabro medalį.    

1979-aisiais per VII SSRS tautų spartakiadą irklavau su leningradiete Raja Carkova, pirmavome kone visą distanciją, aukso medaliai buvo ranka pasiekiami, tačiau paskutiniuosiuose metruose aš padariau klaidą ir turėjome tenkintis bronzos medaliais.

Vis dėlto mums buvo patikėta dalyvauti pasaulio čempionate, tačiau į jį vykome pavargusios nuo visų kontrolinių varžybų. Čempionate buvome septintos ir gavome daug pylos nuo SSRS rinktinės trenerių.  

1980-aisiais per SSRS čempionatą vėl pirmavome visą distanciją, ir vėl tas nelemtas „vėžys“ paskutiniuosiuose distancijos metruose, šįkart jį pagavo Raja. 

Pradėjau save keiksnoti, kam pasirinkau tą irklavimą. Kai mokiausi  aštuonmetėje mokykloje, viliojo matematika, literatūra – gal būčiau labiau pasireiškusi tose srityse. 

Lengvosios pramonės technikume įgijau audimo technologijos specialybę, atsirado pomėgis siuvimui, mezgimui.     

Tada mus abi dar paliko rinktinėje, nes treneriai matė, jog už kitas esame stipresnės. Supratau, kad olimpietės ženklą gavau ne paguodai, o todėl, kad jo nusipelniau. 
 

Bet mes dvivietės jau neirklavome, olimpiadoje ją irklavo SSRS čempionės pskovietės, Buvome kandidatės irkluoti aštuonvietę, tačiau taip ir likome kandidatės. 

Įguloje gerai jaučiausi, mūsų įgula parodė superinį laiką. Tačiau prieš pat olimpines žaidynes man pasakė, jog būsiu aštuonvietės atsarginė. Olimpines kovas Krylatskojės irklavimo kanale stebėjau nuo kranto.  

O SSRS pavienę dvivietę, kuri užkirto mums kelią startuoti Maskvoje, nubaudė Dievas: finale jos nusivairavo, įplaukė į  nugalėtojų apdovanojimo tiltelį ir buvo paskutinės.  

Ne tas žodis. Mano treneris Alfonsas Mikšys jau galvojo, kad daugiau nepasirodysiu treniruotėse.  Tačiau atėjau ir pasakiau: „Treneri, dirbsiu trigubai daugiau ir SSRS rinktinėje daugiau niekada nebūsiu atsarginė, nepergyvensiu tų košmariškų akimirkų, kokias patyriau per olimpiadą. 
 

Išbandžiau jėgas visose valtyse, tačiau aštuonvietė – mano vaikystės valtis, kurią pirmiausiai pradėjau irkluoti. Teko laukti net dvylika metų, kol ji per pasaulio čempionatą tapo auksine. 

Tačiau mano karjera jau ėjo į pabaigą. 1982-aisiais, prasidėjus mano nesantaikai su rinktinės treneriu Viktoru Potabenka, atsisveikinau su didžiuoju irklavimu.  Jis mane nuolat užgauliojo, kad ištekėjusi aptingau ir rimtai nesitreniruoju. Tai buvo visiška netiesa. Komandoje buvau stipriausia visais atžvilgiais: ir bėgimo trasoje, ir keliant štangą, ir pagal ištvermę. Tačiau treneriui į aštuonvietę reikėjo įsodinti savo žmogų ir mane išmetė už borto.

Įstojau į Vilniaus universitetą ir baigiau ekonomikos mokslus. Su darbais man pasisekė: dirbau miesto „Žalgirio“ taryboje, Valgyklų treste metodininke. 
 

Kai pirmaisiais nepriklausomybės metais trestas buvo panaikintas, pradėjau siųti drabužius (kostiumėlius, palaidines, sijonus) ir juo veždavau parduoti į Maskvą, Lenkiją. Mano mama visą gyvenimą siuvo, tai ir aš išmokau to amato. Kai baigiau Lengvosios pramonės technikumą, turėjau dirbti įmonėje „Audėjas“, bet ten nedirbau nė vienos dienos.

Nuo 1996-ųjų iki 2009-ųjų dirbau Kūno kultūros ir sporto departamente, buvau buhalterijos vyresnioji specialistė.  

Džiaugiuosi, kad mano abu vaikai (dukrai – 35-eri, o sūnui – 34-eri) gyvena Lietuvoje. Kol kas močiutė dar nesu, aš vis dar jauna (šypsosi ...). Savo šeimoje buvau vienintelė sportininkė. 

Ne, kai reikia - nusimezgu. Mezgu ir vąšeliu, ir virbalais. Dar ir siuvinėju. 
 

Neirkluoju, nes atsirado problemėlių. Tačiau irklavimą naktimis sapnuoju. Save matau ir treniruotėse, ir varžybose. Nieko nuostabaus: irklavime prabėgo visa mano jaunystė. Nors  ji buvo nervinga, bet labai graži.